Smalsu: kodėl Sovietų Sąjungoje pirmenybė buvo teikiama ketaus, o ne plieninėms vonioms?

Kai Sovietų Sąjungoje Nikitos Chruščiovo laikais masiškai pradėta statyti vadinamas „chruščiovkes“ – blokinius trijų ar penkių aukštų daugiabučius namus, buvo manoma, kad juose žmonės gyvens ne ilgiau kaip 30 metų. Vėliau šie pastatai turėjo būti pakeisti naujo tipo namais. Tačiau po 30 metų viskas pasisuko ne taip, kaip norėta. Po kurio laiko socialistinė šalis apskritai subyrėjo. Įsigalėjo rinkos ekonomika, o „chruščiovkės“ bado akis iki šiol.

Vienas iš ryškiausių tokių sovietinių daugiabučių bruožų buvo brangių ir sunkių ketaus vonių įrengimas, rašo novate.ru.

Šiandien rinka tikrąja to žodžio prasme yra užversta naujomis plieninėmis voniomis. Gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad jos yra daug geresnės, negu senovinės ketaus vonios. Tačiau iš tikrųjų ne viskas taip paprasta. Plieninės vonios tikrai turi du svarius pliusus.

Pirma, jos yra pigesnės. Antra, jos yra lengvesnės, todėl jas lengviau montuoti. Tačiau čia jų privalumai baigiasi ir prasideda trūkumai. Deja, bet plieninės vonios lengviau deformuojasi, ir tai padaryti gali netgi antsvorio turintis šeimininkas. Į tokią vonią nukritę sunkūs daiktai prilygsta katastrofai, nes gali suskaldyti vonios emalį.

Tačiau didžiausia problema ta, kad leidžiant vandenį į plieninę vonią, kyla didelis triukšmas – tarsi būtų pradėjusi groti visa būgnininkų grupė.

Ketaus vonios yra visai kas kita. Žinoma, jos yra kur kas sunkesnės. Jei plieninė vonia sveria nuo 20 iki 40 kg, tai ketaus vonia gali sverti nuo 100 iki 170 kg. Tačiau ant ketaus vonios geriau laikosi emalis: jis beveik niekada nesuskyla. Ketaus vonios taip pat pasižymi geresne šilumos izoliacija – jose vanduo atvėsta daug lėčiau. Reikėtų nepamiršti ir to, kad ketus, skirtingai negu plienas, beveik neskleidžia triukšmo, kai į vonią leidžiamas vanduo. Dėl šių priežasčių tokia vonios santechnika yra pageidaujama netgi šiais laikais. Akivaizdu, kad tai suprato ir Sovietų Sąjungos architektai, projektavę gyventojams „nemokamus“ butus.

Be visiškai praktinio, „vartotojiško“ aspekto, buvo atsižvelgiama ir į ekonominę pusę. Plieninės vonios buvo gaminamos ir Sovietų Sąjungoje, tačiau gyvenamųjų namų statyboms jos buvo naudojamos retai. Dažniausiai iš plieno buvo gaminami nešiojami padėklai, o vonios, skirtos butams, dažniausiai būdavo iš ketaus. Juk namai buvo statomi „ateičiai“. Ketaus vonios tarnauja ilgiau ir yra ilgaamžiškesnės, todėl jų brangumas ilgainiui visiškai atsiperka. Be to, dėl ketaus Sovietų Sąjungoje nekildavo jokių problemų. Taigi, viena vertus, Sovietų Sąjunga galėjo jas sau leisti, kita vertus, jos iš tikrųjų buvo daromos žmonėms.