Mulčią naudojau lauke augindama pomidorus, agurkus, cukinijas ir lapkotinius salierus. O šiltnamyje taip pat mulčiavau pomidorų lysves. Taigi apie viską iš pradžių...
Negailestinga tremtis
Praėjusią vasarą įvairių veislių pomidorus auginau ir lauke, ir paprastame plėvele dengtame šiltnamyje. Anksčiau į lauką pomidorų paprastai nesodindavau. Tačiau išgirdusi, kaip gamtinės daržininkystės propaguotojai giria, jog lauke auginami pomidorai būna skanesni, nes noksta natūralioje aplinkoje, susigundžiau pabandyti.
Be to, kaip dažnai pasitaiko, ankstyvą pavasarį užsiauginau daugiau pomidorų daigų, negu jų telpa nedideliame mano šiltnamiuke. Kadangi likusius daigus buvo gaila išmesti, nutariau pasodinti juos lauke.
Į šiltnamį pomidorus susodinau, jeigu gerai pamenu, gegužės pirmosiomis dienomis. Į lauką taip pat. Aišku, tokiu laiku sodinti į lauką šalnų bijančius daigus tikrai rizikinga. Bet sakiau – kaip bus, taip bus. Dar vienas „nusižengimas“, kurio tikrai nedaro profesionalūs daržininkai, buvo tas, jog iš šiltų patalpų išneštus daigus be jokio pratinimo prie lauko sąlygų, t.y. be vadinamojo grūdinimo, iš karto susodinau lysvėje.
Tokiomis gana ekstremaliomis sąlygomis pasodintus pomidorus pavadinau „tremtiniais“, nes jiems šaltos naktys tikrai galėjo nepatikti. O juk dar buvo ir tikrai vėsių pavasarinių dienų.
Laukinius pomidorus sodinau į sukastą žemę, bet joje esančių piktžolių šaknų labai idealiai neišrinkau. Po mulčio sluoksniu jos vėliau sunyko. Daigus pasodinau keliais centimetrais giliau negu jie augo puodeliuose. Pomidorai iš žemėje esančio stiebo išleidžia daug pridėtinių šaknų.
Prie kiekvieno daigo įsmeigiau medinį kuoliuką ir juos pririšau. Kaip juokauju, kad „nepabėgtų“. Lysvės paviršių tarp daigų mulčiavau: iš pradžių užklojau senų sausų šiaudų ir šieno, nes jo turime daržinėje. O ant jų – šviežios dalgiu nupjautos kiemo žolės. Ankstyvą pavasarį jos dar buvo labai nedaug. Prie pat daigų stiebų mulčio neglaudžiau. Palikau maždaug 2 cm tarpelį. Bendras mulčio sluoksnio storis sudarė maždaug sprindį.
Lauko pomidorų lysvę uždengiau dviem agroplėvelės sluoksniais, nes, kaip minėjau, sodinau gegužės pradžioje. Plėvelė laikėsi ant kuoliukų, prie kurių buvo pririšti pomidorai. O jos apačią prispaudžiau akmenukais.
Iš pradžių į tokias, pavadinčiau, ekstremalias sąlygas patekę mano „tremtiniai“ atrodė „išsigandę“ bent savaitę, o gal ir ilgiau pamėlynijusiais lapeliais „stovėjo vietoje“ – neaugo. Per tą laiką pasitaikė tikrai šaltų pavasario naktų, kai oro temperatūra priartėdavo prie nulio.
Tačiau mano „tremtiniai“ po agroplėvele tai ištvėrė. O sušilus orams atsigavo: ėmė leisti naujus lapus, augti, augalų spalva tapo sodriai žalia. Gegužei įsibėgėjus, kai buvo aišku, kad pavojingosios pavasarinės šalnos baigėsi, agroplėvelę nudengiau. Ilgainiui laukiniai pomidorai pagal išsivystymą pralenkė auginamus šiltnamyje.
Už laisvę – ankstyvas derlius
Reikia pasakyti, kad lauke auginamus pomidorus laisčiau tik vienintelį kartą – kai dariau duobutes jiems sodinti. Nors pernykštė vasara (turiu galvoje 2011-ųjų) buvo gana karšta ir sausa, daugiau laistyti neprireikė, nes nuolat (maždaug kas dvi savaites) papildomas žolės mulčio sluoksnis žemę gerai saugojo nuo išdžiūvimo. Po mulčiu pomidorų šaknims visuomet užteko drėgmės.
Augančių laukinių pomidorų beveik negenėjau, t.y. jų šoninių ūglių nelaužiau. Nebent vieną kitą, nes nutariau, kad šiems eksperimentiniams augalams skirsiu kuo mažiau priežiūros ir pažiūrėsiu, kas iš to išeis. Taigi jie, nors pririšti, augo laisvai, taip, kaip norėjo. Šiltnamio pomidorus stengiaus formuoti – nuolat laužiau šoninius nereikalingus ūglius.
Kas iš tokios laisvės išėjo? Ogi laukiniai pomidorai pradėjo žydėti net keliomis dienomis anksčiau negu auginami šiltnamyje, nors, kaip minėjau, ir vienus, ir kitus sodinau tuo pat metu. Anksčiau pradėjo žydėti, anksčiau iš pirmuosius vaisius sunokino. Draugės ir kaimynės, kurioms pasigyriau, kad jau prinoko pirmieji pomidorai, ir ne bet kur, o lauke, tuo labai stebėjosi, netikėjo. Tačiau tikrai pernai vasarą taip buvo.
Ar skyrėsi laukinių ir šiltnaminių pomidorų skonis? Negaliu kategoriškai tvirtinti, tačiau šiek tiek skyrėsi. Lauke sunokusieji buvo sodresnio skonio. Aišku, lyginant tą pačią veislę.
Beje, šiemet prisirinkau savų pomidorų sėklų. Jau pernai išbandžiau, jos gerai sudygsta. Gamtinės daržininkystės žinovai sako, kad vietoje užaugintų daržovių sėklose jau būna „užkoduota“ informacija apie augimo sąlygas. Esą jos geriau prisitaiko prie gamtos sąlygų, negu atvežtinės. Todėl kitąmet bandysiu auginti tik atrinktus geriausius šiltnamio pomidorus iš savų sėklų. Auginu kelių veislių pomidorus: pradedant labai ankstyvomis ir baigiant vėlyvosiomis, nes tuomet jie pradeda nokti ne visi iš karto, ilgiau tęsiasi derliaus periodas.
Pernykštės vasaros laukinių pomidorų derlius buvo tikrai gausus. Nors augalai ir negenėti, jie šakojosi laisvai ir užmezgė, sunokino tikrai daug skanių vaisių. Derliaus buvo tiek, kad nebežinojau, kaip jį visą sudoroti. Ir mišraines su kitomis daržovėmis virėme, ir pomidorų sultis spaudėme, ir draugėms užteko... Viena mano klaida – negenėtų, aukščiau prie kuoliukų nepririštų augalų šakos su vaisiais nusviro ir tiesiog atsigulė ant lysvės. Nepatogumas toks, kad buvo keblu vėliau dėti žolę.
Pernai maru augalai užsikrėtė tik sezonui baigiantis, taigi praktiškai visą vasarą pomidorai buvo sveiki. Lygindama pernykštį ir šių metų auginimo sezoną, dabar galiu pasakyti, kad viską lėmė gamta, orai. Pernykštė vasara buvo kur kas palankesnė lauko pomidorams.
Šiemet pomidorus pražudė lietus
Visai kitokių rezultatų taip pat lauke augindama pomidorus sulaukiau šiais metais. Nors sodinti kartu, laukiniai pomidorai sunokimo laiku nusileido šiltnaminiams. Visi prisimename šiųmetę vasarą – labai daug lietaus, drėgmės, mažiau šilumos. Todėl iš lauko lysvės pavyko nusiskinti tik pirmuosius gražesnius ir beveik sunokusius vaisius. O likusieji, nors jų buvo užmegzta daug, supuvo.
Labai anksti augalai pradėjo sirgti maru. Kadangi chemikalais nepurškiau, tai ligotus augalus teko išrauti iš išmesti. Galima daryti išvadą, kad šiemet laukinių pomidorų auginimas buvo nesėkmingas. Kitais metais, manau, to nebedarysiu. Neaišku, kokia bus vasara. Juk Lietuva ne Ispanija, kur kasmet garantuoti saulėti, karšti orai. Todėl planuoju apsiriboti pomidorų auginimu šiltnamyje, kur jie kasmet gerai uždera.
Neneigsiu, kad daržo mulčiavimas turi pliusų, bet pastebėjau ir tam tikrų tokio auginimo būdo minusų. Apie juos norėtųsi pakalbėti išsamiau.
Mulčiavimo pliusai ir minusai
Pirmiausiai apie pliusus: kaip minėjau, nereikia laistyti, nes ilgiau išsilaiko drėgmė žemėje. Pavyzdžiui, senais šiaudais ir žole mulčiuoto šiltnamio lysves karštomis vasaros dienos užtekdavo gerai palaistyti tik kartą per savaitę. O štai ankstesniais metais nemulčiuotą šiltnamio žemę per karščius reikėdavo laistyti jeigu ne kasdien, tai kas antrą dieną būtinai. Kitas privalumas – mulčiuotoje lysvėje nedygsta vienmetės piktžolės ir nereikia nuolat jų ravėti.
Tiesa, laukinių pomidorų lysvėje antrąją vasaros pusę iš mulčio išlysdavo viena kita kiaulpienė, pienė. Jos suželdavo iš žemėje likusių šakniastiebių. Tačiau juk vieną kitą žolę nesunku išrauti. Jeigu mulčio sluoksnis gana storas, neišauga daugiametės piktžolės.
Šie mulčio privalumai pasitvirtino ir šiemet auginant lysvę agurkų bei cukinijų. Žolė apsaugojo žemę nuo išdžiūvimo, nes agurkai ir cukinijos labai jautrūs drėgmės trūkumui. Mažiau augo piktžolių. Tiesa, kai agurkų virkščios pailgėja ir beveik uždengia lysvę, gana nepatogu jas kilnoti ir kloti papildomai žolės. Todėl antrąją vasaros pusę to nebedariau.
O pats didžiausias mulčiuoto daržo minusas – kurmiai, lauko pelės ir kitokie graužikai. Šiltnamyje, o ypač lauke, pomidorų lysvės po mulčiu ir pernai, ir šiemet buvo tiesiog išvagotos kurmių ir kitų graužikų urvų. Jiems ten puiki gyvenimo terpė, nes šilta, gausu sliekų ir kitokio maisto. Šiaip tokie daržovių kaimynai nieko itin blogo nedaro, augalų negraužia, bet mažus daigus iškilnoja. Šiltnamį laistant į urvus subėga vanduo.
Kodėl salierus užpuolė šliužai?
Vienas mulčiavimo minusas, mano galva, išryškėjo ir auginant lapkotinius salierus. Pernai juos auginau įprastose daržo lysvėse. Teko ravėti piktžoles, ne kartą tręšti mineralinėmis trąšomis, nes žemė lengva, priesmėlis, todėl be trąšų daržovės menkai auga. Nors auginau pirmą kartą, pernykščiai lapkotiniai salierai manęs nunuvylė – užaugo gražūs ir skanūs.
Šiemet salierai irgi užaugo, tačiau maistui beveik netinka. O buvo taip. salierų daigus auginau pati. Anksti pavasarį sėklų pasėjau į lietuvišką pirktinį substratą, kurį subėriau į kiniškus durpių puodelius. Pagalvojau, kad taip bus paprasčiau – daigų nereikės retinti ir galėsiu su visais puodeliais sodinti tiesiai į lysvę.
Sudygti sudygo. Bet labai prastai augo. Daigeliai atrodė labai šviesūs, gležni ir daugiau nei mėnesį tiesiog „stovėjo vietoje“. Pagalvojau, gal trūksta azoto ar kitų maisto medžiagų. Ne kartą laisčiau skystosiomis trąšomis, bet jos nieko negelbėjo. Beje, tas pats atsitiko ir puodeliuose augintiems paprikų daigams. Todėl nekilo abejonių, kad dėl visko „kaltas“ substratas. O gal ir tie durpių puodeliai neaišku iš ko padaryti buvo.
Suvargusius salierų daigus gegužės mėn. iš nevykusių puodelių iškrapščiau ir nutariau pasodinti ne į didįjį daržą, o, mano nuomone, į geresnes sąlygas – pomidorų lysvės gale. Ten užuovėja, šilčiau, žemė derlingesnė. Pasodinau, apmulčiavau žole. Galvojau, sudarysiu šiems suvargėliams geresnes auginimo sąlygas, gal atsigaus.
Pasodintus daigus po dviejų savaičių patręšiau geromis kompleksinėmis specialiai daržovėms skirtomis trąšomis. Patekę į kitą žemę, gavę maisto, salieriai iš tiesų atsigavo. Pradėjo sparčiai augti, buvo gražiai žalios spalvos. Džiaugiausi, kad derlius bus dar geresnis negu pernai. Nuolat pamulčiuodavau lysvės paviršių nupjauta žole.
Deja, mano džiaugsmas buvo apgaulingas. Viskas paaiškėjo, kai vasaros antrąją pusę nutariau nusiskinti kelis lapkočius. O siaube! Jų vidus buvo išgraužtas šliužų. Atidžiau patyrinėjusi pamačiau, kad visi augalai tokie. O pralaužus lapkočius, kai kurių viduje dar buvo galima rasti ir šliužų. Taigi salierų užsiauginau daug, bet iš jų naudos jokios.
Galvodama, kodėl taip atsitiko, padariau išvadą, kad šliužai salierus puolė dėl to, jog dėl žolės mulčio jiems susidarė itin palankios gyvenimo sąlygos. Juk ant plikos dirvos šliužų tiek nebūna. Aišku, šiemet šiems kenkėjams plisti padėjo ir palankūs drėgni vasaros orai. Sunku pasakyti, ar kitais metais gali panašiai atsitikti. Gal tiek šliužų ir nebus, jeigu vasara sausesnė pasitaikys.
Vos nepamiršau pasakyti, kad mažus salierų daigus mėgino graužti ir sodyboje išplitusios vynuoginės sraigės. Joms, kaip ir šliužams, mulčiuotos lysvės, drėgna pūvanti žolė labai patinka.