Gėlėms žmonės neabejingi nuo seniausių laikų. Kretos saloje rastas 5000 m. senumo rožės atvaizdas. Kabantys Babilono sodai buvo vienu iš septynių pasaulio stebuklų.
Senovės lietuviai, gyvendami dideliuose miškuose ir būdami pagonys, nemažai augalų garbino, laikė šventais ąžuolą, liepą, amalą. Į Lietuvą pirmuosius kitų kraštų augalus pradėjo gabenti XIV amžiuje vienuoliai. Jie išplatino rūtas, bijūną, gelsvę. Lietuvos žmonės nuo seno jautrūs grožiui. Kaimo sodybas, miestelius visada puošė gėlių darželiai.
Bepigu mums šiandien. Prekybos centrai, turgavietės, žalieji paviljonai mirgėte mirga nuo gėlių sodinukų gausumo. Tik pirk, puošk palanges, balkonus, sodybas. Skintų gėlių puokščių kvapais, grožiu visą vasarą norisi lepintis ir namuose.
Kokių taisyklių reikia laikytis, kad gėlių puikumu galėtume gėrėtis kuo ilgiau?
Gėles skinti geriausia ryte, o apsiniaukusiu oru – visą dieną. Vidurdienį, šviečiant saulei, nuskintos gėlės greitai vysta, jas sunku atgaivinti. Lietingu oru nuskinti žiedai greitai susilamdo, patamsėja. Prieš pamerkiant daugumai gėlių reikia nuskinti didesnę dalį lapų, pirmiausia nuo apatinės stiebo dalies, tada žiedai ilgiau laikosi.
Geriausia merkti į lietaus ar distiliuotą vandenį. Jį reikia keisti kasdien. Daugumai gėlių merkti vandens pripilama pilna vaza, o gerberoms – kad apsemtų apatinę stiebo dalį. Keičiant vazoje vandenį, atnaujinami stiebų pjūviai. Pamerktas gėles reikia laikyti vėsioje vietoje, kur nepasiekia saulės spinduliai.
Kad gėlės ilgiau nevystų, minkštus jų stiebus galima subadyti adata, kietus – įkirpti. Krūmų šakutės ilgiau žydi, kai prieš merkiant galiukus pusę minutės palaikome verdančiame vandenyje. Apvytusias šakeles reikia pamirkyti verdančiame vandenyje 1–2 minutes. Patyrę gėlininkai pataria jurginų, gerberų, puansetijų stiebus akimirką padeginti ant ugnies ir po to merkti.
Norint atgaivinti apvytusias gėles, jas reikia išimti iš vazos, nukirpti stiebų galiukus, apipurkšti vandeniu, suvynioti į drėgną popierių, bet geriausia suguldyti nakčiai į vonią su vandeniu. O ryte vėl pamerkti į švariai išplautą vazą su šviežiu vandeniu.
Į vandenį gėlėms merkti naudinga įdėti maitinančių ir dezinfekuojančių medžiagų. Maitinimui namų sąlygomis galima paberti arbatinį šaukštelį cukraus, gliukozės, šlakelį valgomos druskos. O dezinfekcijai – po keletą kruopelių kalio permanganato, citrinos rūgšties, aspirino.
Kai kurios gėlės negali būti kartu, nes vienų išskiriamos medžiagos yra nuodingos kitoms. Narcizai, pakalnutės, raktažolės, pelėžirniai nuvytina daugelį gėlių. Gvazdikai, lelijos, rožės ilgiau laikosi, kai vazoje būna vienos.
Malonu iš laukų prisiskinti ir namuose pasimerkti laukinių gėlių puokštę. Tik gėles reikia gerai apžiūrėti, ar nėra amarų ir kitų kenkėjų. Jais neturi apsikrėsti kambariniai augalai. Laukines puokštes patartina laikyti toliau nuo naminių augalų.
Iš skintų gėlių madinga daryti kompozicijas. Gėlės turi būti ne aukštesnės kaip du kartus už vazą. Priešingu atveju vaza gali, neišlaikiusi gėlių svorio, nukristi. Aukštos gėlės, kaip kardeliai, lelijos, ilgais kotais rožės merkiamos į aukštas vazas ir tinka erdvioms patalpoms puošti. Tuo tarpu mielos smulkių gėlių puokštės džiugina akį valgio metu.
Vienu iš puokštės grožio elementų yra gėlių spalva. Paprasčiausia padaryti puokštę iš vienos spalvos su skirtingais žiedų atspalviais. Bet kontrastinių spalvų žiedai, kai viena paryškina kitą, šiuo metu yra labai madingi. Violetinė derinama su geltona. Mėlyna su oranžine. Raudona su geltona. Įterpiama daug žalumynų. Tokiai puokštei sudaryti reikia įgūdžių. Puokštės forma irgi yra ne paskutinėje vietoje. Galime padaryti apvalią, vienpusę, kūgio, rutulio ar kitos formos. Džiugiai progai skirtą puokštę perrišame spalvotais kaspinais.
Kiekvienas naujai pražydęs žiedas – tai nuoširdaus džiaugsmo minutės, padovanotos motinos gamtos. Mėgaukimės žiedų grožiu, gerkime į save jų aromatus.