„Galime pasidžiaugti, kad turime išties sudėtingų šios vadinamosios sakralinės geometrijos pavyzdžių. Kalbant apie regioninius skirtumus pačioje Lietuvoje, būtų sunku juos išskirti. Sodų tyrimų yra labai mažai, o ir senųjų pavyzdžių dėl medžiagos trapumo nedaug beišlikę, tad šis klausimas dar laukia platesnės analizės. Tačiau dažniausiai, išmokus šiaudinio sodo rišimo technikos, belikdavo pasikliauti vaizduote, kuri ir projektuodavo būsimą šiaudinį kūrinį. Aišku tik viena – stengtasi išlaikyti tam tikrą struktūrą, sudarytą iš atskirų sferų: viršutinės – antžemio, vidurinės – žemės ir apatinės – požemio. Ši visuma atspindi idealią pasaulio tvarką“, – tikina R.Stanevičiūtė, plačiai atvėrusi Etnografinių regionų metų vartus ir pakvietusi į Kraštotyros muziejuje surengtą parodą „Šiaudiniai stebuklai“.
Šiandien pristatome Dzūkijos tautodailininkes, šiaudinių sodų meistres Laimą Saviščevienę, Liną Živatkauskaitę-Žaliauskienę ir Marytę Gilevičienę.
Sukūrusi savo technologiją
„Dirbant prie sodo reikia ir rišti, ir verti. Šio amato išmokau iš savo močiutės Onos Zalanskienės, gyvenusios Davainiškių kaime. Sodų ištisai ji nerišo, ūkyje buvo kitų darbų. Vaikui užsifiksuoja viskas, ką matė, ką jautė, ir tarsi į lentynėles susideda. O kai ateina laikas, jos atsiveria ir randi, ko tau reikia. Mudvi ne tik sodus rišome – margindavome kiaušinius, dažniausiai vašku, ir dažydavome žalia, raudona, juoda spalvomis. Taip juos marginu iki šių dienų. O sodai? Nerišau jų ilgai, nors kirbėjo ta mintis“, – pasakoja Marytė Gilevičienė.
Kai užaugo trys dukros ir sūnus, kai baigus valdiškus darbus sugrįžo į vyro tėviškę Meškasalį prieš kokius šešerius metus, moteris ėmė ir atidarė tą lentynėlę, saugančią vaikystės reginius. Tėvelio mamos būta kantrios, išmintingos. Ir dabar, kai mintys pradeda skraidžioti prisiminimuose, Marytei širdį užlieja maloni šiluma nuo anuomet patirtų močiutės pagyrimų, paskatinimų. Dabar pati savo technologiją sukūrusi – kad ir kaip dirbtų, rezultatas vis tiek geras.
„Tėvai ūkio darbų turėjo, seneliams su anūkais bendrauti daugiau tekdavo. Tačiau visa šeima mokė mylėti gamtą, ją tausoti. Taip ir aš dabar į laukus karvutės melžti su žirklėmis ar peiliuku einu, kad patikusios gėlelės nereikėtų ranka skinti. Paprastai su pluošteliu smilgų sugrįžtu. Dabar, kai ir vėl visi laukai tapo dirbami, tik ant kalno, ant dirvono mano smilgos auga, bet saulelės daug gauna, tiesios, stiprios užauga“, – su didele meile kalba Marytė.
Tautodailininkė sodus veria iš plonyčių ašarėlių stiebelių, tad jos sodai primena juvelyro kūrinius – lengvi, ažūriniai, tvarkingi ir baigti. Moteris teigia, kad jau pradėdama sodą mintyse mato, koks jis rasis, ir pamažu pildo tą viziją. Kartais visai netikėtai mintis pakrypsta, kūrinys pradžiugina nauja išvaizda.
Tik žiemą ir tik jos vakarais
Kodėl sodų meistrė savo darbams pasirinko tokią neįprastą gamtinę medžiagą?
„Ant mano kalnelio jų auga labai daug. Papūtus vėjeliui jų laukas varsa nuvingiuoja. Pasižiūrėjau, kokios gražios, kodėl iš jų nepabandžius? Patiko dirbti. Parsineši, kol sukarpai, kiek tą stiebelį paglostai, jo grožiu pasigėri. Dariau ir iš šiaudų, ir iš nendrių, bet maloniausios – ašarėlės. Stiebelius ruošiu rugpjūtį, rugsėjį, o prie vėrimo prisėdu tik žiemą ir tik jos vakarais. Labai geras užsiėmimas, tai mano vaistai nuo visų ligų. Prie vieno sodo, kai viskas jau paruošta darbui, dviem savaitėms su trupučiu prisėdu. Paprastai sodai veriami naudojant lininį siūlą, bet šis per storas ašarėlių stiebeliams. Į plonos adatos skylutę tenka verti medvilninį, akys jau nebe tokios kaip jaunystėje, kartais, kol įveriu, užtrunku. Ilgo siūlo taip pat negali įsiverti, narpliojasi“, – malonius vargus išsako pašnekovė.
Šiandien jos sodai sukabinti kambaryje prie lubų. Taip kabojo ir pas močiutę. Anksčiau, pasak Marytės, buvo labai gerai, kai sodai kabodavo virš vaiko lovelės ar stalo. Tų tradicijų bando laikytis ir dabar. Jos namai prie ežero, gero kelio. Lankytojai dažnai užklysta pasigėrėti, atsiranda prašančiųjų pamokyti. Ir mokinukų prisirenka. Tautodailininkė iš karto pastebi, kuris linkęs prie tokio amato. Kartą pas ją apsilankė jauna moteris. Ilgai žiūrėjo į sodus, tarsi meditavo, o paskui tarė: „Dėl tokios akimirkos verta Lietuvoje gyventi.“
„Žmonėms turėtų gera būti stebint sodus. Tiek tuose stiebeliuose saulės energijos sukaupta! O ir aš niekada su blogomis mintimis šio darbo nesiimu. Piktas ar skubėdamas nieko gero nepadarysi. Tiesiog laukiu tų gražių vakarų“, – teigia Marytė.
Jos seneliai iš visų javų labiausiai vertino rugius. Močiutė iš jų sodus rišo, diedukas Zigmas sėtuves pynė, raištelį prie jų pritvirtindavo, kad ant kaklo sėjant pasikabinti galėtum. Ir vyras Antanas iš jų gebėjimų bei meilę gamtai paveldėjo, ir jųdviejų su Maryte vaikai kūrybingi.
Šiaudinis sodas į namus neša laimę
– Kiek metų esate įsijautusi į šią veiklą? Kokia buvo pradžia? – teiraujuosi merkiniškės tautodailininkės, sodų rišėjos Laimos Saviščevienės.
– Į mano namus šiaudiniai sodai atkeliavo daugiau negu prieš du dešimtmečius. Pradėjau narstyti sodus ir dabar jau negaliu gyventi be šio užsiėmimo. Ko gero, sunkiausias ir neįdomiausias darbas yra pasiruošti medžiagą šiaudų vėrimui. Dzūkijos smėlynuose javai užauga ganėtinai prasti. Svarbiausia rugius laiku nupjauti ir gerai išdžiovinti. Šiaudines kalėdines žvaigždes kabinu lange, kad saulės spalva šviečiantis šiaudinukas įneštų į namus šviesos ir džiaugsmo. Šiaudiniais žaisliukais ir girliandomis puošiu Kalėdų eglutę.
– Pindama ar kurdama naują daiktą kaip jį vadinate – sodu, sodeliu, šiaudinuku? Kiek apskritai esate sukūrusi sodų? Koks jų likimas – gal parduodate, dovanojate?
– Vadinu šiaudiniu sodu. Sukūrusi esu tikrai jau daug – net neskaičiavau, bet per šimtą. 2014 metais keliavau į Vokietiją – Bad Iburgo bendruomenę mokiau sodų rišimo paslapčių, ten padovanojau. Mano sodai puošia Europos Parlamentą Briuselyje.
2013 metais savo darbų atlikimo techniką demonstravau pasaulinėje turizmo mugėje Londone. Jų yra Nacionaliniame muziejuje, Dzūkijos nacionaliniame parke, Varėnos technologijos ir verslo mokykloje. Nemažai iškeliavę dovanoms vestuvių, krikštynų, Kalėdų progomis.
– Ar turite kokių nors ritualų? Kokios mintys kirba dirbant? Kiek dienų, mėnesių užtrunkate prie vieno sodo?
– Mintys labai išsigrynina, išsivalo. Susikaupimas ir ramybė padeda kurti. Niekad nesėdu rišti sodo blogos nuotaikos, nes šiaudas neklauso, skilinėja, siūlas sunkiai veriasi, nes aš veriu be adatos ant lininio siūlo. Mažesnį sodelį, kai yra įkvėpimas ir jau paruoštos medžiagos (joms paruošti reikia dviejų trečdalių laiko), galiu suverti ir per pusdienį. Didesniam sodui reikia ir viso mėnesio vakarų.
– Ko daugiausia pareikalauja šis architektūrinis trimatis kūrinys – susikaupimo, kantrybės, patirties?..
– Tikriausiai visko, ką išvardijot. Dar atidumo, kruopštumo ir ramybės. O tada, viską sudėjus ir gavus kūrinį, lieka begalinis džiaugsmas. Nors kartais rezultatas ne visada džiugina, tada dar ką nors po keleto dienų prikuriu ir papildau.
– Kokias sodų formas labiausiai mėgstate? Ar skaičiuojate, kiek suveriate šiaudelių?
– Mėgstu piramidės ir žvaigždės formas. Šiaudelių neskaičiuoju, bet dideliame sode jų būna apie tūkstantis ir daugiau.
– Anksčiau tai buvo tarsi kraitis, perduodamas tėvų vaikams. Kokia šiandienos sodų paskirtis – interjero detalė ar tik tautodailės parodų objektas?
– Dzūkijos krašte nuo seno puoselėjamos tradicijos, papročiai, amatai. Tai būdinga ir sodams. Tradicija Dzūkijoje namus pasipuošti prieš Velykas, Kalėdas, pasidaryti šiaudinių žaislų eglutei. Visa tai ir stengiuosi dirbdama Dzūkijos nacionaliniame parke puoselėti, saugoti, perduoti jaunesnėms kartoms. Idealios tvarkos simbolis – sodas – taip mėgtas dovanoti. Jis visuomet buvo ne tik namų puošmena, bet ir laimės į juos nešėjas.
– Kokius šiaudus dažniausiai naudojate? Gal pati juos ir pasiruošiate?
– Naudoju ruginius šiaudus. Pasėja ir nupjauna mano vyras Nikolajus prie sodybos „Šilas“ mūsų sklypelyje, suriša juos į pėdus, išdžioviname, o jau paskui karpau, valau, rūšiuoju aš pati. Paruošiamasis darbas ganėtinai ilgas, sunkus ir nuobodus, o rišimas – malonumas ir kūryba.
– Kokie sodų simboliai mėgstamiausi – paukštis, saulė, žvaigždutė?
– Mėgstu viską. Šiaudas labai patinka. Darau ir saulutes, ir paukštelius, ir sodus, ir paveikslus iš lyginto šiaudo.
Šiaudiniai sodai – gyvi pavyzdžiai, kaip sekant senolių tradicija galima pasipuošti namus dirbiniais, kuriuose glūdi gili prasmė. Simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio, spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsojai momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų. O jeigu spėjai tinkamų šiaudelių prisirinkti, kad suvertum didelį ir puošnų sodą, prireiks daugiau nei mėnesio.
– Sekėjų turite? Ar kiekvienas gali išmokti šio meno?
– Išmokti gali kiekvienas, tik kantrybės mažai kas turi. Jaunimas dabar nori greito rezultato ir uždarbio. Stengiuosi mokyti jaunus žmones ir ieškoti sekėjų. Džiaugiuosi, kad nors vienas iš šimto užsikabina.
– Trumpai pristatykite save, savo pomėgius.
– Esu Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vyriausioji specialistė, Varėnos technologijos ir verslo mokyklos mokytoja. Visuomeninė veikla gana plati – Lietuvos meno kūrėjų sąjungos narė, Lietuvos ūkininkių draugijos tarybos narė, Merkinės miestelio bendruomenės tarybos narė, Gidų gildijos narė, sertifikuota amatininkė.
Dzūkijos nacionaliniame parke dažnai mokau vaikus ir suaugusiuosius amatų, kuriuos pati moku: šiaudinių sodų rišimo, kiaušinių marginimo vašku, verbų rišimo, puokščių iš sausų augalų darymo, paveikslų komponavimo, žvakių liejimo. Organizavau amatų stovyklas. Rašiau projektus „Tradiciniai amatai ir verslai Dzūkijoje“, „Dzūkijos kulinarinis paveldas“, „Tradiciniai velykiniai patiekalai“, „Amatai Dzūkijoje“. Mokėmės įvairių amatų ir ne seminaruose.
Ėmusis šių mokymų pastebėjau, kad per vieną dieną labai sunku perteikti visą informaciją apie tam tikrą amatą bei išmokyti jį praktiškai atlikti. Todėl kilo idėja surengti visos savaitės amatų mokyklėlę, kur ne tik būtų mokomasi amatų, bet ir vaikai turiningai praleistų laisvalaikį.
Sodas – ne tik grožis iš šiaudų, tai ir daugybė lininio siūlo mazgelių
Save ir savo kūrybą pristato Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė: „Esu technologijų ir vokiečių kalbos mokytoja, tautodailininkė.
Gimiau ir užaugau Vilniuje, o visas vaikystės vasaras leidau pas senelius kaime Lazdijų rajone. Pamilau savo mamytės gimtinę ir gyvenu joje jau beveik dvidešimt metų.
Mano močiutė buvo puiki audėja, nėrė nuostabias „stavkas“ pagalvėms, galus rankšluosčiams, teta siuvinėjo staltieses, mamytė – puiki mezgėja. Taigi mano pomėgis rankdarbiauti nuo vaikystės buvo savaime suprantamas.
Ne tik rišu sodus, bet ir mezgu riešines, raštuotas pirštines. Dalyvauju regioninėse, respublikinėse parodose, tautodailės pleneruose, kūrybinėse stovyklose, vedu edukacinius užsiėmimus įvairiausio amžiaus žmonėms – nuo ikimokyklinukų iki trečiojo amžiaus universiteto studentų.
Žmogus gali išmokti viską, ko nori, tik reikia trupučio kantrybės ir atkaklumo.
2012 ir 2014 metais regioninėje „Aukso vainiko“ parodoje mano darbai (riešinės ir sodai) laimėjo antras vietas. Sodus rišu dar visai trumpai – trejus, ketverius metus. Kad ši veikla tapo mano gyvenimu, turbūt kaltas smalsumas. Būdama technologijų mokytoja, tautodailininkė, vis nepraleidžiu progos pasimokyti ko nors naujo. Vieni dalykai patenka į skyrelį „išmoksi – ant pečių nenešiosi“, o sodai tapo sielos atgaiva ir gyvenimo būdu. Lemtingas žmogus – Marija Liugienė, su kuria esame pažįstamos nuo mano gimimo. Net negaliu paaiškinti, kodėl vieną dieną aplankiau ją Vilniaus etninės kultūros centre ir paprašiau pamokyti. Nuo tada mano kambario palubėje nuolat kabo pradėtas sodas. Kai baigiu vieną, tuoj atsiranda kitas.
Vadinu juos sodu, sodnu, sodneliu, šiaudinuku, saulale – priklauso nuo dydžio, formos.
Jau sukūriau ne vieną dešimtį sodų, gana sunku juos skaičiuoti, nes dydis labai įvairus: nuo mažų smulkučių iki 1–1,5 metro dydžio.
Keletas neparduodamų, nedovanojamų sodų kabo namuose, taip pat darau juos pagal užsakymus, dar labai gera sodnelį dovanoti žmogui, vertinančiam šį senovinį trapų grožį. Mano darbų įsigijęs Lietuvos nacionalinis muziejus, Lazdijų krašto muziejus.
Kadangi esu dar ne visai užaugusių vaikų mama ir mokytoja, turinti pulkelį paauglystės audrų blaškomų auklėtinių, nelabai turiu laiko ypatingiems ritualams, džiaugiuosi kiekviena laisvesne valandėle, kurią galiu skirti kūrybai. Prie vieno sodo dirbu labai įvairiai. Gali būti keletas dienų, gali būti ir savaičių. Jei kūrinys didelis, tenka dirbti ilgiau. Kartais rankos lyg pačios padaro, kartais ilgokai derinu detales, vis negaudama norimo rezultato.
Sodui surišti tereikia šiaudų ir kantrybės. Šis darbas yra genialiai paprastas. Kaip ir daugelį kuriančių žmonių, baigus kūrinį užplūsta pasitenkinimo jausmas, sumišęs su nerimu, nes mintyse jau kitas darbas. Labai nemėgstu jausmo, kai įgyvendinus vieną idėją galvoje nekirba nauja, bet taip būna ypač retai.
Mano sodai dažniausiai piramidės formos. Viršutinė dalis – dangus, apatinė piramidė – žemė su požemin nukreiptu smaigaliu, tarp dangaus ir žemės – žmogaus gyvenimas su džiaugsmais, rūpesčiais, vargais ir svajonėmis. Nuostabu, kad kaip žmogaus gyvenime, taip ir sode dangus ir pragaras yra ant vienos ašies.
Šiaudų niekada neskaičiuoju, kaipgi kuriamą visatos modelį sprausi į sausus matematinius rėmus?
Senovėj žmogus nieko nedarė šiaip sau. Visi daiktai turėjo arba praktinę, arba apeiginę sakralinę prasmę. Sodo paskirtis – harmonizuoti aplinką, lemti po juo esantiems žmonėms lengvą ir sklandų gyvenimą, darnų sutarimą. Sodas – tai ne tik grožis iš šiaudų, tai ir daugybė lininio siūlo mazgelių, kurių kiekviename įrištas užkalbėjimas: ramybės, sveikatos, darnos, skalsos, kantrybės... Todėl sodas niekada nebuvo ir negali būti vien interjero detalė ar parodos eksponatas.
Kadangi gyvenu kaime, šiaudus visada pjaunu ir ruošiu pati. Naudoju ruginius, ne veltui senovėj namus jais dengdavo, jie tvirčiausi. Be to, rugys, rugelis, rugutis – daugiausia tautosakoje apdainuotas javas. Šiaudas – išskirtinė žaliava, kuri nieko nekainuoja, bet niekur jos nenusipirksi, jei pats nepasiruošei. Mėgstu krapštytis su smulkiomis detalėmis, tad mano darbai dažnai gausiai papuošti paukštukais, saulelėmis, rečiau angeliukais. Labai prasminga paukščio simbolika: jis – tarpininkas tarp šio ir kito pasaulio, būdamas žemės gyventojas, geba pakilti į saulę, o skrajodamas danguje negali be žemės. Pusiau juokais, pusiau rimtai sakau, kad paukštis – tai menininko siela – kad ir kaip aukštai pakyla, kad ir kokia skambi giesmė, vis dar negali nurimti.
Tautodailė nėra ta sritis, kuri kelia masinį susižavėjimą ar sutraukia minias, tačiau turiu ne vieną mokinį, mokantį suverti sodą, surišti paukštelį, saulutę, angelą, padedantį vesti mokymus mokykloje ar bendruomenei. Ypač džiaugiuosi, kad mano dukterys taip pat neabejingos šiam menui, manau, pavyks užsiauginti sekėjas.
Ir dukros, ir mokinės sėkmingai dalyvauja žiemos puokščių, mokinių tautodailės konkursuose, technologijų olimpiadoje. Turiu ne vieną rajoninio, regioninio ir net respublikinio turo prizininkę bei laimėtoją. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi visomis savo sodų rišėjomis, kiaušinių margintojomis, riešinių mezgėjomis, eglučių kūrėjomis.“
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!