Dirvos rūgštėjimas užkerta kelią augalams jaustis gerai, gauti kokybišką derlių. Tad reikėtų prisiminti efektyvią priemonę – kalkinimą.
Kodėl reikia kalkinti?
Dirvožemio rūgštėjimas – vis dažnėjantis reiškinys, sukeliamas rūgščių lietų, neatsakingo tręšimo mineralinėmis trąšomis, pernelyg aktyvios žemdirbystės, netikusios sėjomainos. Rūgštūs lietūs su azoto, sieros, druskos rūgštimis tirpdo mineralus, išplauna šarminius ir ypač reikalingus kalcio junginius. Dirvožemis pasidaro rūgštus, sustiprėja sunkiųjų metalų toksiškumas, atsiranda kenksmingo judriojo aliuminio. Dėl šių priežasčių augalai blogiau auga, gelsta, derlius prastėja.
Optimalus pH yra 6–7. Tokioje dirvoje sėkmingai auginama daugelis daržovių ir kitų kultūrų. Joje nusistovi tinkama mikroorganizmų pusiausvyra, augalai geriau pasisavina maisto medžiagas, todėl derlius būna geresnis. Norint atstatyti tokią dirvos būklę, taikomas kalkinimo būdas. Dirva yra neutralizuojama, jos struktūra pagerėja, sunaikinamas judrusis aliuminis, suaktyvėja mikroorganizmų veikla. Pagausėja kalcio, kalio, azoto, magnio ir kitų naudingų medžiagų.
Prieš imantis konkrečių veiksmų, dirvą geriausia ištirti. Be to, reikėtų apgalvoti, kokius augalus ketinate auginti. Kai kurie neblogai jaučiasi lengvai rūgščiose dirvose, o keletas jų – ir stipriai rūgščiose (tokiu atveju kalkinimas naudos neduotų arba pakenktų augimui).
Kaip atpažinti rūgščią dirvą?
Žinoma, tiksliausius rezultatus galima sužinoti atlikus laboratorinius tyrimus. Tačiau padidėjusį dirvos rūgštingumą, ypač mažuose ploteliuose, nustatyti galima ir pagal augalus. Rūgščioje dirvoje ima želti dirviniai asiūkliai, dirviniai kežiai, smulkiosios rūgštynės, vaistinės veronikos, dirvinės aklės, dirvinės notros. Ten dažnai atsiranda ir samanų. Pakalkinus šių augalų sumažėja. Juos pakeičia kiti, rodantys neutralų pH: šalpusniai, jonažolės, dobilai, balandos, žliūgės, dilgėlės ir t. t.
Šaltuoju periodu, kai nelieka augalų, rūgščią dirvą galima atpažinti ir pagal struktūrą: lengvesnė rūgšti dažnai būna pilkšvos spalvos, sunkesnė – klampi, suaižėjusi. Žinoma, šis rodiklis nėra labai patikimas. Į jį atsižvelgti patartina nebent, jei kartu įvertinami ir dirvoje augantys augalai.
Geriausia – rudenį
Kalkinti rekomenduojama rudenį, nes ne visoms daržovėms patinka šviežiai kalkinta dirva. Tai atlikus iki pavasario sėjos kalkinės medžiagos susimaišo su dirvožemiu, tampa efektyvesnės ir spėja neutralizuoti rūgščią dirvą. Rezultatas gali būti dar geresnis, jei kalkinami augalų priešsėliai.
Iškart pakalkintas dirvas gana neblogai toleruoja gūžiniai ir žiediniai kopūstai, burokėliai. Morkos, agurkai, pomidorai, ankštinės kultūros kalkių nemėgsta. Jų sėklas reikėtų berti į nukalkintas dirvas tik tada, kai medžiagos neutralizuojasi. Kalkių ypač nemėgsta bulvės – pasidaro rauplėtos.
Kas auga rūgščiame dirvožemyje?
Yra augalų, netgi daržovių, gana neblogai toleruojančių rūgščias dirvas. Taigi, šeimininkams, kurie neketina kalkinti savo rūgštaus sklypo, patartina kurį laiką auginti jį pakenčiančius augalus. Rūgščiose dirvose augs rūgštynės, ridikai, ridikėliai, ropės, griežčiai, rabarbarai, bet geriau atsisakykite sodinti burokėlius, kopūstus, brokolius, salierus, svogūnus, česnakus. Silpnai rūgščias toleruoja ir žirniai, pupelės, salotos, cikorijos, moliūgai, agurkai, pomidorai, bulvės.
Beje, silpnai rūgščiose dirvose gerai jaučiasi ir daugelis vaismedžių, vaiskrūmių: kriaušės, obelys, vyšnios, trešnės, avietės. Šilauogės mėgsta stipriai rūgštų dirvožemį, optimalus pH – 4,3–4,8.
Medžiagos dirvai kalkinti
- Vienos įprasčiausių priemonių – klintmilčiai, gesintos kalkės, kreida. Dulkių pavidalo kalkinės medžiagos greičiausiai neutralizuoja dirvos rūgštingumą.
- Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjusi nebrangi medžiaga – dolomitmilčiai, labiausiai tinkama lengvoms žemėms kalkinti. Ji yra lėtesnio poveikio, tačiau mažiau išplaunama ir vienodžiau pasklinda, glaudesnė nei klintmilčiai. Naudojant šią medžiagą, dirva praturtinama kalciu ir magniu.
- Rečiau naudojamas sapropelis – stovinčio vandens telkinio dugne susiformavęs dumblas.
- Dirvos rūgštingumui mažinti tinka medžių pelenai, kuriuose gausu kalcio, kalio ir fosforo. Jie yra ekologiški, pigūs, prieinami bet kuriam sodininkui. Naudojami medžių, geriausia lapuočių, pelenai. Svarbu, kad jie nebūtų gauti iš kokiomis nors medžiagomis apdorotos medienos. Tokių pelenų nereikėtų maišyti su kitomis kalkingomis medžiagomis ar organinėmis trąšomis. Ypač svarbu užkasti šią medžiagą į dirvą, kitaip mažas daleles netrukus nupūs vėjas.
- Dirvos rūgštingumą mažina ir kita ekologiška namų ūkio medžiaga – kiaušinių lukštai. Juose gausu kalcio ir kreidos. Surinktus, išdžiūvusius lukštus reikia sutrupinti ar sumalti ir įterpti į dirvą.
- Kaulų miltai taip pat geras kalcio šaltinis, galintis padidinti dirvos pH. Tai nėra greitą rezultatą suteikianti medžiagą. Kaulų miltai labiau tinka dirvoms, kurių rūgštingumas gana silpnas.
- Kokybiškas kompostas taip pat gali padėti sureguliuoti dirvos rūgštingumą. Efektas nebūna staigus, tačiau per kelerius metus dirvožemio kokybė pagerėja ir augalai geriau aprūpinami reikalingomis maisto medžiagomis. Kompostas paskleidžiamas ant dirvos paviršiaus, jei auginami daugiamečius augalus, krūmus ar medžius, arba užkasamas, atsižvelgiant į tai, kas auginama.
Kalkinimas ekologinėje žemdirbystėje
Kalkinimas efektyviai taikomas ekologinėje žemdirbystėje. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad, laikantis ekologinio sodininkavimo principų, ne visos medžiagos yra leistinos. Pavyzdžiui, ekologiniuose ūkiuose draudžiama naudoti cemento dulkes. Rinktis patartina dolomitmilčius, klintmilčius, gesintas kalkes. Mažiems ploteliams ypač tinka natūralios, namų ūkyje pasigaminamos medžiagos: medžio pelenai, kiaušinių lukštai, kaulų miltai.
Beje, gamtinės žemdirbystės šalininkai tvirtina, kad keisti dirvos sudėties nederėtų. Geriausia auginti augalus, toleruojančius rūgščią terpę. Anot jų, svarbiau yra ne tai, ką įterpi į dirvą, o kuo padengi jos paviršių.
Reikėtų žinoti
- Sunkesnėms, priemolio ar molio, dirvoms kalkinių medžiagų reikia daugiau nei lengvoms, smėlingoms. Norint padidinti silpnai rūgštaus smėlio, priesmėlio pH maždaug vienu dydžiu, reikia 25–45 kg dulkių pavidalo medžiagos 1 aro plotui. Vidutiniškai ar labai rūgščiai dirvai jos kiekį reikėtų padidinti.
- Lengvos dirvos kalkinamos apie 4–5 metus, sunkios – 10 ir daugiau.
- Kalkines medžiagas reikėtų naudoti saikingai: per gausus vienkartinis kalkinimas sukelia stresą augalams, o pagausėjęs kalcio kiekis gali apsunkinti efektyvų kitų naudingų medžiagų pasisavinimą.
- Kalkinant svarbu medžiagas barstyti tolygiai, įterpiant maždaug į 10 cm gylį ir sumaišant su viršutiniu dirvos sluoksniu. Užarti giliai nerekomenduojama.
- Nenaudokite kartu su kalkinėmis medžiagomis mėšlo ir kitų trąšų.