Išėjusiųjų mieste estetika turi būti kitokia. Ir dar, pageidautina, lengvai prižiūrima, nes dabar retas kuris gali nueiti pėsčiomis prie artimųjų kapų. Juk nuo jų dažnai skiria ne tik dešimtys, šimtai ar net tūkstančiai kilometrų, bet ir valstybių sienos.
Praktinių patarimų, kaip prižiūrėti kapines, kreipėmės į mažosios bendrijos „Memorus“ įkūrėją Eglę BALČIŪNIENĘ, kuri prieš penkerius metus sugalvojo kapų dizaino paslaugą.
- Ko gali tikėtis klientas, kreipdamasis į Jus dėl kapavietės sutvarkymo?
- Padedame apgalvoti įvairius kapavietės priežiūros variantus, parenkame medžiagas ir būtent tai vietai tinkamiausius augalus. Mano mėgstamiausias apželdinimo stilius yra modernus ir minimalistinis, tačiau viskas priklauso nuo kliento ir jo poreikių. Svarbiausia – prisitaikyti prie jo pageidavimų. Rekomenduočiau, kad tiek kapo apželdinimo, tiek paminklo ir bendro kapo sutvarkymo projektai būtų kuriami vienu metu. Tada galima projektuoti paminklą ir kartu apgalvoti vidinės dalies vaizdą – dangą, želdinius. Taip sukuriamas vientisas stilius ir pasiekiamas geriausias rezultatas. Kitu atveju, kai paminklas jau suprojektuotas arba net pastatytas, visas kapo dizainas derinamas prie jo – tai irgi dažna praktika.
- Tradiciškai kapus pradedame tvarkyti prieš Mamos dieną ir dažniausiai ten keliaujame su našlaitėmis. Kokias jų žiedų spalvas reikėtų rinktis, kai kapavietė pilta balta, juoda ar raudona skaldele? Ar verta sodinti kelių spalvų našlaites?
- Jeigu kapavietėje dominuoja vienspalvė skaldelė – balta, juoda, raudona ir daugiau jokių raštų ar gėlynų nėra, galime sodinti kelių atspalvių našlaites vienoje vietoje. Tai bus spalvingas, vaizdą pagyvinantis akcentas.
Jeigu pasodinti dar kelių rūšių augalai, geriausia, jei našlaitės spalvomis derės prie jų. Pavyzdžiui, žydės gelsvo atspalvio žiedais, jei auga gelsvų kadagių ar tujų, raudonais, jei yra pasodintų raugerškių ir pan.
- Ar siūlytumėte kapavietėje sodinti medėjančius visžalius? Vieni juos labai mėgsta, kiti sako, kad kapuose nedera daryti želdynų?
- Taip, siūlyčiau, jeigu jie bus tinkamai parinkti ir rūpestingai prižiūrimi, genimi arba rinksimės žemaūges visžalių augalų formas. Vis dar pasitaiko žmonių, sodinančių vakarines tujas ‘Columna’, kurios gali užaugti iki 10 m ir gausiai barsto rudas sėklas.
Vakarinės tujos ‘Brabant’ irgi greitai pasiekia 3–4 m aukštį. Tad šių augalų geriau nesirinkti. Taip pat netinka europiniai kukmedžiai ’Dovastoniana’ ir baltosios eglės ‘Conica’ – kapinėse jie per aukšti. Netinka ir kininiai kadagiai ’Blue Alps‘ – jie skėstašakiai, krūmas gali užaugti iki 2 m aukščio.
Daugelio pamėgtas vakarines tujas ’Smaragd’ galima sodinti nebent už kapo ribų, jeigu, pavyzdžiui, kapavietė yra paskutinėje eilėje ar norime aukštesnio atsitvėrimo nuo praeiti skirto kelio. Tačiau tuomet reikės palaikyti tinkamą augalo aukštį. Beje, pagal visus teisinius reglamentus, sodinti už kapo ribų nėra leidžiama, nors iš tikrųjų tai daroma labai dažnai.
Kapuose tinka baltosios eglės ’Laurin’, kadagiai ‘Blue Star’ ir ‘Wiltonii’, kalninės pušys ‘Mops’, žirniasėkliai puskiparisiai ‘Sungold’ ir kiti, natūraliai linkę augti iki 1 m aukščio ir tiek pat pločio. Pasodinus nereikės genėti ir bijoti, kad užaugs per dideli.
- Kokie augalai sudaro tankų kilimą ir gali pakeisti veją, kurią tenka dažnai pjauti? Kada juos geriausia sodinti? Kiek iš viso kapavietėje siūlytumėte sodinti augalų rūšių ir kaip derinti jų spalvas?
- Kapavietėje patarčiau sodinti iki trijų rūšių augalų. Spalvų gali būti ir penkios, bet jos turi labai derėti tarpusavyje, kad „nepjautų“ akies ir nebūtų marga, tad siekiant nesuklysti optimalus variantas – trys spalvos. Tankų kilimą sudaro žemaūgiai šliaužiantys ir besiplečiantys spygliuočiai, gebenės, siūlinės žemenės, šliaužiančiosios žiemės, šliaužiančiosios vaisginos, čiobreliai, Damerio kauleniai.
Tačiau sodindami šiuos augalus vis tiek palikime vietos ir kitiems, komponuokime su skaldele. Vien kiliminiais ar tik veja apželdintas kapas gali atrodyti kiek nuobodokai. Jeigu perkame augalus vazonuose, juos galime sodinti visą šiltąjį sezoną, o augančius grunte – pavasarį arba rudenį.
- Gal pasiūlytumėte konkrečių augalų derinimo pavyzdžių?
- Pirmiausia kapus siūlyčiau želdinti taip, kad per sezoną aplink augalus netektų tupinėti. Galima sodinti daugiamečius, kuo mažiau paliekant vietos sezoninėms gėlėms. Arba jas rinktis kuo mažiau reiklias. Prieš želdindami stenkimės, kad kapo augalai kuo nors pasižymėtų kiekvienu metų laiku. Pavyzdžiui, visada gražų visžalį derinkime su daugiamečiu augalu, vasarą žydinčiu porą mėnesių, ir keliais sezoniniais krūmeliais.
Man patinka žemaūgiai storlapiniai, pavyzdžiui, įvairios perkūnropės, šilropės, šilokai, miglinių šeimos atstovai – eraičinai, kelerijos. Taip pat smulkūs alpinariumų augaliukai: katilėliai, uolaskėlės, čiobreliai, flioksai. Labai mėgstu visus šiuos augalus derinti – sukuriu praktiškus, įdomius, o gal ir netikėtus ar net keistus variantus.
Kapinėse dabar populiariausi sezoninių vienmečių gėlių deriniai – begonijos „ledinukai“, gvazdikiniai serenčiai, našlaitės. Kartais gvazdikiniai serenčiai sodinami su žilėmis – toks derinys tikrai nereiklus. Bet tie patys „ledinukai“ gražiai atrodys pasodinti kelių spalvų ratu. Pirma rausvos, paskui baltos ir rožinės arba vienoje vietoje „išmėtyti“ kelių atspalvių augaliukai.
Tokie variantai jau įdomesni, kaip ir su našlaitėmis, begonijomis. Nebijokime spalvų įvairovės, ypač jei gėlės – kapavietės akcentas ir sodinamos vienoje vietoje. Beveik niekada neprašausime, jei derinsime kelių pastelinių atspalvių gėles.
Komponuokime margus ar žaliaspalvius augalus, kaip foną rinkimės, tarkime, žemaūgius darželinius margenius. Jie galėtų augti centre, o aplink ratu – našlaitės baltais žiedais. Jei siekiame ryškaus kontrasto, labai gražu violetinio atspalvio verbenos su žilėmis. Tie patys didieji serenčiai gali būti sodinami kartu su vienspalviais, žaliaisiais ar gelsvą kraštelį turinčiais margeniais.
Tenka lankytis įvairiose kapinėse visoje Lietuvoje ir matyti originaliai apželdintų kapų. Patikusi kompozicija – labai gražioje ir tvarkingoje vejoje, nors kapuose tai retenybė, kapavietės kampe ratu susodintos vienmetės gėlės. Derinys priminė pievą ir natūralios gamtos kampelį su nuostabiai suderintomis gėlių spalvomis, aukščiais, faktūromis.
Kitas įdomus variantas – kompozicija žemame inde, su keliais akmenimis, įvairių spalvų viržiais, erikomis ir dabar labai populiarėjančiais Brauno kalocefalais.
- Kaip patiems senoje ar ir naujoje kapavietėje tinkamai pilti skaldą? Ar reikia papildomo pagrindo? Kokia turi būti plėvelė? Kiek skaldelės berti?
- Jeigu kapo žemė susmegusi, teks užpilti papildomai žemių ir išlyginti. Jeigu esamo grunto užtenka, tada nieko papildomo daryti nereikia. Kartais būna, kad grunto per daug, tad perteklių reikėtų nukasti. Po skalda itin tinka vandeniui, bet ne piktžolėms pralaidi geotekstilė, pagaminta iš polipropileno arba poliesterio. Be to, ši sintetinė medžiaga atspari puvimui. Skaldos sluoksnis priklauso nuo finansinių galimybių, taip pat nuo jos spalvų skaičiaus. Standartinis storis – 3–5 cm.
- Prie ko patartumėte derinti skaldos spalvą? Kokius rinktis jos atitvėrimo bortelius?
- Geriausia, kai skaldelės spalva, bent jau maža jos dalis, derinama prie paminklo. Galima komponuoti ir su kitomis derančiomis spalvomis. Klasika – juoda ir pilka skaldelė.
Itin madingi kelių spalvų skaldelės ornamentai, nes taip kapavietę galima sutvarkyti kukliai, pernelyg neprimarginti, bet išvengti monotonijos. Tinkami deriniai – juoda ir pilka, juoda ir rusva, pilka ir rusva. Skaldelių derinys bus gražus, jei dera spalvos ir faktūra. Mano asmenine nuomone, blogas variantas, netinkamas kapams, – ryškiai žydra ir itin balta skaldelės.
Borteliais atskirti būtina bet kokią pasirinktą dangą – jie neleidžia susimaišyti skirtingoms skaldelėms, o augalams pernelyg išplisti. Jiems naudojamos įvairios medžiagos. Visas plastikines ar metalines juosteles reikia kuo giliau įkasti, kad nebūtų matyti. Vertėtų rinktis kuo artimesnės dangai spalvos arba skaidrias. Po žiemos jas kartais iškiloja, todėl reikia pataisyti, kad nekristų į akis. Gražiausiai atrodo iš to paties akmens kaip paminklas padaryti borteliai, tačiau jie būna masyvesni ir tiesių linijų, todėl dažniausiai skiria augalus ir skaldelę, smėlį ar mulčią.
- Kada geriau rinktis ne skaldą, o žievės mulčią? Su kuo jis harmoningiau dera?
- Žievė puikiai dera prie medinių kryžių, be to, smulkios žievės mulčią galima berti ten, kur auga rūgščią terpę mėgstantys augalai. Beje, jei mulčiuosime didesnį plotą be augalų, tieskime tą pačią geotekstilę, nes kitaip mulčią praaugs piktžolės. Patariama rinktis natūralų pušų žievės mulčią, kuris būna įvairių frakcijų, pavyzdžiui, taisyklingų kvadratėlių formos, vadinamieji „čipsai“, atrodo itin tvarkingai. Nederėtų pirkti ryškiaspalvio dažytos medienos mulčio, nes jis greitai nublunka nuo saulės, drėgmės, o dažnai ir spalva visai netinka prie granito.
- Kaip vertinate dirbtines gėles, kurias dažnai matome vazose visą vasarą?
- Seniau buvau skeptiškai nusiteikusi jų atžvilgiu, tačiau viskas modernėja, tad ir šiuolaikinės dirbtinės gėlės gali būti tinkamas pasirinkimas. Galime net apsigauti, kaip nutiko ir man pačiai, nes dirbtinės gėlės atrodė labai natūraliai. Viskas priklauso nuo to, kaip jos suderintos, kaip įkomponuota žaluma.
Tačiau lieku prie nuomonės, kad juodos, raudonos, ryškiai geltonos, oranžinės, violetinės ar mėlynos spalvos gėlės, suderintos su sintetinio ryškaus atspalvio žalia ar salotine žaluma, vis dėlto neatrodo gražiai. Vasarą patarčiau rinktis gyvas gėles, o dirbtines palikti kaip praktišką sprendimą šaltajam sezonui ar tuo atveju, jeigu aplankyti artimųjų kapus galime tik kartą per sezoną.
www.memorus.lt archyvo nuotraukos
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!