Žuvytės, tam tikra kryptimi pakreipta lova, poromis sustatytos skulptūrėlės, veidrodžių kabinimas, atsižvelgiant į langų padėtį kambaryje… Visa tai – vakarietiškojo, taip vadinamo pop Feng Šui, atributai. Kas yra autentiškas Feng Šui, kaip jį supranta tikrieji šio meno meistrai bei kaip mes, vakariečiai, galime jį išnaudoti, kalbamės su klasikinio Feng Šui specialiste Ieva Karevičiene.
– Kaip atsiradote Feng Šui pasaulyje?
– Pagal išsilavinimą esu dizainerė, bet visada domėjausi architektūra. Augau tokiame kontekste – mama buvo inžinierė, namie buvo daug kalbama apie statybas, projektavimą, rekonstravimą. Klasikinį Feng Šui pradėjau studijuoti visiškai atsitiktinai. Kaip dauguma šiuolaikinių žmonių, nelabai įsivaizdavau, kad galima profesionaliai to mokytis. Juk dažniausiai mums į rankas papuola kokios nors knygutės ar žurnalai su straipsniais apie pop Feng Šui. Kai sužinojau, kad pasaulyje yra to mokančių meistrų, sudarytos specialios studijų programos, moduliai, vidus neleido nurimti. Nusprendžiau radikaliai pakeisti savo profesiją. Labai daug metų dirbau kaip drabužių dizainerė-technologė tekstilės srityje, tačiau drabužių epocha mano gyvenime baigėsi ir atėjo erdvė. Su visiškai nauju matymu, kas joje vyksta. Dešimt metų į tai gilinuosi ir suprantu, kad tai – begalinis procesas. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad kai pradėjau mokytis, nežinojau, kur visa tai nuves. Prasidėjus profesionalioms studijoms ir patyriau sukrėtimų. Man tai buvo visiškas kosmosas, nors tuo metu atrodė, kad žinau, kur važiuoju ir ką mokysiuos. Nuvažiavau mokytis vieno, o parsivežiau visai netikėtų įžvalgų, suvokimų, kuriuos priėmiau kaip gyvenimo dovanas ir stebuklus.
– O kur studijavote?
– Pirmiausia studijavau Grand meistro Šanchajaus Yap Cheng Hai akademijoje Malaizijoje. Mano mokytojas buvo kinas, kaip ir daugelis kitų meistrų gyvenantis Malaizijoje, nes Kinijoje, įsitvirtinus komunistų partijai, tokiems meistrams tiesiogine šio žodžio prasme kapojo galvas. Tad jie visi iš Kinijos pasitraukė – kas į Taivanį, Singapūrą, kas į Honkongą, kas į Malaiziją. Didžioji dalis meistrų ir dabar įsikūrę šiose valsybėse. Meistro, iš kurio man teko mokytis, akademijoje programa sudaryta iš tam tikrų etapų. Pradiniame etape mokiausi iš jo licencijuotų mokinių Maskvoje – buvo arčiausiai ir paprasčiausiai. Po to reikėjo važiuoti ir pas patį meistrą – visi baigiamieji egzaminai rengiami Malaizijoje, Kvalampūre.
– Kiek laiko trunka mokslai?
– Kiekvienas studijuoja individualiai, tad vieniems studijos, gali trukti kelis metus, kitiems – keletą. Kiekvienas mokinys studijuoja atsižvelgdamas į savo pasiruošimą ir finansines galimybes – čia nėra apibrėžtų mokslo metų. Paskelbiama, kad pirmas modulis bus kažkuriose pasaulio šalyse ir studentai iš viso pasaulio važiuoja ten, kur jiems priimtiniausia, kitas modulis gali vykti jau kažkur kitur.
– Per kiek laiko studijas baigėte Jūs?
– Aš pati šturmavau, nes taip buvau auklėta – ką pradėjai, tą ir baik. Stengiausi kas pusę metų važiuoti mokytis po modulį ir keturis modulius pabaigiau per dvejus metus. Tačiau mokslai niekada nesibaigia. Tai, kad pabaigei akademiją, dar nieko nereiškia. Čia mūsų, vakariečių filosofija, kad jei ką nors pabaigėme, gavome sertifikatą, jau esame tam tikros srities specialistai. Rytiečiai mokytojai net šiek tiek šaiposi iš mūsų, vakariečių, kad mums tokie svarbūs sertifikatai. Kai važiavau studijuoti į kitą Feng Šui akademiją , t.y. į centrinę Feng Šui akademiją Melakoje pas meistrą Francis Leyau, sužinojau, kad prieš tai besimokiusios studentų grupės ilgai įrodinėjo meistrui, kad šis jiems išrašytų kokius nors sertifikatus. Rytiečiai į tokius sertifikatus žiūri kaip į niekinius dokumentus. Tikrojo Feng Šui mokytojai labai vertina praktiką. Mano mokytojas sako, kad kol neturėjai patirties dirbdamas su 15 000 objektų, nėra ką kalbėti apie meistrystę ar meistro vardą. Tada jau esi meistras. Nepakanka turėti teorinių žinių, mokėti lenteles ar formules – svarbu sujungti kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius. Tai reiškia, kad jei mes kairiajam pusrutuliui galime pasiūlyti lenteles, formules, pamatuojamą informaciją, dešinysis turi atlikti savo darbą, t.y. dirbti intuityviai su pajauta. Mums, vakariečiams, tai tikras iššūkis, nes nesame pratę dirbti su pajauta, intuityviai jausti erdvės ir savęs klausti, ką jaučiame, ką išgyvename. Nuo vaikystės esame įpratę dirbti kairiuoju pusrutuliu, jis yra centrinė ašis. Manome, kad jei kažko negalime pamatuoti ir pačiupinėti, tai nelabai ir egzistuoja. O pajauta, vidinis žinojimas jei tu negali jų kitam „padėti“ ant stalo, ilgą laiką nebuvo vertinami. Čia ir slypi esminė klaida. Dažnas pastėrsta išgirdės klausimą „ką dabar jauti?“, nes nesusigaudo savo vidinėje erdvėje. PasakytI, ką jaučia, šiuolaikiniam žmogui yra vienas iš didžiausių iššūkių. Taigi vien algoritmų turėjimas neduoda galutinio rezultato, būtina dirbti su savimi ir savo vidine pajauta, vidine energine sistema, ne vien su erdve.
– Kaip tą daryti? Kaip lavinti dešinįjį pusrutulį?
– Klasikinis Feng Šui yra 50 proc. menas, 50 proc. mokslas. Pajautą lavinti galime naudodamiesi ne viena metodika. Nebūtinai turime užsiimti, pvz., joga ar cigūnu. Moterys iš prigimties turi geresnę pajautą, teoriškai joms yra šiek tiek lengviau, bet šiais laikais ir jos ją yra „išjungusios“, nes prisiderino prie vyriškų vertybių. Yra tiesiog jautrių žmonių. Tiems, kurie ateina pas mane mokytis, akcentuoju savistabą. Nereikia ypatingų metodikų. Kiekvieną kartą pereidami iš vienos erdvės į kitą, mes patenkame į kitą pasaulį, į kitą mikrovisatą. Net namie, vaikščiodami tarp kambarių, galime tą pajautą lavinti. Į koridorių įėjai, vienoks jausmas, į vaikų kambarį – kitoks, į tėvų miegamąjį – dar kitoks. Galime mokytis pajausti tuos skirtumus.
– Kaip tai daroma? Tiesiog atsistoju ir žiūriu, ką jaučiu?
– Taip. Viskas prasideda nuo paprastų, mažų žingsnelių. Nereikia daryti nieko sudėtingo ar važiuoti per pusę pasaulio pajautos lavinti. Ji lavinama čia ir dabar. Tarkime, jauti, kad tau tuoj kažkas paskambins, jauti, kad nori eiti valgyti į tą kavinę, o ne į kitą. Atsiranda tam tikras girdėjimas. Jei kreipi dėmesį į tai, kas vyksta tavo viduje, įgyji pasitikėjimo savo vidiniu balsu. Bėda ne ta, kad mes kažko nejaučiame. Bėda ta, kad mes nepasitikime ir abejojame tuo, ką jaučiame. Pradedame abejoti ir pajautą nustumiame į antrą vietą. Kai manęs klausia, kaip išsirinkti sklypą, butą ar namą, patariu išsirinkti tris ar penkis variantus, kurie patinka, į juos nuvažiuoti ir pabūti, pajausti save, ar savo būseną – ar viduje natūraliai atsiranda optimizmas, džiaugsmas, ar, atvirkščiai – kyla baimė, nerimas, iki sklypo nuvažiuoti negali, atrodo, visa visata ir realybė rodo, kad ten nereikia lįsti. Visiems rekomenduoju pasirinktoje vietoje pabūti tiek, kiek leidžia šeimininkai, galimybės ir oro sąlygos. Tai – neįkainojama patirtis. Pasirinktoje vietoje turėtumėte jaustis džiaugsmingai, jus turėtų užplūsti jėgos, širdis turėtų dainuoti. Tai – svarbiausia. Jei viso to nėra – kažkas negerai. Ieškome toliau.
– Sakote, moterys labiau intuityvios. O Feng Šui meistrų yra daugiau moterų, ar vyrų?
– Čia panašiai kaip ir visose specialybėse. Dažniausiai garsūs meistrai yra vyrai. Jie savo dėmesio neišskaido taip, kaip moterys. Šeima, namai, buities rūpesčiai dažniausiai ir šiandien krenta ant moterų pečių. Vyrams, to tarpu, lengviau specializuotis, susikoncentruoti. Matyt, dėl to jie daugiau ir pasiekia, nes, kur mūsų dėmesys, ten energija, ir tai mes auginame. Be to, tradiciškai senovėje šia veikla užsiimdavo vien tik vyrai. Tai būdavo vienuoliai ar karaliaus, imperatoriaus patarėjai. Prie kai kurių šio meno dalių moterų neprileidžia iki šiol.
– Prie kokių dalių moteriai negalima prisiliesti ir kodėl?
– Tą Feng Šui, apie kurį mes žinome, reikėtų pervadinti į JAN Feng Šui arba Feng Šui gyviesiems. Feng Šui meno ištakos ir šaknys glūdi IN Feng Šui arba Feng Šui mirusiesiems. Prie šitos dalies moterų tradiciškai neprileisdavo anksčiau, nemoko ir dabar. Suteikiamos tik bazinės žinios.
– Kas slypi po šitomis sąvokomis?
– In/jan ženklą sudaro juodoji (in) ir baltoji (jan) dalys. Ženkle matome visą visatą, jame telpa viskas. Mums net sunku suprasti, ką reiškia „viskas“. Visi procesai, tame tarpe ir gyvieji, ir mirusieji. In – mūsų protėviai, o baltoji – gyvųjų dalis. Visi esame apytakos rate ir vieni kitiems darome įtaką. Protėviai užima labai svarbią dalį. Feng Šui žinios buvo skirtos imperatoriams, paprasti žmonės jų nežinojo ir nenaudojo. Pirminis tikslas buvo išmintingai, pagal tam tikrus dėsnius palaidoti imperatorių, kad jo per gyvenimą sukaupta jėga pereitų palikuonims, tiksliau, kažkuriam konkrečiam palikuoniui. Yra visa subtili, preciziška sistema, metodika kaip tai padaryti. Buvo įrengiamos specialios kapavietės, laidojama specialiu metu. Kapavietes prižiūrėdavo ne dėl estetikos, o dėl energetikos. Dėl to tos dinastijos taip ilgai ir laikėsi. Nemanau, kad 21 a. reikėtų į tai gilintis, ypatingai Europoje, kurioje yra kita kultūra, kitas žinojimas, juolab, kad dabar mes žmones kremuojame ir tam tikri procesai vyksta visai kitaip.
– Kas yra Feng Šui ir kuo jis skiriasi nuo to, kaip jį suvokia vakariečiai?
– Aš per paskaitas pradedu nuo to, kad išsiaiškiname, kas nėra Feng Šui. Spauda, knygos labai akcentuoja estetiką, namų vidų. 20 a. pabaigoje pasirodė knygos, kuriose buvo plačiai išdėstytos įvairios namų zonos naudojant bagua – partnerystės, karjeros, turto ir t. t. Gal ir nuliūdinsiu kai kuriuos skaitytojus, bet nei vienas klasikinio Feng Šui meistras nenaudoja tokių metodų, kokie yra pristatomi populiariojoje spaudoje, nenaudoja simbolikos, tokios kaip dvi antytės, aštuonios žuvytės, varlė su moneta burnoje ir pan. Vakarietiškas Feng Šui pradžioje buvo sukurtas Amerikos rinkai. Tuometiniam žmogui toks pateikimas atrodė suprantamas ir aiškus.
Dažnai Feng Šui sąvoka populiariojoje spaudoje vartojama visiškai ne vietoje, pvz., Feng Šui muzika, Feng Šui virtuvė, Feng Šui makiažas, Feng Šui aprangos stilius. Tai neegzisuoja. Feng Šui yra mūsų aplinka ir erdvė
Feng Šui išvertus iš kinų k. yra „vėjas“ ir „vanduo“. Tai yra dvi dinamiškos jėgos, veikiančios kaip či energijos transportavimo ir akumuliavimo priemonės. Feng Šui – menas, kuris pirmiausiai orientuojasi į či energiją, jos kokybę ir kiekybę, kuri yra visų procesų pradžia ir pabaiga. Tai yra daugiau apie gamtą, natūralias gamtos jėgas, o ne kažkas buitiško. Mūsų namas nestovi atskirty, jis yra rajone, mieste, miestas yra reljefe, kuriame yra kalnai, kalvos, upės ir ten energijų lygmenyje kažkas vyksta.
Visas menas susiveda į tai, kaip sinchronizuoti savo vidinę būsto erdvę su išorine jėga esančia didžiajame kraštovaizdyje , kaip „įsilieti“ į bendrą tėkmę.
Bet pagrindinė šio mokslo ir meno mintis – žiūrėti į erdvę kaip į resursą. Dabar mes į ją žiūrime per patogumo, grožio, saugumo prizmę. Jei daugelio paklaustume, kokius reikalavimus jie kelia namui, būstui, išgirstume, kad turi būt patogu, funkcionalu, estetiška, ekonomiška. Bet retas galėtų sąmoningai įvardinti, kad tai yra energinis resursas – kaip maistas ar oras.
– Jeigu aš gerai jaučiuosi namuose, tai gal man ir nereikia žinoti tam tikrų dalykų? Gal man resursas yra tiesiog geras jausmas namuose?
– Visiškai teisingas klausimas. Jei gerai jautiesi, kur esi, nereikia ieškoti sliekų. Jei visose gyvenimo srityse jauti pilnatvę, puikiai išsimiegi, esi patenkintas darbo rezultatais, gerai, žvaliai, energingai ir optimistiškai jautiesi, to vidinio pojūčio užtenka. Nors, yra sakoma, kad vidinis žinojimas yra šeštasis jausmas, iš tikrųjų jis yra pirmasis. Noriu paskatinti visus skaitytojus girdėti save ir neabejoti tuo, ką jaučiate.
Yra žmonių, kurie, ką bedaro, kuo beužsiima, niekaip nesulaukia norimų rezultatų. Viskas kaip į kiaurą maišą. Pasodini du bulvių maišus, nuimi vieną. Tai signalas, kad kažkas netvarkoje. Tokiais atvejais reikia žiūrėti, kas žmogaus gyvenime vyksta. Tarkime, pora vis nesusilaukia vaikų. Medikai neranda jokių fiziologinių trukdžių. Tokios situacijos priežastis gali būti energinis išsekimas. Erdvė, kaip resursas, vidinį žmogaus energijos kiekį gali papildyt arba būti abejinga, neprisidėti. Arba gali varginti, sekinti. Mes kartais nesuprantame, kodėl vienose erdvėse jaučiamės gerai, o kitose negalime būti. Jei kažkuri sritis neduoda ramybės, galime pasitelkti žinias ir, kiek leidžia konkrečios erdvės galimybės, palengvinti sau būtį. Erdvė turi potencialą, kiek galima iš jos „išspausti“, bet tuo pačiu turi ribas. Nereikia įsivaizduoti, kad nieko nejudinant, tarsi pamojus burtų lazdele, kažkas keisis.
Svarbu žinoti, kad erdvė gali daryti įtaką iki 33 proc. Kiti 33 proc. yra žmogaus rankose, t. y. žmogus pats gali juos susikurti. Likusius 33 proc. potencialo jis atsineša kaip talentus, įdirbį iš anksčiau. Meistrai tai vadina kosmine triada: 33 susikuriam, 33 atsinešam, 33 lemia kontekstas (aplinka ir žmonės).
Statistiškai daug pasaulinių korporacijų Šeng Šui žinias naudoja ir vertina versle: patalpų filialų, parduotuvių tinklų parinkimui ir įrengimui. Tie, kurie moka skaičiuoti, supranta, kad išnaudoti tuos 33 proc. verta. Feng Šui tarnauja kaip verslininko pastangų koeficientas, galintis padidinti iš investicijų gautą pelną.
– Kuo svarbu yra neviešinti tam tikrų dalykų?
– Kai pasėjame sėklą, ji tam tikrą laiką prabūna žemėje, tamsoje. Tada sudygsta ir išlenda į paviršių. Jei pas mus kas nors ateina ir mes norime pasigirti, ką pasodinome, iškapstome sėklytę, parodome ją, ir vėl įkišame į žemę, ji niekada neišdygs. Yra procesai kurie turi išbūti nežinioje, tamsoje, t. y. jie neviešinami. Tada jie suakumuliuoja savo jėgą ir išauga. Kaip mes neviešiname intymaus gyvenimo ir į miegamąjį nevedžiojame svečių, taip nerekomenduojama viešinti ir kas tavo biure ar namuose pagal Feng Šui padaryta, nes tai praranda dalį jėgos ir potencialo. Kartais manęs prašo pasakyti, ką konkrečiai dariau viename ar kitame projekte, bet aš šios informacijos neviešinu, tai yra privati kitų žmonių informacija.
– Į jus žmonės kreipiasi, kai kalba pasisuka apie namus? Dėl ko dar klientai ateina?
– Pirmiausia žmonės ateina pas konkretų specialistą. Konsultantas pritraukia tam tikrus žmones su tam tikromis problemomis ar užduotimis. Aš daugiausia pritraukiu klientus, kurie stato naujus namus. Su finansais dirbu mažiau, nors, būna, jei statomas biuras arba žmogus kreipiasi su tokia užduotimi, tada konkrečioje erdvėje ieškau finansinių galimybių. Bet kurioje, net ir tuščioje, dar neįrengtoje erdvėje, galime rasti finansinio pagerinimo kombinacijų. Bet, kadangi mes norime, kad erdvė turėtų ir tam tikrą interjerą, ir patogumą, kad gražiai atrodytų ir kiti nieko blogo nepagalvotų, keliame sau sudėtingesnes užduotis. Bet kuriuo atveju, Feng Šui gali padėti iki 33 proc. Žmonės, prisiskaitę knygų, kartais įsivaizduoja, kad aš atvažiuosiu, pastatysiu tam tikroje zonoje fontanėlį ir finansinė situacija pagerės. Visi supranta, kad tai yra nerealu, bet vis tiek turi tokį lūkestį. Tada sako, Feng Šui neveikia. Bet dažnai žmogus savo versle kažko nepadaro iki galo, nekelia kvalifikacijos, neaugina savo kompetencijų. Situacijas reikia spręsti kompleksiškai, t. y. turi būti paties žmogaus kokybiški veiksmai ir palaikanti jį erdvė. Feng Šui turi strateginę ir taktinę dalis. Mes atliekame daug taktinių žingsnelių, bet strateginėse vietose darome daug klaidų.
– Kaip šios dalys veikia?
– Kad būtų lengviau įsivaizduoti, iš ko susideda Feng Šui menas, pasitelksiu vandens malūno veikimo principą. Yra upė, yra užtvankos pastatymas (procesas vandens energijai akumuliuoti), malūno mechanizmas, per kurį leidžiamas vanduo, pastatas, grūdai ir dar reikia kažkam realizuoti, t. y. parduoti miltus. Jei kurio nors komponento nėra, nėra ir galutinio rezultato. Jei analogiją pritaikytume Feng Šui, vietoje upės turėtume energijų venas. Meistrai ieško, kur yra tos energijų venos, kad galėtume prie jų, kaip prie elektros šaltinio, prisijungti. Nes mes galime pastatyti mechanizmą, bet jo neprijungti prie elektros šaltinio, t. y. pastatyti malūną, bet ne prie upės. Galime išpuoselėti malūną viduje, bet jei nėra upės, srovė iki jo neateina ir nėra jėgos, kuri suktų mechanizmą – procesas nevyksta. Upės radimas bei sprendimas, prie kurio kranto, kokio galingumo statysime malūną, yra strateginė dalis. Svarbu suprasti, kokio tikslo siekiame. Vėliau, jei jau radome upę, pasirinkome teisingą krantą, mums reikia sukurti mechanizmą. Prasideda taktiniai dalykai – vidaus struktūros, interjero kūrimas, dekoravimas. Dekoruojame taip, kad mus džiugintų. Svarbiausias dalykas, kurį meistrai sako – nepersistengti su labai intensyviomis spalvomis, nedaryti vien tik mėlyno ar raudono interjero, nes tai – dvi kritinės energijos. Kiekviena spalva skleidžia tam tikrą dažnį. Geriau daryti kaip akcentus, bet ne kaip pagrindines, dominuojančias spalvas. Toliau su interjeru galime daryti, ką norime, svarbu tik sutvarkyti pagrindines pozicijas, t. y. tas vietas, kuriose žmogus praleidžia 6–8 valandas. Namuose tai yra lova, darbo stalas, jei prie jo dirbama, biure – vadovų pozicijos, darbuotojai išdėstomi pagal galimybes. Didelis dėmesys yra skiriamas visoms be išimties durims, nes tai yra mechanizmas, per kurį praleidžiame srovę. Namuose tai yra lova, darbo stalas, jei prie jo realiai dirbama, biure – vadovų ir strategiškai svarbių darbuotojų darbo vietų pozicijos. Didelis dėmesys yra skiriamas visoms be išimties durims, nes tai yra mechanizmas, per kurį praleidžiame srovę. Namuose žiūrima, kur yra viryklė, židinys ir katilinė – objektai susieti su ugnimi, nes tai labai stipriai susiję su sveikata. Labai svarbus lietaus vandens nuvedimas sklype. Be galo svarbus sklypo, rajono reljefas. Mes savo namus kartais matome labai siaurai. Butuose gyvenantys žmonės laiptinės dažniausiai netraktuoja kaip savo namų, jau nekalbant apie kiemą. Namai apsiriboja buto perimetru. Feng Šui mene namai yra traktuojami mažų mažiausiai kaip rajonas ir jo kontekstas.
Renkantis gyvenamąją vietą, pirma reikia išsirinkti rajoną, tada namą, tada ieškoti buto. Tai tikrai nėra lengva užduotis. Mus gelbsti intuicija, kuria remdamiesi juntame, kurios erdvės mus džiugina. Reikia skirti laiko pasivažinėti po skirtingas vietas ir apylinkes. Kartais esame prisirišę prie tam tikrų dalykų: mano tėvai ir draugai ten gyvena ir aš noriu ten gyventi, nes… Kiekvienas turi savo istoriją ir motyvų. Dažniausiai motyvai suformuoti sociumo ir mažai ką turi bendro su tikraisiais žmogaus poreikiais. Dabar jau visi susirūpino, kodėl protu sudėlioti ir pasiekti tikslai nedžiugina. Kuriame planus, atliekame praktikas, bet, gerai papurtę savo norų sąrašą, išvystume, kad daug punktų yra nepagrįsti. Savo norams pasiekti atiduodame daug energijos, o iš aplinkos jos pasiimti dar nemokame, negebame išnaudoti mus supančios erdvės resursų.
– Ar yra bendros tendencijos energijoms pažadinti? Ar tai taip individualu, kad negalima būtų teigti, kad didesnės erdvės, tarkime, skatina kūrybiškumą?
– Galima, bet mūsų kūryba yra labai skirtinga. Vienokia kūryba, kai rašytojas rašo knygą, ir kitokia, kai reklamos agentūra rengia šou vakarėlį. Rašytojas įners gilyn į save, į fantazijų pasaulį, į vidų. Feng Šui pasaulyje tai labiau IN energija. Jam nereikės didelių erdvių. Įkvėpimo jis gali eiti ieškoti į gamtą, į miestą ar net į prekybos centrą, o grįžęs savo mintis surašys mažame kambarėlyje. Jei veikla yra susijusi su įsigilinimu, įsijautimu, užteks mažų, jaukių erdvių, pvz. palėpės. Jei kuriamas naujos kartos produktas, žmogui reikės didesnių erdvių, aukštų lubų, galimybės laisvai judėti ir keisti kūno pozicijas. O pati Idėja gali „nutikti“ ir viešajame tualete. Kūrėjas būna kaip generatorius, jam dažniausiai reikia didesnės erdvės. Kūrybiniai žmonės, uždaryti į mažą erdvę, dūsta, siekia ištrūkti. Tačiau čia tik tendencijos, kiekvienu atveju tenka žiūrėti individualiai ir ieškoti tam konkrečiam žmogui subalansuotų sprendinių.
Man reikia daug ir detalios informacijos, tardau užsakovus, turiu pasėdėti jų darbo vietoje, pažiūrėti, ką jie daro, apie ką mąsto. Kuo erdvė mažesnė, tuo ji iniškesnė, tuo labiau palaiko protinę veiklą, kur reikia koncentracijos, susikaupimo, nugrimzdimo, kur priimami strateginiai sprendimai. O kur yra procesas, kūryba, dirbtuvės, ten reikia didelės erdvės, kad būtų panorama, kad vaizdas prieš akis nebūtų užblokuotas. Svarbi ir erdvė už lango.
Darbo stalas, pastatytas prie sienos, kai nėra perspektyvos, tinka tokiam darbuotojui, kuris turi atlikti konkretų, iš anksto aptartą darbą, pvz. į sistemą suvesti duomenis. Bet jei mes prie tokio stalo pasodinsime įmonės strategą, vizionierių, po kurio laiko jokios vizijos jis nematys, bus nerami dūšia,visur vaikščios ir ieškos, kur jam įsitaisyti.
Biuruose užtektų mažesnių plotų, jei išmoktume juos efektyviau panaudoti. Pasaulyje „open space“ išeina iš mados, Lietuvoje jie dar gajūs, ant bangos. Bet ne visi gali dirbti tokiomis sąlygomis, neefektyvu visus kaip viščiukus surikiuoti į vieną liniją. Tai įrodyta ir moksliškai. Man visąlaik norisi darbdaviams iškomunikuoti žinutę, kad neatsižvelgdami į darbuotojų darbo specifiką ir kurdami visiems vienodas darbo vietas, jie praranda darbuotojų potencialą. Tai – neekonomiška. Kuo senesnis verslas, tuo labiau verslininkai supranta, kad skirtingiems darbuotojams reikia skirtingų patalpų.
– Papasakokit dar apie darbo stalą jei dirbama ne biure.
– Jei žmogus dirba namuose, tai – labai svarbi vieta. Reikia parinkti strategiškai gerą vietą. Jei žmogus stalą su kompiuteriu naudoja tik feisbukui, googlinimui tai galima atsipalaiduoti – jokios ypatingos vietos nereikia. Yra žmonių, kurie turi nešiojamąjį kompiuterį, jokių popierių, dirba kavinėse, vaikšto į bendrąsias erdves ir puikiai jaučiasi. Bet ir jų darbas yra daugiau komunikacinis, negu kuriantis konkretų produktą ar rezultatą. Retas kuris atsisėstų rimtą projektą daryti viešoje erdvėje. Papildyti naujomis idėjomis – taip, bet ne dėlioti esminę strategiją. Jis išsidėliotų viską savo erdvėje, kurioje būtų galima palikti daiktus, kad ryte nereikėtų pradėti nuo nulio. Jei esate nors kiek su kūryba susijęs žmogus, rekomenduoju turėti prie darbo stalo perspektyvą. Jei esate apskaitininkas, stalas gali būti prie sienos, su mažesne perspektyva, nes reikia susikaupti. Vaikams taip pat atitinkamai galima pagal jų savybes arba mokymosi rezultatus stalo vietą pritaikyti. Jei vaikas neturi fantazijos rašyti rašinėlius, stalas prie sienos jam tikrai nepadeda. Jį derėtų pasukti taip, kad jis turėtų perspektyvą. O būna, kad vaikas negali susikaupti. Tada galima stalą statyti prie sienos.
– Kaip šiuolaikiniams žmonėms, pvz., gyvenantiems Lietuvoje, pasinaudoti Feng Šui žiniomis?
– Mes atitolome nuo gamtinių, natūralių procesų ir nemokame jų panaudoti, nes jų negirdime. Mūsų senoliai girdėjo gamtą, išmanė jos ciklus, eidavo kartu su gamtos ritmu. Tai žinojimas, ką, kada ir kodėl reikia daryti. Dabar mes sugalvojame ir darome. Mūsų protui visi laikai tinkami. Kai pasakau žmonėms, kad tokio namo, kokio jie nori, šitoje vietoje dabar statyti nerekomenduoju ir siūlau statyti kitais metais, jie klausia, kodėl. Sakau, ne laikas, nes toks sprendimas neįsipaišo į bendrą natūralios gamtos harmoniją. Gamtoje jau yra akordai, muzika. Groja simfonija. Besiruošdami statyti namą, ateiname į konkrečią vietą ir turime pataikyti į tonaciją, ritmą. Namas – tai nata. O mes galvojame, kad galime daryti, ką norime, groti bet kurią natą. Dėl to ir nepasijungiame prie tos vietos energinės venos, nes ji mums neegzistuoja.
Mes vis daugiau dirbame smegenimis, o smegenys, mokslininkų skaičiavimais, yra vienas iš labiausiai energiją naudojančių organų. Žmogus mato, kad jo vidiniai resursai senka, o pasipildyti nemoka. O pagrindinis resursas yra gamta. Mes būsime priversti atšviežinti ir praplėsti savo požiūrį. Taip ta evoliucija ir vyksta – diegiame kažkokias sistemas, kuriame naujus produktus, nesuprasdami jų šalutinio poveikio. Po kurio laiko šalutinis poveikis pasimato, mes susirūpiname, ieškome sprendinių. Šiuolaikiniame pasaulyje tai – natūralus procesas.
– Ar Feng Šui žinios – bendros visoms šalims?
– Pati sau ilgai šį klausimą uždavinėjau, kol supratau, kad pasaulis yra vientisas. Negali būti, kad Kinijoje, Indijoje pasaulis paremtas kitais dėsniais. Ciklai ir dėsniai veikia tie patys. Planeta yra vientisa. Tačiau ilgumos ir platumos skiriasi. Energijų lygmenyje tai sukuria skirtingas energijų proporcijas. Kuo esame arčiau pusiaujo, tuo energijų proporcijos yra tolygesnės, nėra tokių dramatiškų pakitimų, netgi nakties ir dienos santykis tolygesnis. Kuo toliau į ašigalį, tuo energijos labiau svyruoja, tuo stipriau išreikšti paros, sezono (o tai reiškia energijų) perkritimai. Tam tikros energijos dominuoja labiau, negu ties pusiauju. Lietuvoje vyrauja didesnė vandens vibracijų proporcija, daugiau patiriame šalčio, vyrauja IN kokybė, dažnai lemianti didesnį depresijų skaičių. Dėl to mėgstame ugnį, židinius. Mums tai – kompensacinis mechanizmas balansui palaikyti. O šiaip, Šiaurė visiems yra ten pat.
– Kalbant apie pasaulio kryptis, jos kokį nors poveikį turi?
– Tai, ką, žinome kaip pasaulio kryptis, yra adaptuota žmogui. Anksčiau tas kryptis žiūrėdavo namo, ne žmogaus lygmeniu. Kryptys yra taktikos elementai. Jūs pasiskaičiuojate, kad jums miegoti reikia taip, kad galva būtų rytuose. Bet rytuose yra ežeras, ten žemėja šlaitas. Tokiu atveju, niekada neguldyčiau žmogaus galva į rytus, žemyn galva į vandenį. Reikia žiūrėti didžiojo reljefo kontekste, ne buto ar namo rėmelyje.
– Papasakokite apie erdvės higieną.
– Knygose daug rašoma, kaip reikia išsivalyti visus kampus, atsikratyti sendaikčių. Tai galima prilyginti asmeninei higienai. Visa, kas mūsų namuose stovi nenaudojama, yra sąstingio būsenos. Kaip ir žmogaus mąstymas tarsi užpelkėja, raumenų tonusas suglemba, taip ir netvarkyta, nejudinta erdvė yra mirštanti, senstanti, perpildyta žmonių emocijomis bei mintimis ir nebegyvybinga. Įsivaizduokite, kad kuriame nors kambaryje nuolat vyksta konfliktai, tvyro stresas, depresija. Visi tie dažniai, mintys ir emocijos niekur nedingsta. Kuo emocija intensyvesnė ir stipresnė, tuo ji ilgiau laikosi toje erdvėje. Reiškia, mums reikia mokytis valyti erdves. Pirmiausia, reikia namų erdves valyti su intencija, ne mechaniškai. Tarkime, plaunant grindis sakyti: „Aš valau pyktį“. Tai jau yra veiksmas su mintimi. Galime periodiškai apeiti namus su žvake – transformuojančiu ugnies elementu. Tai darant labai svarbi mūsų vidinė būsena. Vaikštome su žvake, kol pajuntame, kad toje erdvėje jau gerai. Tik turiu perspėti žmones, kad jie neišsigąstų, jei pajaus didelį nuovargį po tokio darbo. Todėl nereikia iš anksto užsibrėžti visus namus išvalyti per vieną dieną. Darant kiekvieną darbą namuose, galima daryti su intencija: plaunant indus – išplaunu liūdesį, pasipildau ramybe, valau langus – valau abejones, įleidžiu džiaugsmą. Gerai būtų intenciją užbaigti pozityviai.
– Kada geriausia tą daryti?
– Aš siūlyčiau bendrai permąstyti metų ciklą. Unikalus laikas daryti generalinį valymą yra ties Vėlinėmis, nuo spalio galo iki lapkričio 7 d. Tai riba, kada viskas, kas sena, turi išeiti. Pati gamta tą daro. Nereikia atidėti to Šv. Kalėdoms ar Velykoms. Taip pat tinkamas laikas atsisakyti, paleisti iš savo gyvenimo, ko mums nebereikia, yra kiekvieno mėnesio delčia.
– Gal galite patarti, kaip kiekvienas, naudodamiesi šiomis žiniomis, galėtume pagerinti savo gyvenimo kokybę?
– Jeigu norime sau padėti įsisavinti tą erdvėje esantį resursą, turime įsivardinti ir pripažinti, kad jis apskritai yra. Tada suprasti, kad erdvė yra gyvas organizmas. Tai nėra tik fiziniame plane pačiupinėjama materija. Jau vien požiūro praplėtimas jums iš karto atvers naujas duris – pradėsite jausti, matyti, fiksuoti papildomus dalykus, galėsite intuityviai kliautis savo vidiniu žinojimu. Į viską reikia žiūrėti realiai, be fanatizmo. Mums pakanka stebėti save.