Tujų Lietuvos medelynuose galima rasti kuo įvairiausių. Renkantis jų rūšį derėtų atsižvelgti į tai, ko labiau norėtumėte - gyvatvorės, puošnaus medelio ar šiaip dekoratyvinių krūmų. Taip pat reikėtų nepamiršti, kaip žadate tujas komponuoti erdvėje. Šie augalai užauga įvairaus aukščio ir formų. Tai priklauso ne tik nuo rūšies, bet ir nuo to, kaip patys suformuosite jo formą, t. y. apkarpysite augalą. Pavyzdžiui, itin mėgstamos kolonos ir rutulio formos. Koloniškos tujos užauga bene didžiausios ir susodintos nedideliais atstumais sudaro įspūdingą sieną.
Kad augtume sveiki ir dideli...
Prižiūrėti tujas nėra labai sunku, tiesiog reikia būti dėmesingiems. Tiesa, lepesnėmis veislėmis tenka rūpintis šiek tiek daugiau.
Nuo žvarbaus žiemos ar ankstyvo pavasario vėjo tujos gali pradėti džiūti, pleišėti augalo žievė. Taigi žiemą reikėtų stengtis apsaugoti tujas nuo staigių temperatūros pokyčių, žvarbaus vėjo. Tai padaryti nėra sudėtinga - tereikia jas pridengti. Pavasarį nereikėtų skubėti nudengti - juk tada orai neretai būna apgaulingi. Taigi žiemai "išeinant iš kiemo" dar kuriam laikui derėtų palikti dalį apdangalų.
Augalo žievės pleišėjimas galimas ir dėl netinkamo tręšimo - svarbu nepersistengti tręšiant azoto trąšomis, ypač jomis tręšiant paskutinį kartą prieš žiemą. Specialistai pataria tręšti laiku - mat per vėlai patręštos tujų šakutės nesuspėja sumedėti ir todėl būna daug jautresnės šalčiui ir kitiems aplinkos poveikiams.
Augalą lengvai puola įvairios ligos, jei šio šaknys pradeda pūti. Kad to išvengtume, specialistai pataria tujas sodinti į tinkamai paruoštas vietas. Pagrindinė šaknų puvimo priežastis - dažnai mirkstanti, sunki žemė. Tujoms dera parinkti sausesnę ir lengvesnę dirvą, o prastai augančius augalus reiktų atsargiai išrauti ir patikrinti, ar nepūva šaknys. Jei jau yra pradėjusių pūti šaknų, jas reikėtų išpjaustyti, palikti tik sveikąsias. Tada patartina augalą trumpai pamerkti į fungicidų tirpalą, po to persodinti į tinkamesnę dirvą.
Renkant tinkamą dirvą tujoms nereikia persistengti ieškant sausesnio žemės plotelio. Jei vasara sausringa, derėtų nepamiršti ir šiek tiek palieti šiuos augalus. Jei tujas persodinote, nepamirškite rūpestingai apžiūrėti, ar žemė aplink augalą neišdžiūvo - ji visada turi būti šiek tiek drėgna, ypač jei tai karštasis metų laikas. Laistant augalą pravartu ne tik palieti vandens po tuja, bet ir apipurkšti juo patį augalą.
Jei įsigijote ar nusprendėte dauginti tujas...
Jei tujų dar neturite, bet planuojate pasisodinti ir nežinote, kaip derėtų tą daryti, visada pravartu pasikonsultuoti su medelyno darbuotojais, iš kurių perkate augalą. Tai svarbu, nes kiekviena tujų rūšis yra kuo nors ypatinga, o kad geriau augtų reikia specialių žinių. Kiekviena tujų rūšis sodinama skirtingai. Jos gali būti sėjamos, tuomet sudygę daigai auginami ir persodinami, arba sodinamos ūgliais.
Pirmuoju atveju visas procesas vyksta lėčiau, todėl reikia kruopštesnės priežiūros. Tujų sėklos sėjamos balandį iš karto į lysves arba vasario-kovo mėnesį į dėžutes ar tiesiai į žemę šiltnamyje. Jei sėjama į dirvą, tuomet reikia apdengti daržo plėvele, o jei į tam skirtas dėžutes - pridengti stiklu ar polietileno plėvele (tik ne aklinai). Ūgtelėję daigeliai yra pikuojami maždaug po metų. Jei daigai silpni, specialistai pataria juos patręšti mineralinių kompleksinių trąšų tirpalu - maždaug 20-30 gramų į 10 litrų vandens. Po truputį augančias tujas nederlingoje žemėje reikia tręšti kartą - du pavasarį, bei rudenį. Nerekomenduojama tujas tręšti organinėmis trąšomis, tam tinkamesnės specialios spygliuočiams skirtos trąšos arba kompleksinės trąšos. Nepamirškite daigelių palaistyti.
Savarankiškai dauginant tujas sėklomis svarbu laiku pasirūpinti jų sėklomis. Kitaip tariant, kankorėžius reikėtų nuskinti rudenį (dažniausiai rugsėjo mėnesį), nes kankorėžiams prinokus šie sėklas gali išbarstyti per savaitę. Geriausia skinti kankorėžius, kai šie kiek parudavę. Iki sėjimo sėklas reikia laikyti sandariose dėžutėse 1-5 laipsnių temperatūroje.
Jei dauginate tujas ūgliais, juos geriausia pradėti ruošti jau anksti pavasarį, tik pradėjus brinkti pumpurams (bet dar neišsprogus), 10-15 centimetrų ilgio ūgliukai sodinami į dauginimo substratą inspekte. Pasak specialistų, tam geriausiai tinka durpės, sumaišytos su rupiu smėliu. Ūglius persodinti reikia kitą pavasarį. Trečiaisiais jų augimo metais jau galima persodinti ir į nuolatinę vietą, kurioje jie augs toliau.