Paprastos šaltienos ir kilmė paprasta, kaip daugelio kaimiškų patiekalų. Virdavo žmoneliai mėsą, gausiau užpylę vandeniu, paskui tas skystis atvėsdavo, sutirštėdavo, štai tau ir drebučiai.
Teisybės dėlei, senų senovėje šaltieną dažniau gamindavo iš galvijų skerdienos – galvos ir kojų. Geros mėsos tam nenaudodavo. Ir nekabindavo šaukštu šaltos – kaskart pakaitindavo, kad viralas pilvą sušildytų.
Šaltiniuose dar radau, kad šaltiena buvo įprastas turtingų dvarų patiekalas. Tik jos nevirdavo kilmingųjų puotoms – atvirkščiai, po tų puotų surinkdavo visus mėsos likučius, užpildavo sultiniu, užšaldydavo žiemos dieną lauke, ir štai prašom, tarnai ir dvariškiai, pietūs jums kelioms dienoms.
Paskui šaltienos ėmėsi prancūzai. Tie, kaip įprasta, sugalvojo visokių įmantrybių: į puodą sumetė ne tik jautieną, bet ir veršieną, ir jerubes, ir dar kilnesnę laukieną, pridėjo įvairių šaknų, prieskonių, o atvėsusius drebučius pakišo po presu. Taip gavosi galantinas.
Konkuruojančioje pusėje, Italijoje, irgi gamino kažką panašaus, tik ten patiekalo pagrindu buvo pasirinkta kiaulės galva. Štai jums ir saltisonas, Lietuvoje vadintas zelcu.
Bet mes juk kalbame apie šaltieną, lietuvišką šventinį patiekalą. Tai reiškia, kad jis verdamas ne iš kiaulienos. Teisingiau, ne tik iš kiaulienos, nes net kaimuose geros gaspadinės būdavo šį tą girdėjusios apie prancūziškas madas, o apie miestietes nė nekalbu. Taip ir mano vaikystės prisiminimuose močiutė šaltienai naudojo veršelio galvą ir kojas, šiek tiek kiaulienos, šiek tiek paukštienos. Šaltienai būtina įvairi mėsa, kitaip ji neišverda tokia skani.
Kadangi šiais laikais tokių didelių kiekių šaltienos neverdame, apsiribokime mažesniais mėsos gabaliukais. Šįkart naudojau du vadinamuosius kiaulienos kulniukus (mažąsias karkos dalis), vieną ausį, veršienos blauzdelę ir kelis šonkaulius, taip pat vištos ketvirtį.
Ruošti šaltieną pradedame iš vakaro. O kaip manėte – jei naudojame pigius produktus (maniškis rinkinys kainavo ne brangiau, kaip 5 eurus), ties jais teks ilgiau padirbėti, norint gero rezultato. Todėl mėsą gerai nuplauname, nuskutame peiliuku, užpilame šaltu vandeniu ir statome nakčiai mirkti. Vanduo ištraukia iš skerdienos kraują, ji tampa graži balta.
Kitą dieną mėsą nuskalaujame. Vištienos ketvirtį atidedame – jis į viralą keliaus vėliau, o likusią mėsą sudedame į puodą, užpilame vandeniu, kad semtų, ir statome virti. Kai vandens paviršius pradeda judėti, o į paviršių sukyla putos, skystį pilame lauk, mėsą nuskalaujame.
Vėl užpilame šaltu vandeniu, kad semtų per du pirštus, ir statome virti. Kai skystis užverda, sumažiname kaitrą iki vidutinės, puodą vos vos pradengiame ir paliekame burbuliuoti maždaug 1,5 – 2 valandas.
Prabėgus šiam laikui, į puodą sudedame vištieną, taip pat ketvirčiais padalintas dvi morkas, vieną didelį ar kelis mažesnius kryžmai įpjautus svogūnus, kelias česnakų skilteles, kelis salierų stiebus, tris laurų lapelius po arbatinį šaukštelį juodųjų ir kvapiųjų pipirų žirnelių. Įberiame arbatinį šaukštelį druskos – toks kiekis gerokai per menkas šaltienai pagardinti, bet skonius suderinsim, kai viskas išvirs.
Verdame viską dar maždaug valandą ar pusantros, kol mėsa pradeda kristi nuo kaulų, o sultinys tampa lipnus. Tada kiaurasamčiu ištraukiame mėsą ir daržoves, paliekame kiek pravėsti. Sultinį perkošiame.
Po pusvalandžio jau galime nuimti mėsą nuo kaulų. Nurankiojame kruopščiai, nepalikdami nė mažiausių kauliukų, išmetame paukštienos odą, o mėsą supjaustome juostelėmis. Plonai supjaustome ir išvirusias morkas, kitas sutežusias daržoves išmetame.
Sutvarkytą mėsą ir morkas dedame į puodą, užpilame sultiniu, išmaišome, statome virti. Kai sušyla, paragaujame, ir dar įberiame druskos – manau, turėtų užtekti dar vieno arbatinio šaukštelio. Kai skystimo paviršiuje pradeda kilti burbulai, į juos supilame maždaug pusę stiklinės (5–6 valgomuosius šaukštus) labai šalto vandens. Pamatysite, kaip sultinys nuskaidrėja – tai patikrintas būdas.
Štai ir viskas. Šaltieną nukaičiame, išpilstome į indelius. Palaukiame, kol atvėsta, ir statome į šaldytuvą galutinai sustingti.