Apipinta legendomis
„Apie rugiagėles kalbėti norisi, kai už lango pilka, kai esame pasiilgę vasariško dangaus žydrumo. Žvelgiame į kuklų rugiagėlės žiedą, o mintyse – žydrosios dangaus platybės“, – apie šią mūsų laukų gėlę mokslininkę R. Vainorienę pakalbinome dar žiemą.
Kukli gėlė savo paprastučiu, trumpaamžiu gyvenimu nuo seno pastebėta ir įvairiose tautose savaip pagerbta. Romėnų legenda sako, kad jaunas vaikinas taip pamėgo rugiagėlių laukus, kad juose praleido visą savo laiką, ten ir mirė. Gėlių deivė Flora pavertė jaunuolį nuostabia melsva gėlele, kad liktų su jomis amžinai.
Rugiagėlės motyvų galime aptikti žinomų dailininkų – italų tapytojo Sandro Botičelio, olando Vincento van Gogo, ruso Isako Levitano paveiksluose.
R. Vainorienės žiniomis, garsus augalų tyrinėtojas Karlas Linėjus rugiagėlei suteikė lotynišką vardą Cyanus centaurea – graikų išmintingojo kentauro Chirono garbei, kuris gydė žaizdas šio augalo nuoviru.
Gėlė keliautoja
Lietuvių liaudis rugiagėlę vadino savaip: rudagėle, vosilka, žydrūne.
Rugiagėlė – astrinių šeimos atstovas. Jos gimtosios vietos – Viduržemio pajūrio kraštai. Mokslininkė R. Vainorienė rugiagėlę vadina keliautoja. Ji plačiai paplito kartu su klajokliais, atkeliavo ir į mūsų kraštus intensyvėjant žemdirbystei, kartu su javų sėklomis.
Ankstyvajame Lietuvos folklore (pasakose, mitologinėse dainose) mažai ką rasime apie rugiagėlę. Jos vardas minimas vėlesnėse dainose, romansuose. Dažnai apdainuojamas vosilkų mėlynumas partizanų, tremtinių dainose.
R. Vainorienės žiniomis, rugiagėlė – mūsų kaimynų estų nacionalinė gėlė, išrinkta 1968 m. Ji sietina su duona kasdiene, nes auga rugiuose, mėgstama liaudies. Per šventes mergaitės iš rugiagėlių pina vainikus. Sovietmečiu buvo tapusi savotišku rezistencijos simboliu, nes mėlyna spalva asocijavosi su tarybiniais metais uždrausta nacionalinės vėliavos spalva. Vokiečių, prancūzų ir kitų tautų istorijose ši kukli gėlė paliko savo pėdsaką.
Žiemkenčių sesės
„Gražiausia, ką turi šis augalas, žinoma, yra žiedų forma ir spalva, – botanines savybes pristatė dr. R. Vainorienė. – Dažniausiai rugiagėlės žiedu vadiname žiedyną-graižą, sudarytą iš daug dvejopų žiedų. Graižo pakraštyje išsidėstę ryškiai mėlyni žiedai primena piltuvėlius, kurie yra puošniausi. Jų paskirtis yra reklaminė – vilioti vabzdžius.“
Tik žiedyno viduryje smulkučiai, vamzdelio formos violetinio atspalvio žiedai gali subrandinti sėklas. Subrendusios sėklos – labai gražios, pilkos, blizgios, pailgos, su trumpų plaukelių vainiku. R. Vainorienės pastebėjimu, rugiagėlė puikiai prisitaikiusi išlikti: juk vienas augalas gali subrandinti kelis tūkstančius sėklų, be to, su javais jos kartu nunoksta, kartu su grūdais keliauja ir į aruodus.
Vasaros pradžia – rugiagėlių žydėjimo startas. Nors rugiagėlėmis džiaugiamės kaip vienomis iš gražiausių laukinių gėlių, dirbamuose laukuose jos nepageidaujamos. Dažnai auga rugių laukuose, dėl to ir lietuviškas vardas toks.
Prisitaikiusios prie žiemkenčių gyvenimo ciklo rugiagėlės, išbarsčiusios sėklas, dar iš rudens sudygsta, išaugina nedideles skroteles, peržiemoja, o jau pavasarį augina stiebus ir žiedus.
Sparčiai auga
„Dauguma vienamečių gėlių reiklios priežiūrai, tačiau tai nebūdinga auginamoms rugiagėlėms“, – atkreipė dėmesį R. Vainorienė. Šias gėles pavasarį, balandžio pabaigoje, gegužės pradžioje sėjame tiesiai į dirvą. Galime ir iš rudens pasėti, tuomet rugiagėlės kitąmet anksčiau pražys. Sudygusios vystosi, auga labai sparčiai.
Dirvožemiui rugiagėlės nereiklios, bet geriausiai auga kalkingoje dirvoje. Mėgsta šviesias, saulėtas vietas, apysauses dirvas. Tik svarbu atsiminti, jog sausą vasarą, kad rugiagėlės ilgiau žydėtų, reikia augalus laistyti, nes sausra skatina juos greičiau peržydėti ir brandinti sėklas. O jei peržydėjusius žiedynus skabysime, tai žydėjimas tęsis visą vasarą.
Veislių margumynas
Rugiagėlės paprastai užauga iki 70–80 cm aukščio. Yra sukurta ir žemaūgių, iki 30 cm užaugančių, kompaktiškos formos veislių, kurios tinkamos gėlynų pakraščiams apsodinti. R. Vainorienė išskiria rugiagėlę ‘Midget’, ypač graži yra tamsiažiedė – ‘Purple Midget’.
Aukštesnės rugiagėlių veislės nuo tipinių augalų skiriasi žiedynų spalvomis, didesniais žiedais. R. Vainorienės patarimu, šios rugiagėlės ypač tinka gėlynuose, norint sukurti natūralios pievos įspūdį, arba kai reikia užpildyti nedideles laisvas vietas tarp daugiamečių augalų. Sėjamos melsvažiedės veislės ‘Blue Boy’, ‘Blue Ball’, ‘Blauer Junge’, pilnavidurės, tamsiai raudonos spalvos rugiagėlės ‘Double Black’ ir, žinoma, baltažiedės veislės ‘Alba’, ‘Snowman’ ir kt.
Dar vienas rugiagėlių privalumas – augalai turi daug nektaro, todėl į sodą vilioja vabzdžius, drugelius.