Merginos tuščias sienas verčia meno kūriniais

Dvi žavios merginos, nešančios didžiules dėžes su dažais, teptukais, aerozolio flakonėliais, popieriaus ritiniais - retas vaizdas kasdienybėje. Tik ne „APUKA“ menininkėms – Uršulei Kavaliauskaitei ir Elenai Streckytei. Viso to joms reikia baltas sienas verčiant meno kūriniais.

Prie kavos puodelio kalbamės su merginomis viename iš Vilniaus loftų vėlyvą sekmadienio rytą. Leidusios sau pasnausti pora valandų ilgiau, jos atskubėjo pabaigti piešti baltos sienos, kuri virto industrinio miesto interpretacija.

Kalbėti su abiem vienu metu tampa tikru iššūkiu. Jos turi, ką pasakyti, abi trykšta energija, juk abi ir kuria kartu. Dar studijuodamos dizainą Vilniaus dailės akademijoje, jos tapo ir draugėmis, ir kūrybinio verslo partnerėmis. Ne veltui ir vardas „APUKA“ susideda iš dviejų dalių: Elenos slapyvardžio APU ir Uršulės UKA.

Vieni mezga, kiti - piešia

Jų nebestebina aplinkinių klausimai, kaip sekasi, kaip savaitgalis. „Gerai... Dirbam. O tai kada tada nedirbate? Kai visi ilsisi, tada mes dirbame ir atvirkščiai“, - šypsosi pašnekovės. Jos jau įprato taikytis prie klientų gyvenimo ritmo, šalia verdamų pietų ar aplink zujančių vaikų.

Kava ir sausainiai – du svarbūs Elenos ir Uršulės darbo elementai. Įsijautusios į kūrybinį procesą, jos pamiršta, kada pietūs, vakarienė, o kada jau laikas eiti miegoti. Tiesa, jos visada tam pasiruošusios. Rankinėse tikrai atsiras saldumynų, kavos, žino, gaus pas šeimininkus. O atsineštose dėžėse laukia ryškios lempos naktiniam darbui.

„Mūsų ritmas nenuspėjamas. Pavyzdžiui, mums praneša, kad vaikas pasveiko, galima keltis ir ateiti dirbti. Kad ir sekmadienį. Nors galėtume to ir nedaryti, bet mums tai – malonumas. Su Uršule esame ne kartą apie tai kalbėjusios... Nepavargstame mes nuo šio darbo“, - prisipažįsta Elena.

Pavargsta jos kartais ilgai stovėdamos, tupėdamos, laikydamos aukštai rankas, bet, Uršulės teigimu, emociškai – niekada. „Kažkas siuvinėja, kažkas mezga, o mes piešiame ant sienų. Tik ne namuose, o tenka pas kažką važiuoti. Visiems linkėtume tokio užsiėmimo, kai nežinai, kur čia darbas, o kur malonumas“, - žiūrėdama į Uršulę kalbėjo Elena.

Praverčia psichologiniai gebėjimai

Merginos pasakojo, kad vienas iš gražiausių šio darbo dalykų – bendravimas su skirtingais žmonėmis. Vieni perša savo žaliuosius kokteilius paragauti, kiti sodina kartu su savo šeima pietauti. Vos atvykus dirbti, iškart merginomis susidomi vaikai, pasiruošę prisidėti prie kūrybinio proceso.

O kad privataus žmogaus ar verslo atstovo erdvę papuošiantis piešinys tiktų abiem pusėm, tenka pasitelkti ir visus savo psichologinius gebėjimus. Elenai ir Uršulei tenka atpažinti kliento norus ir juos įgyvendinti. Jos neslepia – kartais tenka ne vieną puodelį kavos išgerti ar dešimtis eskizų nupiešti.

„Atėjęs į namus, pamatai, ką žmogus veikia, kas jam patinka, ar jam reikia daug, ar mažai, ar žmogus estetas, ar kaip tik mėgsta tokią tvarkingą betvarkę, ar turi vaikų. Kartais gal ir gražu kokia crazy spalvota abstrakcija, bet yra namuose vaikų. Tada stengiesi perkalbėti, kad piešinys derėtų šeimai“, - darbo specifiką dėstė Elena.

Merginos tvirtai pasiryžusios – reikia stengtis ir rasti bendrą sutarimą: „Geriau sukursi trisdešimt variantų, bet išeinant iš tų namų žinoti, kad žmogus liko patenkintas. Norisi, kad klientas nebijotų prašyti keisti, pakeisti, pridėti iki begalybės. Stengiamės padaryti viską, o ne nupiešti bet kaip.“

Natūraliai kyla klausimas, o kurią vietą jų darbe užima kūryba? „Turime vis dar tokių darbų dėl pinigų... bet vis mažiau“, - atviravo Uršulė. Elena pritarė, kad tiesiog kartais klientai būna labai užsispyrę ir patarimai, kad spalvos netinka prie baldų, netinka: „Vis tiek stengiesi, kad tas piešinys tau nors kažkiek patiktų“.

Viena šviesi, kita - tamsi

Merginos pažįsta viena kitos stipriąsias puses, todėl ir darbus dalinasi pagal privalumus. „Mes labai skirtingos. Elena šviesi, o aš – tamsi,“ - nusijuokia Uršulė. Netrukus ją pertraukia Elena: „Papildome viena kitą. Panašiai juk būna, kai blondinė nori tamsių garbanotų plaukų, o juodaplaukė – šviesių. Kai aš kažko nemoku, bandau pasimokyti iš Uršulės“.

Aukštaūgė ir tamsiaplaukė Uršulė mielai imasi detalių, smulkių piešimo elementų, o žemutė šviesiaplaukė Elena prisipažįsta mėgstanti matyti visumą. „Aš pamatau ir sakau, va čia dar reikia, va čia, o Uršulė tada ten krapštosi, visus taškus ant i sudėlioja“.

„Šiame lofte ji man sako – reikia paslėpti visus plonus teptukus, nes tu vis tiek nupieši plonai“, - prisiminė Uršulė. „Kiek tik turime teptų, ji visada su tuo pačiu ploniausiu dirba, - pasiteisina Elena. – Nereikia kitų teptukų pirkti“. Abi besijuokdamos galiausiai vieningai nusprendžia – reikia Uršulei išbandyti dantų krapštukus.

Piešinys ant sienos – avantiūra

Merginos mano, kad tai, ką jos daro - avantiūra dažnam lietuviui. „Aš svarstau, kas gali ryžtis ir baltai sienai rinktis ne paveikslą ar tapetus, o ištapytą piešinį. Tai daro tik tas, kas tikrai labai myli savo namus ir netingi pats prie to daug padirbėti – apmąstyti, išsirinkti, bendrauti. Lietuviams arba neužtenka laiko, arba jie pasirenka lengviausią variantą galvodami, kad lengviausias yra ir pigiausias. Dažniausiai būna atvirkščiai. Dažnai žmonės mąsto konservatyviai – pigiau, greičiau, paprasčiau, baisu, kaip čia išeis“, - svarstėme su Elena.

Uršulė pasidžiaugė, kad nors vyresni vis dar ieško klasikinių variantų, jauni žmonės drąsėja. „Jaunimui norisi būti išskirtiniais. Kai ta karta pradės plėstis ir augti, tai mes jokių problemų neturėsime, klestėsime, visi namai bus skirtingi, įdomūs“, - pridūrė Elena.

Tapetų priešės

Merginos bando įtikinti, kad toks sienų dekoravimo būdas, kurį jos siūlo, kur kas kūrybiškesnis ir labiau pritaikomas kiekvienai erdvei. „Ar galima rasti tokį tapetą, kuris iš kažkur išnyra ir kažkur pranyksta? Nerastum tokios priklijuotos juostos nuo kampo iki kampo, nuo apačios iki lubų“, - kalbėjo Elena.

Nors tradiciškai jos kviečiamos išpiešti baltą sieną, mielai imtųsi ir kitokio atspalvio, tik tų „kitokių“ lietuviai ne labai turi.
Merginos naudoja akrilinius dažus, kad nebūtų kenksmingi aplinkai, net ir aerozoliniu naudoja bekvapius. Jos išbandžiusios įvairias piešimo technikas.

„Naudojame ir aerozolį, ir markerius, ir pieštukus, ir pasteles, ir dažus, viską, - kalbėjo Elena. - Įgyvendinamas ir 3D vaizdas. Galima padaryti imitaciją sienoje, tarsi ji būtų perbrėžta ir kažkas matosi.“ Pasak jų, juk išpiešti galima ir lubas, ir grindis, ir baldus.

Merginos pasvajoja, kad žmonės galėtų kreiptis į jas prašydami ne tik sukurti piešinį ant sienos, bet ir patikėtų viso interjero kūrimą.

„Dažnai mums tenka ateitį, kai iš viso jokių baldų dar nėra, viskas tik gims. Mums tenka tokia kaip ir našta, juk su mūsų piešiniu, dekoru gims ir visas kitas interjeras. Tada žmonės galvos apie baldų spalvą, virtuvės komplektą. Būtų šaunu jiems padėti pritaikyti ir kitus dalykus, kad būtų vientisumas“, - kalbėjo Elena.

Pataria – jokių krioklių su kolonomis

Kiekvienas žinome, kaip sunku pradėti kurti savo namų erdvę nuo nulio. Merginos turi keletą patarimų, kurių reikėtų vengti. Pasak Elenos, bėdų kyla, kai žmonės bando supinti kelis skirtingus stilius: „Pavyzdžiui, vienai pusei patinka klasika, kitai – minimalizmas, tada jie bando ir tą, ir aną, ir trečią, ir ketvirtą.“

„Noriu ir šito, ir šito, ir šito... Turi tris kambarius, daug žurnalų ir viską bando sukišti į vienus namus. Ateini ir akys raibuliuoja..., - jai antrino kolegė. - Žinoma, tai yra skonio reikalas, tačiau man negražus ir bandymas savo namuose sukurti hyper realizmą su kolonomis, už jų – tekantį krioklį. Atrodo, tarsi išcackinta, nulaižyta nuotrauka.“

„Arba kai žmogus gyvena bute, o taip norėtų kaime, tada bando jį nusipiešti. Iš tiesų reikėtų viską derinti nuosekliai. Tarkime, čia yra loftas, jame tiko vamzdžiai, iškart kilo kažkokios asociacijos, kurios derėjo. Jeigu jau gyvenate bute, pabandykite tą butą ne priartinti prie kažkokio svajonių namo, bet jį patį paverskite svajonių butu,“ – pridūrė Elena.

Namų darbai klientams

Merginos pasakojo, kad dažniausiai klientas realiai net nežino, ko jis nori. Susitikus su žmogumi, šnekantis, joms gimsta kažkoks jausmas, ko jie galėtų norėti, tačiau kiekvienam prieš susitinkant pataria paanalizuoti, kokie jie patys yra ir kokio savo būsto norėtų, kokius baldus turi, kokios vyrauja spalvos, gal pamatysite neatrastų dalykų.

Merginų patarimas – nebijoti eksperimentuoti. Galbūt ir vaikams leisti sukurti kažką gražaus ant sienos. „Mes abi už tokius kūrybinius pliūpsnius. Jeigu jau nupieš negražiai, tai paimsi ir nudažysi. Kibiras dažų ir per savaitgalį „užsilopai“, - juokėsi Uršulė.

„Mūsų darbas taip pat savotiškas eksperimentas. Mes tų pačių darbų nekartojame, kiekvieną kartą viskas skirtingai,“ – pridūrė jai Elena.