Didžiąją dalį salos sudaro sustingusios lavos laukai, o tiesiai per juos driekiasi lygus kaip stiklas kelias. Gelsvi ir raudoni kalnai pliki arba šykščiai apaugę storlapiais – jokių medžių, žolės ar kitų akiai įprastų augalų. Juoduose paplūdimiuose – juodi ir kaip sūris skylėti akmenys. 1993 metais UNESCO paskelbė Lanzarotę biosferos rezervatu ir šiuo metu net 40 proc. salos teritorijos yra saugoma.
Kaktusų sodas – menininko kūrinys
Kaktusų sodas šiaurinėje salos dalyje – labai svarbi Lanzarotės turizmo dalis, panašiai kaip vyno ūkiai ar alijošių namai. Į dangų šaunantys sukulentų medžiai, neapglėbiami dygūs rutuliai, sienomis lipančios lianos – augalai lyg ir tie patys, jau matyti ant mūsų palangių, bet kartu lyg kitokie.
Kažkokie laukiniai, stebisi mano dukrytė, ir iš tiesų, jie atrodo peraugę, pernelyg ištįsę į aukštį ir plotį, lyg nušokę nuo palangių ir gerokai padauginę trąšų. Pasijunti kaip Džonatano Svifto Guliveris, patekęs į milžinų šalį – štai kaip atrodo augalai, kai jie neįsprausti į puodynę.
Įdomu tai, kad kaktusai saloje natūraliai neauga (tik įvairiausi sukulentai, dažniausiai tinūtrai), bet klimatas jiems tinka, todėl jie sodinami dekoratyviniuose želdynuose prie namų. Beje, gausiai apželdinti tik pasiturinčių žmonių kiemai. Juose dominuoja įvairūs dideli sukulentai, papajos ir retsykiais palmės.
Kaktusų sodą prieš beveik 40 metų įkūrė žymus vietos menininkas Cesaras Manrique. Tai jis suformavo tokį turistinį salos įvaizdį, koks yra dabar. Tai jis prie kaktusų sodo įėjimo pastatė milžinišką metalinį kaktusą, o kitoje sodo pusėje ant sienos patupdė vėjo malūną. Lanzarotės simboliai – besiveržiantis ugnikalnis, baltas krabas ir Timanfaya ugninis velnias, kuriais žymimi beveik visi salos suvenyrai – taip pat jo kūriniai.
Sodas plyti didžiulėje kraterio formos duobėje, kartais vadinamoje amfiteatru, kurios akmeninės sienos saugo augalus nuo vėjo. Šiuo metu sode auga apie 1000 sukulentų rūšių, iš viso apie 7 tūkst. augalų.
Nepakartojama kaktusų įvairovė
Opuncijos (Opuntia ficus-indica ir Opuntia tomentosa), kaip ir alijošiai, yra viena pagrindinių salos žemės ūkio kultūrų. Ant šių augalų gyvena parazitiniai vabzdžiai – košenilės (Dactylopius coccus), iš kurių senovėje vietiniai gyventojai išgaudavo brangius karmino dažus. Natūralus karminas išgaunamas virinant džiovintus vabzdžius vandenyje, kad susidarytų karmino rūgšties ekstraktas, o paskui dažinės medžiagos nusodinamos.
Natūralus karminas neatsparus šviesai ir greitai blunka, todėl šiais laikais naudojamas retai. Juo labiau kad sintetiniai dažai daug pigesni. Be dažų, iš opuncijų vaisių vietiniai gyventojai dar gamindavo skanų džemą, kurio Lanzarotėje galima nusipirkti ir šiomis dienomis.
Kaktusų sodo pažiba – gubriuotasis lazduvis (Opuntia tunicata sin. Cylindropuntia tunicata), kuris savo riebų poilgį stiebelį slepia ilgų (4-5 cm) aštrių dyglių miške. Jis auga žemais (iki 30–40 cm) išsišakojusiais krūmeliais ir sudaro nuostabaus grožio baltas pagalvėles, kurių šiukštu verčiau neliesti ir ant jų nelipti – spygliai lengvai praduria net bato padą.
Be opuncijų, labai daug vietos kaktusų sode skirta karpažolinių šeimos augalams. Šeima pavadinta Antikos gydytojo Euphorbo garbei, kuris pirmasis nustatė gydomąsias karpažolių savybes. Iki šių dienų aprašyta beveik 400 rūšių karpažolių ir visos jos labai skirtingos – nuo miniatiūrinių augalėlių iki didžiulių sumedėjusių medžių, kurie labiausiai būdingi Afrikos kraštovaizdžiui (Kenija, Tanzanija).
Vienų rūšių karpažolių lapai laikosi visus metus, kitų lapoja tik jauni ūgliai, vėliau lapai nukrinta. Kaktusų sode pirmiausia į akis krinta skėčio (ar grybo) formos Euphorbia ingens. 3–4 m aukščio sukulentai teikia malonų pavėsį, o jų šakose peri paukščiai. Tai vieni populiariausių sodo gyventojų, kuriuos ar jų fone visi fotografuojasi. Miela, taip pat dažnai fotografuojama ir Euphorbia grandialata, kuri išsiskiria neįprastos formos stiebais. Jie primena apvertas ir į vėrinį suvertas keturbriaunes širdeles.
Kanaruose natūraliai auga daug įvairių karpažolių, bet Lanzarotėje, dėl jai būdingo mikroklimato, paplitusios tik kelios rūšys. Pavyzdžiui, balzaminė karpažolė (Euphorbia balsamifera), nuklojusi visus kalnų šlaitus.
Ne vien karpažolės stebina savo ūgiu. Kaktusų sode daug aukštų, į medžius panašių kaktusų, užaugančių iki 4–5 m aukščio.
Įspūdingiausiai atrodo iš Kubos kilę Dendrocereus nudifolius. Lyg tikri medžiai jie turi trumpą storą kamieną ir keletą šoninių stiebų, kurie tankiai apaugę maždaug 12 cm ilgio briaunotomis atžalomis. Su amžiumi gali pasiekti 10 m aukštį. Tanki apvali laja meta tamsų šešėlį, todėl po šiais kaktusais nuo kaitros slepiasi daugybė gyvūnų, o šakose peri paukščiai.
Kiti koloniniai kaktusai ne mažiau įspūdingi. Pavyzdžiui, briaunotasis mėlynūnis (Myrtillocacus geometrizans), užaugantis iki 4 m. Jo žiedai smulkūs, o apvaisinti virsta rausvai violetiniais vaisiais.
5 m aukštį pasiekia karpažolinės neobuksbaumijos (Neobuxbaumia euphorbioides), savo pavadinimą gavusios dėl panašumo į karpažoles. Šio augalo giminaičiai gali pasiekti net 7–12 m aukštį. Aukšti ir riebuoliai. Vėduoklinis riebuolis (Pachycereus pecten–aboriginum) užauga iki 8 m, kamienas sumedėjęs. Žiedai net 8–9 cm, balti, o vaisiai padengti šiaudų spalvos dygliais.
Geltonuogio riebuolio (Pachycereus pringlei) vaisiai stalo teniso kamuoliuko dydžio, su geltonais dygliais, o sėklos didžiausios iš visų kaktusinių šeimos augalų. Šio kaktuso kamienas prie žemės gali būti net 60 cm skersmens, o stiebai siekia 11–12 m.
Kaip medeliai atrodo ir medelinės opuncijos (Opuntia imbricata). Jos gali užaugti iki 3 m aukščio, kamienas ties pamatu sumedėjęs. Nudžiūvę šie kaktusai labai vertinami, iš jų gaminami suvenyrai ir namų interjero detalės, nes supjaustytos šakos primena rėtį, kurį sudaro sumedėjusios skaidulos.
Kaktusų sode auga ir didžiosios karnegijos (Carnegiea gigantea), tiesa, ne tokios jos ten ir didelės, bet gal dar užaugs. Tai vienas labiausiai pasaulyje žinomų kaktusų, ne sykį matytas senuose filmuose apie indėnus ir kaubojus, tarsi tapęs dykumos simboliu. Jos gali užaugti iki 18 m ir turi charakteringos formos lają – lyg stovintis žmogus aukštyn iškeltomis rankomis.
Karnegijos auga lėtai ir gyvena ilgai. Pirmieji žiedai pasirodo, kai kaktusas sulaukia 75 metų, o įspūdingiausiai augalas atrodo, kai pasiekia 250 metų ribą. Žiedai balti ir išsiskleidžia naktį, juos apdulkina šikšnosparniai ir naktiniai drugeliai.
Aukštas gali augti ir peruvinis stulpenis (Cereus peruvianus). Geromis sąlygomis pasiekia net 3 m aukštį ir beveik dvigubai išsiplečia į šonus, bet dažniausiai driekiasi pažeme, o stiebai raitosi kaip gyvatės.
Ne tik koloniškos formos kaktusai traukia akį Kaktusų sode. Ten daug mažų, pūkuotų kaip viščiukai ir dygliuotų kaip ežiai, supuolusių į kupstus, tankius sąžalynus ir pavienių, lyg dešrelės besikepinančių kaitrioje saulutėje. Vien ko verti gauruliai (Tephrocactus), kurių kolonijos primena dygliuotą arklio mėšlo krūvą.
Rudašerės vatrikanijos (Vatricania guentheri) ant stiebo užaugina siaurą oranžinių šerių juostą, kurią taip ir norisi paliesti. Šeriai minkšti ir švelnūs lyg lapės uodega, tad visi juos baksnoja, kai sodo darbuotojai nemato.
Trumpašerės opuncijos (Opuntia microdasys) pasipuošusios auksinėmis glochidėmis, kuriomis nusėti visi nareliai. Augalas labai didelis neužauga – metro jau aukštas. Verčiau jo neliesti, nes spygliai lengvai ir giliai įsminga, o ištraukti sunku.
Balzganosios mamiliarijos (Mammillaria haageana) pūpso lyg stori minkšti kirminai raudonomis akytėmis. Dėl savo balsvo apdaro jie ypač gerai matomi juodame grunte ir sulaukia susižavėjimo šūksnių.
Geltondygliai ežiakaktusai (Echinocactus grusonii) – didžiuliai ir riebūs lyg paršeliai. Užauga iki 1 m aukščio ir pločio. Jų stiebas padalytas į daug vertikalių briaunų su ilgais ir aštriais auksiniais dygliais. Į tokį sostą verčiau nesėsti, bet apžiūrėti iš arčiau knieti visiems.
Labai įspūdingi ir ferokaktusai. Štai melsvasis ferokaktusas (Ferocactus glaucescens) užauga iki 70 cm aukščio, jo odelė pilkšvai žalia, o spygliai šokoladiniai. Raudondyglis ferokaktusas turi raudonus dyglius, o durklinis – neįprastai plačius ir oranžinius.
Ir pabaigai – banguotasis kertuolis (Hylocereus undatus), unikalus sienomis laipiojantis kaktusas, kurio vaisių retsykiais pasitaiko ir mūsų prekybos centruose. Jie vadinami dragono vaisiais, yra raudoni su baltu minkštimu, kuriame prismaigstyta smulkių juodų sėklyčių. Ką tik nuo kero nuskinti vaisiai dieviško skonio, pirktiniai, deja, beskoniai.
Be kaktusų, sode auga daug kitų sukulentų – tinūtrų, tukvių, storlapių, karpažolių. Visi jie verti jūsų dėmesio, tad gal pats laikas planuoti kelionę į Lanzarotę?
Lanzarotė yra vos 100 km nuo Maroko, ten daug saulės, sausa, bet labai vėjuota ir vėjas gerokai atvėsina klimatą, todėl dauguma svarbių kultūrų auginama dirbtinai suformuotuose krateriuose – žemėje iškasama duobė, kurios kraštai sutvirtinami akmenimis. Akmenų tvorelė visuomet aukštesnė vėjuotoje pusėje. Pasodinti augalai mulčiuojami vulkaninės kilmės pelenais – toks mulčias gerai sulaiko drėgmę ir laistyti reikia rečiau. Taip auginami vynmedžiai, opuncijos ir kitos salai svarbesnės žemės ūkio kultūros.
