Įprotis kaupti susiformavo istoriškai
„Rugpjūčio 23-oji ir Baltijos keliui skirta instaliacija – gera paskata apmąstyti savo tautos istoriją, o sykiu ir savo tautos įpročius. Dalis jų susiformavo būtent istoriškai, per ilgalaikes skausmingas patirtis. Daugeliu laikotarpių tauta kentė nepriteklių, buvo branginamas kiekvienas daiktas: nebenaudojami kaupiami palėpėse ir sandėliukuose, tikintis, kad gali praversti. Iki šiol nemažai, žmonių ten laiko senus šaldytuvus, nebenaudojamas skalbykles, kompiuterius, stalčiuose yra pasidėję po kelis senus telefono aparatus“, – atsiųstame pranešime spaudai sako Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas Linas Ivanauskas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Europos Sąjungos politiką ir direktyvas tikimasi, kad tokie seni elektronikos prietaisai pateks į atsakingų elektronikos tvarkytojų rankas ir galiausiai taps žaliava pažangiems elektronikos prietaisams gaminti.
Tautos turi nevienodą patirtį ir įpročius
„Radijo imtuvų instaliacija vaizdžiai iliustruoja ir mūsų asociacijos inicijuotą bei Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto pernai atliktą studiją ir anksčiau atliktus tyrimus.
Keliuose vidutiniuose mūsų šalies butuose, kuriuose yra nuo 2 iki 4 gyventojų, buvo įvertinta, kad vienuose tokiuose namuose yra vidutiniškai 126 elektros ir elektronikos įrangos vienetų, įskaitant ir pačius smulkiausius, kaip pavyzdžiui, vaikų žaislai, papildomos informacinių technologijų priemonės. Tačiau, kaip rodo „Spinter“ tyrimų agentūros atliktas tyrimas, apie 20 tokių prietaisų nėra naudojama arba naudojama rečiau kaip sykį per metus“, – aiškina L. Ivanauskas.
Pasak EPA vadovo, tiek reprezentatyvūs tyrimai, tiek ir pastaroji originali LRT iniciatyva iš dalies galėtų būtų žinia Aplinkos ministerijai ir Aplinkos apsaugos agentūrai, kurios ieško atsakymo, kodėl nepavyksta surinkti ir sutvarkyti tiek elektronikos atliekų, kiek jų surenkama ir sutvarkoma geresnę istorinę patirtį turinčiose ES šalyse.
Saugumo jausmas – vienas esminių poreikių
„Viena daiktų kaupimo priežasčių tiesiogiai susijusi su saugumo jausmu. Saugumo jausmas yra vienas esminių žmogaus poreikių. Tai gerai atspindėta Jack‘o Londono apsakyme apie aukso ieškotojus – du draugus, kurių tik vienas išsigelbėjo, tačiau jam teko ilgai badauti. Vėliau, surastas kitų keliautojų ir saugiai priglaustas, jis keistu būdu pradėjo kaupti maisto atsargas: slėpė jas sau po marškiniais, po čiužiniu, po pagalve. Šis pavyzdys parodo, kad jausdamas nesaugumą ir pavojų gyvybei žmogus pradeda nevalingai kaupti atsargas“, – aiškina priklausomybių srityje dirbanti psichologė Daiva Klovienė.
Pasak psichologės, gyvename visuomenėje, kurioje vis dar jaučiamės nesaugūs, ypač vyresnės kartos žmonės. Taip pat dar gyva tautos istorijos atmintis, kuomet ne vienas amžininkas atsimena badą, karą, nepriteklių. Psichologės mama dar prisimena laikus, kaip pirmą kartą žiūrėjo televizorių pas kaimynus – tai buvo pasaulio stebuklas, o tėtis, kuris baigė radijo inžinerijos mokslus, pirmąjį radijo imtuvą sukonstravo iš senų detalių, išardęs imtuvą, kurį išsitraukė iš kūdros.
„Iš vaikystės atmintyje išliko mamos perduodama probobutės išmintis: „Tu daiktą vieną kartą pačėdyk (pasaugok), o jis tave dešimt kartų pačėdys“. Dalis šios išminties formavo manyje suvokimą, kad daiktai yra svarbūs mūsų gyvenime, jie mums padeda, mus apsaugo. Kita vertus, tai ugdė tuos bruožus, ką dabar daugelis pavadintų šykštumu, kuomet „lopas dedamas ant lopo“ – tai yra kitas kraštutinumas“, – pasakoja D. Klovienė.
Atsargos padeda saugiau jaustis
Anot psichologės, daiktų turėjimas užtikrina saugumo ir kontrolės poreikį. Jeigu turi atsargų, tai jautiesi saugesnis ir gali kontroliuoti situaciją. Nesaugumo jausmas – tai nebūtinai perduota tradicija, jis gali atsirasti gyvenimo eigoje, netekus sutuoktinio ar darbo. Kartais toks kaupimas yra tiesiog ydingas įprotis.
Psichologai išskiria keletą pagrindinių daiktų kaupimo priežasčių: perimtas tėvų elgesio modelis, saugumo pojūčio užtikrinimas, jaučiama atsakomybė už daiktą, galvojama kad ateityje daikto prireiks, daiktas primena svarbius praeities faktus. Kai kurie žmonės gyvena uždarą gyvenimą, mėgaujasi praeitimi, prisiminimais. Dažniai jie sunkiai priima pokyčius. Šios savybės ypač paryškėja vyresnio amžiaus žmonėms. Kai kuriais atvejais kaupimas netgi gali virsti liga“, – atkreipia dėmesį D. Klovienė.
Radijo imtuvų instaliaciją Juodojo kaspino dienai ji vadina puikiu pavyzdžiu apie antrinį daiktų panaudojimą. Daiktai šiuo atveju perteikia idėją, tampa meno kūriniu, išsakančiu tautos dvasinę patirtį.
„Man asmeniškai radijo imtuvas tam tikru laikotarpiu buvo geriausias draugas. Paslėptas po antklode, paauglystėje jis buvo vienintelis ryšys su pasauliu. Virtuvėje, susėdus su šeima, buvo klausomasi burzgiančio tiesos balso iš Amerikos. Iš jo mokiausi anglų kalbos, girdėjau sovietiniais laikais uždraustos muzikos, kuri buvo atgaiva sielai“, – prisimena D. Klovienė.