Tad belieka apsiginkluoti grėbliu, šluota ar šiuolaikiniais jų atitikmenimis ir kibti į darbą. Judėti gryname ore sveika ir gali būti smagu. Tik kur tuos lapus paskui dėti?
Spalvų šėlsmas
Kažin ar kas suabejotų, kad dauguma medžių patys gražiausi rudenį. Ypač tų, kurie pavasarį nestulbina savo žydėjimu. Išimtis – ąžuolas, kurio lapai vėlai rudenį tik paruduoja. O štai klevų lapams negali atsispirti ne tik vaikai – smagu susirinkti visą jų puokštę. Biomedicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas ir vadovėlių moksleiviams autorius Juozas Raugalas teigia, kad lapai būna spalvoti visuomet, tik mes to negalime pamatyti, nes spalvas paslepia žalias chlorofilas.
Kai rudenį, veikiant pakitusiai šviesai bei temperatūrai, jis suyra, išryškėja visos kitos spalvos. Jei atšąla itin greitai, ypač išryškėja raudona, o jei nėra šalnų, ilgiau laikosi geltona spalva. Gamta žaidžia spalvomis tarsi žinodama, kad jei nėra šalnų, ilgai žydės rudeninės gėlės ir visai nebūtina skubėti itin ryškiai dažant medžius.
Suirus chlorofilui, išryškėja kiti lape buvę pigmentai – lapai nusidažo įvairiomis spalvomis. Ypač jie gražūs būna tada, kai dienos saulėtos, nes šviesoje dar pasigamina ir daug antocianų – raudonų pigmentų. Jei saulės mažai, nedaug ir raudonų klevo lapų. Kita vertus, kuriose lapo vietose, kurių pigmentų ir kiek jų susidarys, priklauso nuo tuose lapuose esančių hormonų ir kitų medžiagų pasiskirstymo. Todėl kartais dalis lapo būna vienos, o kita dalis – kitos spalvos“, – pasakoja docentas.
Žinoma, ne visų augalų lapai būna geltoni. Ąžuolų ir kai kurių kitų medžių lapai – rudi. Tokią jų spalvą nulemia didelis rauginių (rauginimui reikalingų) medžiagų kiekis. Ten jų tiek daug, kad kitų pigmentų net nematyti.
Apie augalų hormonus
„Kaip ir žmogaus organizmo, taip ir augalų veiklą reguliuoja į aplinkos pokyčius reaguojantys hormonai. Tie aplinkos veiksniai, į kuriuos pirmiausia reaguoja daugelis organizmų: šviesos intensyvumo, apšvietimo trukmės, temperatūros pasikeitimas. Reakcija į pokytį yra susidariusi per visą evoliucijos procesą, būdinga konkrečiam augalui ir priklauso nuo to, iš kur tas augalas natūraliai yra kilęs. Atogrąžų augalai į minėtus pokyčius reaguoja visai kitaip negu mūsų platumų“, – sako J. Raugalas.
Ne vienas sodininkas ar daržininkas naudoja pudras, papildytas augalų hormonu auksinu, kuris skatina šaknų susidarymą ir augimą. Kitas augalų hormonas yra abscizo rūgštis. Jis sintetinamas augalų lapuose ir pergabenamas į kitus organus. Šis hormonas skatina atsiskyrimo sluoksnelio susidarymą lapkočiuose ir vaisių koteliuose, kai ateina laikas lapams ar vaisiams, jiems sunokus, nukristi.
„Tačiau pirmiausia šis hormonas pagreitina chlorofilo irimą lapuose. Chlorofilas – pagrindinis lapų pigmentas, dėl kurio lapai mums atrodo žali, dalyvauja fotosintezėje – procese, kuriame iš ore esančių anglies dioksido dujų ir iš dirvos įsiurbto vandens šviesoje augalai gamina maisto medžiagas. Kadangi mūsų platumų augalai gležnais plačiais lapais šaltuoju metu negalėtų išgyventi (jų audiniai žūtų), tai evoliucijoje ir atsirado būdų, kaip tą šaltąjį periodą ištverti. Vienas jų – rudenį numesti lapus, o pavasarį juos vėl užsiauginti“, – paaiškina docentas.
„Lapus metančių augalų lapai kiekvienais metais pasensta. Tada augalai juos numeta, kartu apsivalydami nuo kenksmingų medžiagų, o po šaltojo periodo užsiaugina naujus. Kai nakties ir dienos temperatūrų skirtumas yra ryškus, lapuose susintetintas hormonas abscizo rūgštis ima veikti ir skersai lapkočio susidaro skiriamasis sluoksnis. Jame ląstelės pakinta ir atsiskiria viena nuo kitos. Lapas prie stiebo lieka prikibęs tik savo gysla. Tuomet dėl vėjo, stipresnio lietaus ar purtymo lapai nulūžta ir lengvai nukrinta“, – kaip ir dera mikrobiologui paaiškina J. Raugalas.
Su gamta nelenktyniauja
Malonu žengti minkštu lapų kilimu, ypač ten, kur po jais nesislepia kokios šiukšlės. Ir, žinoma, tik tuomet, kai sausa. Ant šlapių lapų galima paslysti beveik kaip ant ledo. Todėl pagrindinėse miestų gatvėse juos stengiamasi surinkti ir taip išvengti nelaimių. Kitur to daryti neskubama, laukiama, kol visi lapai nukris ir taip iškart bus galima juos sutvarkyti.
Sportuoti gryname ore su grėbliu rankose tenka apie mėnesį, mat medžiai neskuba apsinuoginti, jie tai daro pamažu, tarsi nujausdami, kad miestiečiai neturi kur dėti didelių lapų krūvų. Populiariausias būdas – supilti į buitinių atliekų konteinerius. Arba prieš tai sukrauti į maišus ir sudėti ten pat. Šiaip šis lapų išgabenimo būdas nėra itin toleruojamas. Nesidžiaugia jais ir įprastiniai sąvartynai – pūvant lapams su jais sumaišytos atliekos irgi labai įkaista, intensyviai kaupiasi dujos. Ką jau ir kalbėti apie be reikalo naudojamą brangų sąvartyno plotą.
Daugelyje Europos miestų yra uždrausta gabenti lapus į sąvartynus, jiems yra skirtos specialios surinkimo aikštelės. Tokios pamažėle įrenginėjamos ir Lietuvoje. Didžiųjų miestų tvarkymo įmonės turi įrengtas specialias kompostavimo aikšteles.
„Miesto tvarkytojai kol kas laukia, kasdien atveža tik po kokias penkias priekabas lapų. Lapkričio viduryje prasideda darbymetis, kai kasdien atgabenama po 10–15, o kartais ir 20 sunkvežimių lapų“, – sako bene vienintelės įmonės, nemokamai priimančios lapus ne tik iš gyventojų, bet ir iš įmonių, vadovas Andrius Juknevičius.
Manoma, kad į šią įmonę atkeliauja tik apie 20 proc. Vilniuje surenkamų lapų, mat nemokamai priimant keliami tam tikri reikalavimai – atvežti lapus be šiukšlių ir kitų neaugalinės kilmės atliekų. Tad kai kam daug paprasčiau jais atsikratyti kitaip.
Svarbiausia įmonės veikla – kompostinės žemės mišinių gamyba. Kompostas gaminamas išskirtinai tik iš žaliųjų atliekų – lapų, šakų, žolės, šieno. Pagamintas kompostas naudojamas ruošiant kompostinės žemės mišinius kambariniams augalams. Taip pat gaminami kompostinės žemės mišiniai, skirti vejoms, gėlynams, daržams, šiltnamiams, golfo aikštynams įrengti bei prižiūrėti. Dalis produkcijos eksportuojama į kaimynines šalis.
Kaune lapai turėtų būti vežami į Petrašiūnuose esančią įmonei „Švara“ priklausančią kompostavimo aikštelę. Mat jau nuo 2003 m. sąvartynuose draudžiama priimti žaliąsias atliekas, todėl jos negali būti metamos į bendrą mišrių atliekų konteinerį.
Laužo kaina – keli šimtai litų
„Surinktus medžių lapus yra kur dėti, visoje Lietuvoje įrengtos specialios aikštelės, kur jie priimami. Kaune taip pat yra viena. Gyventojų patogumui savivaldybė galėtų įrengti tokių ir daugiau“, – sako Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto agentūros vedėjas Eugenijus Vainalavičius. Ir primena, kad atsikratyti lapų juos deginant nevalia.
„Lapai būna drėgni ir nedega, o smilksta ir rūksta, dūmai driekiasi per visą kvartalą, teršdami orą. Be to, reikia gamtai sugrąžinti tai, kas paimta, iš lapų gaminamas puikus biohumusas, kuriame vėl galima auginti augalus“, – dvi pagrindines draudimo naikinti lapus deginant priežastis nurodo E. Vainalavičius.
Už sausos žolės, nendrių, nukritusių medžių lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų deginimą pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus gresia ir administracinė atsakomybė – gali būti skirta nuo vieno šimto iki aštuonių šimtų litų, o pareigūnams – nuo dviejų šimtų iki vieno tūkstančio litų bauda.
Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėjas Donatas Perkauskas sako, kad tarša deginant lapus rudenį Lietuvoje nėra įvertinta. Šis skyrius, kaip ir visoje ES teritorijoje, vertina 13 teršalų ir dar 300 (iš anksčiau vertintų 800) kiekius ore.
„Deginti lapus uždrausta, bet šalia kiekvieno sklypo nei pareigūnų, nei matavimo prietaisų, kurie kainuoja milijonus, nepastatysi. Ta tarša yra neilgalaikė, o pagal vertinimo kriterijus įvertinama oro būklė per visą parą, tad gautume tikriausiai nelabai grėsmingus skaičius. Tačiau žmonės drauge su lapais degina ir kitas šiukšles, kartais net padangas, tai būna aišku iš itin juodų dūmų. Kad degimo medžiagos ir kietosios dalelės nusėda giliai plaučiuose ir skatina plaučių vėžį, žmonėms kažkodėl nerūpi. Juk degindami jie kenkia pirmiausia sau ir savo artimiausiems kaimynams. Šiuos dalykus kontroliuoja regioniniai departamentai, kurių yra aštuoni. Tačiau jie to darbo atlikti nepajėgia dėl darbuotojų ir technikos trūkumo. Štai Vokietijoje tos tarnybos turi net savo sraigtasparnius“, – pasakoja D. Perkauskas.
Jį labiausiai neramina tai, kad gyventojai vis labiau teršia orą degindami kietąjį kurą. Štai Vilniaus senamiestyje pernai 20 dienų iš eilės buvo viršytas kietųjų dalelių leistinas kiekis, o pagal ES standartus per metus gali būti tik 35 tokios dienos.
Draugauti, o ne kariauti
Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta, kad biodegraduojamųjų atliekų kiekis, šalinamas sąvartyne iki 2020 m., turės siekti tik 35 proc. 2000 m. kiekio. Bendrame atliekų sraute žaliųjų atliekų mažės tuomet, kai atliekos bus aktyviai kompostuojamos, bus įdiegta biodujų gamyba bei atliekų deginimas išgaunant energiją.
Kompostas naudojamas ir šiltnamiuose daržovėms auginti, o didelėse surinkimo aikštelėse tikrai niekas nerūšiuoja lapų į švarius ar surinktus judrių gatvių pašonėje. Ar taip besirūpindami gamtai sugrąžinti iš žemės, saulės ir oro paimtas medžiagas netiesiogiai nekenkiame savo sveikatai?
Su tokiu klausimu kreipiamės į Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus specialistę Giedrę Rondomanskienę.
„Kompostuoti lapus rekomenduojama visame pasaulyje. Medžiai sugeria miesto teršalus, o lapams pūvant daug kas susiskaido. Nesu girdėjusi, kad kur nors būtų draudžiama kompostui naudoti tam tikrose vietose surinktus lapus“, – patikina specialistė.
„Automobilių išmetamosios azoto ir sieros oksidų, anglies monoksido dujos patenka į lapus, todėl augalai gali apsinuodyti. Tuomet jų lapai nukrinta daug anksčiau negu turėtų. Tačiau tokie lapai didelės įtakos pūdinio kokybei nepadaro. Pūdinio kokybę labiau lemia tik tie lapai, kuriuose susikaupę daug sunkiųjų metalų (cinko, vario, švino, nikelio, gyvsidabrio, chromo ir kadmio). Su pūdiniu patekę į dirvą jie ją apnuodija. Tokioje dirvoje blogai dauginasi naudingieji mikroorganizmai, kurie gerina dirvos kokybę, padeda augalus aprūpinti maisto medžiagomis.
Auginami augalai gali imti skursti, nes iš pūdinio negalės pasiimti jiems reikalingų maisto medžiagų. Nepatartina kompostuoti lapų, kurie yra pažeisti ligų ar kenkėjų, galinčių išlikti pūdinyje ir kitais metais tapti infekcijos šaltiniu. Be to, nepatartina pūdyti tų lapų, kurie buvo nupurkšti toksiškomis, ilgai nesuyrančiomis medžiagomis“, – sako J. Raugalas.
„Anksčiau mes bijojome lapuose susikaupiančio benzpireno, bet dabar, kai naudojamas kitoks, bešvinis, benzinas, tas pavojus kaip ir išnyko. Be to, arti judrių gatvių surenkama tik maža dalis lapų, kiti sugrėbiami dideliuose žaliuose plotuose, rekreacinėse zonose, todėl bendras galimų teršalų kiekis labai sumažėja. Mes nuolat tiriame savo komposto sudėtį, nė karto teršalai neviršijo leistinų normų, o visos kitos savybės, naudingųjų medžiagų kiekis, ypač geros. Mes tuo itin rūpinamės, nes siekiame plėsti eksportą“, – sako L. Juknevičius.
Jo įkurtoje įmonėje kompostas gaminamas lėtesniu, vadinamuoju šaltuoju būdu, todėl lieka daugiau naudingųjų mikroorganizmų. Tačiau iš pradžių temperatūra pakeliama iki 60 laipsnių, kad žūtų kenkėjai ir piktžolių sėklos. Jau vėliau ji nukrinta iki 45, o kartais net iki 30 laipsnių.
„Komposto krūva yra gyvasis fabrikas. Jame darbuojasi pelėsiniai grybai, mielės, bakterijos, pirmuonys, nariuotakojai, sliekai. Yra tam tikra tvarka, kuria jie į tą darbą įsijungia ir baigia, kai jiems tas „ne pagal dantis“. Tada įsijungia kiti. Man be galo įdomu stebėti vyksmus komposto kaupuose“, – neslepia esąs laimingas įkūręs jo interesus atitinkančią įmonę L. Juknevičius, savo karjerą pradėjęs Mokslų akademijos Biologijos institute, vėliau dėstęs studentams Vilniaus universitete.
Pradžia buvo nelengva, iš pradžių kompostą gamino taip, kaip buvo matęs darant tėvus. Jie, kaip tuomet reta kas, jį persijodavo. Dabar sukaupta didelė patirtis, sukurtos originalios technologijos, o įmonė tapo šiuolaikine. Beje, ne visur verta lapus sugrėbti ir išvežti. Jie puiki natūrali trąša, kuri per žiemą tarnauja kaip mulčias, dalis jos mineralizuojasi. Smėlėtoje dirvoje kompostas veikia kaip kempinė, padėdamas vandeniui išsilaikyti ir pasiekti augalo šaknis. Molingoje dirvoje kompostas suteikia purumo ir laidumo.
Žemė su kompostu gauna ir naudingųjų mikrobų, kurie sugeba paimti maistingas medžiagas iš dirvos ir perduoti augalams arba, moksliškai tariant, didelės ir netirpios molekulės pavirsta į tirpias augalams prieinamas medžiagas.
Po medžiais ar krūmais gali būti iki 10 cm lapų sluoksnis. Jei lapus pridengsime žeme, paspartės puvimo procesas. Nukritusiuose lapuose nemažai vitaminų ir įvairių mikroelementų – mangano, boro, cinko, vario, molibdeno, magnio, taip pat labai daug celiuliozės.
Juknevičiaus įmonėje lapai kompostu pavirsta per 1,5–2 metus. Jei norime komposto pasigaminti greičiau, jį reikėtų dažniau perkasti, taip atsiras daugiau deguonies ir procesas paspartės.
„Žmonės dažnai daro klaidą kompostui kasdami duobę ar kaldami dėžę, geriausiai kompostuoti ant žemės, kaupuose“, – pataria Leopoldas Juknevičius.
Iš gražiausio paskutinio lapo...
Tai kaip rudens meditacija, kaip jauki relaksacija... Rožės iš... lapų. Pačių gražiausių, pačių spalvingiausių. Vienumoje arba su vaikais. Tai taip miela, kad net banalu. Bet kūrybiška. Todėl ir verta vieną vakarą turėti tokį. O po to dar daug vakarų turėti rudens prisiminimą, kol sugalvosime ką nors naujo. Sėkmės!
Lapų - rožių puokštelę galima nupurkšti blizgiais aukso spalvos dažais, sutvirtinti ir paryškinti nupurškiant laku.