Daugelis vijoklinių rožių mūsų klimato sąlygomis auga prastokai, visterijos, lastūnės irgi reikalauja ypatingų sąlygų bei priežiūros... Bet čia į pagalbą gali ateiti nuo seno žinomas, bet iš tikrųjų mažai pažįstamas augalas – raganė (Clematis).
Daugelis sodininkų pažįsta raganes kaip vijoklinius augalus, vasaros viduryje apsipilančius stambiais žiedais. Kai kam sekasi jas auginti, tačiau kiti jų privengia – jos dažnai suserga vos pasodintos, o neretai ir nunyksta be jokios akivaizdžios priežasties. Po vieno ar kelių nepasisekusių bandymų dažnai numojama ranka ir į raganės vietą sodinamas kitas augalas.
Norėtųsi pasakyti – tikrai nenuleiskime rankų. Tai milžiniška gentis, kurioje galima atrasti tinkamą veislę daugeliui atvejų ar augaviečių. Truputį gaila, kad Lietuvoje populiarios tik veislės itin stambiais žiedais. Nedidelis žiedas dažniausiai vertinamas kaip trūkumas. O juk būtent veislės palyginti nedideliais žiedais pasižymi itin gausiomis jų kaskadomis, nereiklumu bei atsparumu šalčiams bei ligoms.
Kadangi stambiažiedes šios genties atstoves ir taip dažnai matome, šį kartą norėtųsi plačiau pakalbėti apie mažiau žinomas raganių veisles – „vargšes giminaites“. O jos, kaip tikros pelenės, dažniausiai labai nustebina augintojus, įsileidusius jas į savo gėlynus, žiedų lavinomis bei nekaprizingu būdu.
Grįžtelėjus istorijon
Palyginti su rožėmis ar tulpėmis, istoriniu požiūriu raganių hibridai yra tikri naujokėliai. Visuotinai pripažįstama, kad pirmoji hibridinė raganių veislė ‘Hendersonii’ atsirado 1835 m. Anglijoje. Netrukus Europoje pasirodė nematytų stambiažiedžių raganių rūšių iš Japonijos bei Kinijos, pasipylė naujos veislės.
Raganių aukso amžius buvo 1860–1890 metais, kai rimtesnių augintojų kataloguose buvo galima rasti iki 500 veislių. Tačiau tuo metu Europoje vyravo stambiažiedžių veislių kultas (beje, kaip ir dabar pas mus).
Vadinasi, daugybė puikių veislių, išvestų tuo metu, tačiau žydėjusių mažesniais nei tikėtasi žiedais, buvo prarasta amžiams. Tačiau ir šiandien mes galime džiaugtis keletu dešimčių raganių veislių, išvestų tuo laikotarpiu.
Vėliau raganių populiarumas gerokai nuslūgo. Tačiau visuomet buvo vienas kitas selekcininkas, ištikimas šiai genčiai. Nemažai gerų veislių išvesta buvusioje Tarybų Sąjungoje, Lenkijoje. Keičiantis sodo madoms, daugiau dėmesio sulaukė veislės mažesniais žiedais, todėl atsirado nemažai mėlynžiedžių raganių hibridų. Įdomios tapo olinės raganės, kurias galima sėkmingai auginti bet kuriame gėlyne. Mažėjant sodams prireikė kompaktiškų raganių veislių nedidelėms erdvėms bei vazonams.
Šių dienų selekcininkai daugiausia dėmesio skiria kompaktiškoms raganių veislėms. Kai kurios jų itin puošnios, pilnaviduriais žiedais. Tokias raganes galima auginti ir Lietuvoje, tačiau jos dar nėra labai paplitusios, ne kiekviename medelyne jų įsigysi. Ir iš karto primename, kad raganes pilnaviduriais žiedais reikia itin kruopščiai dengti.
Pavasarinės gražuolės
Mažai kas pažįsta ir augina smulkiažiedes raganes – alpinę (C. alpina) ir didžiažiedę (C. macropetala) bei jų kultivarus (visi priskiriami vijutrių (Atragene) grupei, kuri anksčiau buvo žinoma kaip atskira vijutrių gentis). O jos tikrai neeilinės – itin atsparios šalčiui, mažai serga, nereikia ypatingos sodinimo vietos (gerai auga tiek saulėkaitoje, tiek pusiau šešėlyje). Ir žydi tokiu laiku, kai jų stambiažiedės giminaitės dar tik augina naujus stiebus – nuo gegužės mėnesio.
Šios grupės raganės visiškai negenimos, nes žydi ant pernykštės medienos. Tad sodindami neapsigaukime dėl jų trapios išvaizdos – jos dažniausiai pasiekia 2–4 m aukštį, gausiai priaugina stiebų bei dailių karpytų lapų, tad ir atramos joms reikės tvirtos. Dekoratyviai atrodo ir nužydėjusios, nes pasipuošia įdomiais pūkuotais vaisiais.
Lietuvoje šios raganės nėra naujiena, kai kurios veislės jau nuo seno auginamos – galima sutikti alpinių raganių kultivarus ‘Pamela Jackson’, ‘Frances Rivis’ ar didžiažiedžių raganių ‘Markham’s Pink’, ‘Blue Bird’. Tarp naujesnių veislių žiedų dydžiu ir grožiu išsiskiria ‘Maidwell Hall’.
Žolinės raganės
Lietuvoje dar mažai žinomos ir žolinės raganės. O žolinės jos todėl, kad augina žolinius ar pusiau medėjančius stiebus ir kasmet genimos beveik iki pat žemės, t.y. auga kaip bet kuris kitas žolinis daugiametis augalas. Jų aukštis paprastai svyruoja tarp vieno ir dviejų metrų.
Jos atsparios šalčiui, tačiau kiekvieną pavasarį genimos iki pat žemės, tad nereikia dangstyti žiemą. Jos neserga ir auga bet kur – saulėje, šešėlyje, skurdžiose dirvose. Vieną dalyką reikia atsiminti – žolinės pačios nesivynioja aplink atramas (panašiai kaip ir vijoklinės rožės). Iš pradžių jos auga tiesiai, tačiau su laiku augalas nebeišlaiko užaugintų stiebų bei lapijos svorio, ir tuomet jau sodininko valia, kaip raganė toliau augs.
Jei parūpinsime tvirtą atramą ir parišime linkstančias šakas – ji augs tiesiai. Jei leisime augalui plisti pačiam, jo šakos išsidraikys per šalia augančių augalų lajas – vaizdas visiškai kitoks, tačiau ne mažiau įspūdingas (tik neužmirškime, kad 2 m siekiančios ir gausiai žydinčios šakos gali užgožti silpnesnius kaimynus). Arba auginkime tokią raganę ant šlaito, terasos, net alpinariumo, kur žydintis augalas išsidrieks kaip spalvingas kilimas.
Dabar egzistuoja daugybė veislių, išvestų iš sveikalapės raganės (C. integrifolia). Puiki sena veislė, priklausanti šiai grupei, yra ‘Aljonushka’, išvesta Kryme A. Volosenko-Valionis bei M. A. Beskaravajnajos. Tai augalas be jokių ypatingų poreikių ar kaprizų.
Vakaruose ši veislė pasirodė tik griuvus „geležinei uždangai“, tačiau išpopuliarėjo akimirksniu – koks sodininkas nesvajoja apie augalą, kurį galima pasodinti ir pamiršti? Be abejo, jei nepamiršime jo kartais patręšti bei palieti, jis tikrai atsilygins dar didesne žiedų gausa.
Žiedai nedideli, apie 8 cm skersmens, rožiniai, varpelio formos, tačiau žydi labai gausiai. Krūmas išauga iki 1,8 m, kiekvieną pavasarį genimas iki pat žemės. Ši raganė taip pat pati nesivynioja apie atramas. Puikiai tinka sodinti šalia augesnių rožių ar krūmų spalvinga lapija.
Dar viena mažai sodininkams pažįstama raganė – senas istorinis hibridas, išvestas brolių Durandų 1870 m. ir iki šiol išlikęs vertingas – Durando raganė (C. x durandii). Manoma, kad tai sveikalapės (C. integrifolia) ir puošniosios (C. jackmanii) raganių hibridas. Kaip ir sveikalapė raganė, ji auga tarsi žolinis augalas ir nesivynioja apie atramas. Tačiau paremti ją vis viena reikėtų, nes kitaip paprasčiausiai išsidraikys po visą lysvę, ieškodama atramos.
Labai atsparus šalčiui ir ligoms augalas, kiekvieną pavasarį atželiantis iš naujo nuo pat žemės (šiltą žiemą ar labai apsaugotoje vietoje gali peržiemoti šiek tiek antžeminės dalies). Žiedai palyginti stambūs, 7–14 cm, 4–6 žiedlapiais, ryškiu gelsvu viduriuku. Užauga iki 2 m.
Tačiau unikaliausia yra šio hibrido spalva – švari indigo mėlyna (grynai mėlyna žiedų spalva yra labai reta raganių pasaulyje, mėlyni žiedai dažniausiai turi daugiau ar mažiau violetinio atspalvio). Todėl ypač dekoratyviai atrodo auginama šalia geltonlapių krūmų ar nedidelių medžių, pavyzdžiui, pūslenių (Physocarpus) ‘Luteus’ ar šeivamedžių (Sambucus) ‘Sutherland Gold’.
Kita „senutė“, jau seniai auginama mūsų soduose, – stačioji raganė (C. recta) ‘Purpurea’. Jos bronzinė lapija sudaro puikų foną baltiems žiedeliams, kurie, nors ir mažučiai, gal centimetro skersmens, užlieja gėlynus vasaros pradžioje kaip putota banga.
Iš modernių veislių būtinai norisi paminėti japonišką hibridą ‘Roguchi’ – dėl žvilgančių tamsiai mėlynų varpelių.
Nepakartojama, be abejo, puikioji ‘Arabella’. Ši veislė pripažįstama ilgiausiai žydinčia ragane – melsvi žiedai, pasipuošę puriu baltų kuokelių puokšte, ima skleistis nuo vasaros pradžios, o paskutiniai žiedai prapuola kartu su pirmosiomis rudeninėmis šalnomis.
Nepaprastai dekoratyvi ‘Petit Faucon’ – mėlyni žiedai banguotais žiedlapiais skleidžiasi tarp tamsių jaunų ūglių ir pumpurų.
Mėlynžiedės raganės: svarbus ne žiedų dydis, o jų gausa
Po daugelio metų stambiažiedžių raganių viešpatavimo pagaliau pelnyto pripažinimo pasaulyje sulaukė veislės smulkesniais žiedais. Ypatingo dėmesio vertos veislės, išvestos iš mėlynžiedės raganės (C. viticella), kilusios iš Pietų Europos. Jos vienodai gerai auga tiek Viduržemio jūros pakrantės karštyje, tiek Šiaurės Europos vėsumoje.
Šios veislės gerai prisitaiko ir prie vidutiniško derlingumo ar net skurdžios žemės, tačiau būtinai reikalinga saulėta vieta, todėl nevertėtų jų sodinti šešėlyje ar prie šiaurinės namo pusės. Šios veislės mažiau linkusios sirgti, ypač raganių vytuliu, grėsmingiausia stambiažiedžių raganių rykšte.
Viticella raganes lengva auginti. Jos puikiai tinka tiek pradedantiems sodininkams, tiek svajojantiesiems apie gražų sodą, tačiau neturintiesiems laiko jo prižiūrėti, tiek viešiesiems želdiniams želdinti. Šios grupės raganės sparčiai auga (vidutiniškai per sezoną iki 3 m, o kai kurios veislės ir iki 5 m), o jų gausus ir ilgas žydėjimas kompensuoja palyginti nedidelius žiedus. Lapai mažesni nei stambiažiedžių gentainių, tačiau gerokai sveikesni, dažnai išlieka žali ir dekoratyvūs iki pat stiprių šalčių.
Veislės, išvestos iš mėlynžiedžių raganių, žydi nuo birželio iki pat rudens ant pirmamečių ūglių, todėl šios grupės raganių genėjimas itin paprastas – visi pernykščiai ūgliai rudenį ar anksti pavasarį nukerpami iki 30–40 cm aukščio. Netgi ūgliams nušalus ar nukirpus juos iki pat žemės nauji sėkmingai atžels ir vėl džiugins gausiais žiedais.
Viena įdomiausių senų veislių, priskiriamų mėlynžiedžių raganių grupei, yra ‘Purpurea Plena Elegans’. Ši veislė pasižymi visomis teigiamomis grupės savybėmis (atsparumas ligoms, šalčiui), be to, žydi pilnaviduriais purpuriniais žiedais. Tiesa, jie nėra itin dideli – iki 4–5 cm, tačiau žydi ypač gausiai ir ilgai. Užauga iki 3–4 m, todėl sodindami pasirūpinkime stipria atrama, galinčia išlaikyti augalo svorį.
Kita vertinga šios grupės veislė yra ‘Mme Julia Correvon’ – ši raganė papuoš bet kurią sodo vietą. Jos žiedai, nors ir palyginti nedideli (6–8 cm), tačiau išsiskiria sodria purpurine spalva ir žydi beveik visą vasarą iki pat ankstyvo rudens. Įdomi šios veislės istorija: ji buvo išvesta Prancūzijoje 1900 m., tačiau išpopuliarėjus stambiažiedėms raganėms kuriam laikui užmiršta.
Tačiau įdomios ir spalvingos asmenybės, anglų sodininko Christopherio Lloydo, buvo išgelbėta ir apie 1950-uosius vėl grąžinta augintojams. Šiuo metu tai viena populiariausių pasaulio raganių.
Kadangi ši grupė pasirodė itin įdomi šių dienų selekcininkams, tad ir veislių atsirado dešimtys. Kai kurios jų yra tikros milžinės, nesunkiai užlipančios iki namo stogo (‘Emilia Plater’), kai kurios pasiekia kuklius 2 m (‘Prince Charles’).
Sodindami Viticella raganes, atsiminkime, kad joms reikia daug vietos – jos nesunkiai pasiekia 3–4 m aukštį ir gali išsiplėsti iki pusantro metro. Tinka auginti ant pergolių, arkų, tvorų. Netinka šalia vidutinio aukščio krūmų ar rožių – šios raganės per didelės ir per sunkios. Įdomiai atrodo auginamos be atramos, t.y. leidžiant driektis žeme. Puikiai tinka vietose, kur dirva skurdi, tačiau būtinai reikėtų, kad augalas gautų užtektinai saulės.
Penkios raganės kiekvienam sodui
Šios kelios veislės jau kurį laiką viešpatauja mylimiausių pasaulio raganių sąrašuose. Visos jos ne tik gražios, bet ir labai patikimos, lengvai auginamos, nereikalaujančios ypatingos priežiūros ir atsparios ligoms, ypač raganių vytuliui. Visos minimos veislės yra pripažįstamos geriausiomis Tarptautinės raganių draugijos (International Clematis Society) ir visos jos puikiai auga mūsų sąlygomis. Lietuvos prekyvietėse šių veislių nelengva rasti, tačiau kaimyninėje Lenkijoje daugelį galima nusipirkti be jokių problemų.
‘Comtesse de Bouchaud’
Rožinės raganės paieškos ilgai neužtruks, nes iš populiarių didžiažiedžių raganių tik dvi veislės yra visiškai rožiniais žiedlapiais – ’Comtesse de Bouchaud’ ir ‘Hagley Hybrid’. ‘Comtesse de Bouchaud’ išvesta prieš gerą šimtmetį žinomo selekcininko F. Morelio ir per šį laikotarpį jos populiarumas nė kiek nesumažėjo.
Kasmet parduodami tūkstančiai šios veislės egzempliorių. Tai ideali raganė pradedantiesiems augintojams – nereikli, atspari šalčiui ir ligoms. Kadangi paprastai užauga tik apie 2 metrus, puikiai tinka nedideliems sodams ar net auginti vazonuose. Lengvai auginama trąšioje, nuolat drėgnoje, bet neužmirkusioje žemėje. Nors didžioji dauguma raganių mėgsta saulėkaitą, ši veislė tinka auginti pusiau pavėsyje, apsaugančiame rožinius žiedus nuo išblukimo.
Šios veislės žiedai augina šešis žiedlapius nelygiu, gruoblėtu paviršiumi ir gelsvus kuokelius. Žiedlapių galiukai paprastai užsilenkia žemyn, suteikdami žiedui apvalumo, todėl šią veislę itin lengva atpažinti. Kaip ir daugelio raganių, žiedai išsidėstę trejetais, daugiausia viršutinėje augalo dalyje. Pradeda žydėti birželio pabaigoje ir žydi ganėtinai ilgai. Kadangi žydi ant pirmamečių ūglių, genėjimas itin paprastas – po žiemos nukirpkime visus raganės stiebus iki 1–2 porų pumpurų nuo žemės.
‘Arabella’
Išvesta 1994 m. britų augintojo B. Fretwello. Ir nuo to laiko ji nesitraukia iš visų laikų populiariausių raganių penketuko. Visiškai pelnytai – tai ilgiausiai žydinčios raganės. Pirmieji melsvai violetiniai žiedai prasiskleidžia birželį – jų nepalyginsi su stambiažiedžių raganių aksomine prabanga, jų dydis tesiekia 8 cm. Tačiau jų vis daugėja – nauji žiedai melsvai violetiniai, senesni išblunka iki skaistaus mėlynumo, visi pasipuošę gelsvų kuokelių šepetėliais. Ir taip iki pat rudens. Stiebai užauga iki 1,5 m per sezoną. Žydi ant pirmamečių ūglių, todėl genima iki pat žemės kiekvieną pavasarį (nors paprastai žiemos šalčiai jau būna pasirūpinę genėjimu).
Šių raganių nesumaišysi su jokiomis kitomis. Atrodo įspūdingai pasodintos šalia krūmų ryškia lapija – pūkenių ‘Royal Purple’ arba pūslenių ‘Luteus’. Tinka auginti šalia vešlių erškėtrožių ar šalčiui atsparių rožių.
Šias raganes galima auginti ir kartu su kitomis gentainėmis, pavyzdžiui, Diurando arba ‘Błękitny Anioł’ (svarbu, kad būtų genimos vienodai). Kadangi ši veislė pati nesiveja aplink atramas, iš pradžių padėkime naujiems stiebams rasti kelią per kaimyninius augalus. Taip pat galima sėkmingai auginti lygioje vietoje, leidžiant augti plačiu, puriu kupstu, tinka šlaitams apželdinti.
‘Błękitny Anioł’
Viena puikiausių lenkiškų veislių, išvesta vienuolio brolio S. Franczako 1990 m. Pavieniai žiedai nėra itin dideli (apie 8 cm), tačiau jų būna tiek gausu, kad augalo lapų beveik nematyti. Žiedai švelniai violetiškai melsvi, su laiku išblunka. Žiedlapiai nelygios faktūros, banguotais krašteliais. Užauga iki 3 m aukščio. Ši veislė itin atspari šalčiui bei ligoms, nes išvesta iš mėlynžiedės raganės (C. viticella), niekuomet nesergančios raganių vytuliu. Dažnai užsienio literatūroje sutinkama ‘Blue Angel’ pavadinimu.
‘Maidwell Hall’
Tai viena puikiausių didžiažiedės raganės (C. macropetala) veislių. Gegužės viduryje augalas apsipila stambiais violetiškai žydrais, pusiau pilnaviduriais varpeliais. Vasarą pamažu pasirodo ir daugiau pavienių žiedų. Svarbu: šios raganės žydi ant antramečių stiebų, taigi pernelyg uoliai negenėkime. Vėliau pasirodo dekoratyvios pūkuotos, lyg šilkinės sėklų dėžutės, puošiančios augalą iki pat žiemos.
Ši veislė užauga iki 2–2,5 m. Ypač mėgsta raizgytis per nedidelių medžių ar krūmų šakas. Tik reikia tinkamai parinkti atramą, kad krūmo lapija nebūtų pernelyg tanki – bus labiau matyti žiedai, kita vertus, būtų gerai, kad želianti nauja lapija vasarą paslėptų nužydėjusias raganės šakas. Taip pat galima eksperimentuoti: auginti per akmenines atramines sieneles, didesnius alpinariumus.
Jeigu nerandame įsigyti šios veislės, galima bandyti auginti panašias raganes gal šiek tiek smulkesniais žiedais: didžiažiedę ‘Blue Bird’ arba alpinę ‘Frances Rives’.
‘Romantika’
Estiška veislė, išvesta žymaus estų augintojo Uno Kivistiko 1983 m., ir iki šiol laikoma viena geriausių jo veislių. Žiedai apie 10 cm, tamsiai violetiniai, beveik juodi, aksominės faktūros. Norint išlaikyti tamsią žiedų spalvą, šią veislę geriausia auginti šiek tiek pavėsyje, galima net šiaurinėje namo pusėje. Užauga iki 2,5–3 m. Tinka šalia krūmų ar nedidelių medžių geltona lapija. Labai stambus, gausiai lapuotas augalas, kuriam reikia tvoros atramos. Sunku būtų rasti veislę tamsesniais žiedais.
Autorės nuotraukos
