Daugiau drėgmės, daugiau šilumos
Pradėkime nuo to, kad dirvos paviršiaus mulčiavimas įvairiomis medžiagomis aktualiausias šilto ir sauso klimato zonose – ten, kur svarbu išsaugoti drėgmę dirvoje. Tai pirmiausia Afrikos, Azijos šalys.
Mes galime džiaugtis, kad Lietuvoje kritulių kiekis per metus siekia 600–700 mm, o tiek pakanka daugelio žemės ūkio augalų poreikiams patenkinti. Deja, kuo toliau, tuo dažniau krituliai atskirais laikotarpiais pasiskirsto netolygiai: pavasarį, kai drėgmė labai reikalinga augalų sėkloms dygti, arba žydėjimo metu ir pan.
Mulčiuotoje dirvoje drėgmė lėčiau išgaruoja. Nustatyta, kad bulvių gumbų formavimasis sulėtėja dirvai įšilus iki 20 oC ir daugiau. Taigi mulčiavimas tampa aktualus ne tik Kinijoje, Pakistane, Indijoje, bet ir mūsų šalyje. Žinomas ir atvirkštinis mulčio poveikis – kad dirva greičiau įšiltų, galima mulčiuoti akmenimis, smulkintais akmenukais (skalda), tamsia plėvele ar kitokiomis tamsios spalvos medžiagomis (durpėmis ar pan.).
Maitiname dirvožemį – maitiname augalus
Mulčių paskirtis labai įvairi. Mulčiavimui galime naudoti įvairias organines liekanas, papildomai jų neruošiant (bet šiuolaikinis daug dirbantis žmogus ne visada turi laiko tuo užsiimti), todėl atsirado terminas ,,tinginio daržas“, kurį ne tik ne gėda vartoti, bet ir pravartu apie tai atidžiai paskaityti dar nežinantiesiems. Kai kuriomis organinėmis liekanomis iš daržo, sodo ar kitų plotų galima sėkmingai mulčiuoti iš karto.
Seniai žinoma, kad naudojant organinius mulčius kinta daugelis veiksnių, lemiančių žemės ūkio augalų derlingumą. Jau minėjome, kad mulčiavimas padeda mažinti drėgmės garavimą iš dirvos, išlaikyti pastovesnę dirvos temperatūrą, sudaro geresnes sąlygas augalui augti.
Tačiau pagrindinis organinių mulčių privalumas – organinių medžiagų gausinimas dirvožemyje. Nuo jo priklauso patvari dirvožemio struktūra, mikroorganizmų įvairovė, didesnis biologinis dirvožemio aktyvumas, naudingųjų vabzdžių buvimas augalų aplinkoje ir pan.
Todėl kai žmogus klausia, kokį pesticidą naudoti darže piktžolėms naikinti ar matome keletą kartų per vegetaciją kelias vagutes bulvių purškiant insekticidais ir fungicidais, visada norisi pasidalyti patyrimu, kaip to išvengti.
Tręšiant dirvą augalai gauna daug maisto medžiagų vienu metu, todėl ne visas jas gali panaudoti – dalis išsiplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius, patenka į paviršinį ir giliau slūgsantį vandenį. Yrant organiniam mulčiui lėtas maisto medžiagų atpalaidavimas geriau atitinka augalų maisto medžiagų poreikį.
Aišku, šių maisto medžiagų gali nepakakti visiškai patenkinti žemės ūkio augalų poreikius, bet įvairiose šalyse atliktų tyrimų duomenys rodo, kad šiaudų, žolės ir kitų organinių liekanų mulčiai didino augalams prieinamo fosforo ir kalio kiekį dirvožemyje.
Mažiau ravėsime
Mulčiavimas leidžia išvengti ir tokio sunkaus darbo kaip ravėjimas ar bent jį palengvinti. Seniai ištirta, kad mulčias mažina pasėlių piktžolėtumą. Tai ypač aktualu ekologinės (organinės) žemdirbystės propaguotojams, auginantiems kokybiškas ir saugias daržoves.
Nustatyta, kad mulčiui naudojamos augalų liekanos (šiaudai ir kt.) stabdo piktžolių dygimą ir augimą dėl irimo metu išsiskiriančių fitotoksinų, turinčių alelopatinį poveikį (alelopatija – tai vienų augalų ir mikroorganizmų poveikis kitiems dėl į aplinką išskiriamų fiziologiškai aktyvių medžiagų).
Atlikus alelopatijos tyrimus laboratorijoje pastebėta, kad žolės mulčio ištrauka itin stipriai veikia žemės ūkio augalų ir piktžolių sėklų dygimą. Mokslinėje literatūroje yra duomenų, kad didesnė ištraukos koncentracija stabdo, o maža skatina sėklų dygimą, daigų ir šaknelių augimą. Tyrimai šį teiginį patvirtino. Gali būti, kad būtent ir dėl šios priežasties piktžolėtumas žole mulčiuotuose laukeliuose mažėja.
Nors žolės mulčias greitai suyra, tačiau jei jį skleidžiame saulėtą dieną, o po to dar vieną ar kelias dienas nelyja, jo viršus apdžiūsta, sudarydamas paviršiuje gana tvirtą sluoksnį. Žolės mulčio apačioje visada drėgna, tad vyksta intensyvus skaidymo procesas, yra daug gausiau sliekų nei nemulčiuotuose laukeliuose.
Daugiau derliaus?
Organiniai mulčiai nevienodai lemia žemės ūkio augalų derlių. Kai kurie tyrėjai nurodo, kad pasėlių mulčiavimas organika didina derlių. Kitų tyrimų duomenimis, durpių, pjuvenų ar šiaudų mulčias dėl jame susidarančio netinkamo anglies ir azoto santykio gali netgi sumažinti derlių. Dirvožemio pH, maisto medžiagų kiekiai augaluose ir jų biologinės savybės, dirvožemio temperatūros pokyčiai, alelopatija – kitos priežastys, galinčios nulemti derlingumą.
Organinių mulčių įtaka tiek dirvos savybėms, tiek ir derliui didele dalimi priklauso nuo jų cheminės sudėties, ypač nuo anglies ir azoto santykio juose. Greitai skaidomi mulčiai – kai C:N santykis 20–30:1 (tarpinių pasėlių žalioji masė, daugiamečių žolių atolas, vejų žolė). Platų C:N santykį turinčios organinės medžiagos skaidomos lėtai (šiaudai, durpės, pjuvenos). Lengvai skaidomi mulčiai didina augalams prieinamų maisto medžiagų kiekį dirvoje, teigiamai veikia derlių, ypač ten, kur ūkininkaujama neintensyviai – nenaudojamos mineralinės trąšos ir kt.
Renkantis mulčią augalams svarbu žinoti ne tik jo savybes, bet ir augalo poreikius. Šilumamėgiams augalams netiks mulčiai, palaikantys gerokai žemesnę dirvos temperatūrą. 1 pav. matome neigiamą pjuvenų mulčio įtaką pupelių derliui. Nuo pavasarinių šalnų pupelės labiausiai nukentėjo pjuvenomis mulčiuotuose laukeliuose.
Prieš kenkėjus
Be visų minėtų teigiamų ir neigiamų mulčio savybių, reikėtų paminėti, kad mulčiavimas stabdo dirvos eroziją, mažina dirvos tankį ir šlyties pasipriešinimą, didina poringumą. Taip pat veikia žaladarių – ligų sukėlėjų ir kenkėjų – plitimą pasėliuose.
Bulvių pasėlių mulčiavimas turi įtakos ne tik pasėlio piktžolėtumui, bet ir vabzdžiams–kenkėjams bei vabzdžiams–grobuonims, naikinantiems kenkėjus. JAV atliktuose tyrimuose nustatyta, kad šiaudais mulčiuotame bulvių pasėlyje rasta mažiau kolorado vabalų ir jų lervų bei mažiau pažeistos bulvės. Mulčias buvo kaip barjeras, mažino dirvos temperatūrą, o mulčiuotuose laukeliuose padaugėjo grobuonių, naikinančių kolorado lervas.
Aišku, galime manyti, kad kolorado vabalai mūsų šalyje neturi natūralių priešų. Tačiau praktinė patirtis atitiko minėtų tyrimų duomenis – žole mulčiuotame bulvių pasėlyje kolorado vabalai buvo pavieniai ir didelės žalos nepadarė.
Ne tik kolorado vabalai, bet ir kiti žaladariai dalį gyvenimo praleidžia maitindamiesi augalais (gyvendami ant jų), o dažnai nemažą dalį – dirvoje. Šiuo atveju mulčio sluoksnis naudingas kaip fizinis barjeras, trukdantis „nukeliauti“ reikiamu laiku į reikiamą vietą.
Be to, mulčiuotose lysvėse susidaro palankios sąlygos gyventi grobuonims, dėl kurių dalis kenkėjų yra sunaikinami. Esant didesnei biologinei įvairovei geriau veikia bendrijų savireguliacijos dėsniai – juk retai natūraliose bendrijose augalai nukenčia nuo visuotinio kenkėjų ar ligų išplitimo. Paprastai pakanka natūralių savireguliacijos procesų, jei žmogaus veikla, jo įsikišimas jų nesutrikdo.
Kiek, ko ir kur?
Labai svarbus ir mulčio sluoksnio storis, kuris priklauso nuo paskirties, mulčiuojamų augalų, paplitusių piktžolių ir t.t. Mulčiuodami medžius, krūmus galime naudoti 10–20 cm mulčio sluoksnį, daržoves, gėles – 2–10 cm. Jei lauke išplitusios daugiametės piktžolės, kurios dauginasi ne tik sėklomis, bet ir atželia iš šaknų, šakniastiebių, stiebagumbių, reikia kloti storesnį (apie 10 cm) sluoksnį.
Mulčiuojant žole užtenka plono jos sluoksnio (iki 5 cm), o vėliau dar kartą ar net kelis mulčiuokime pakartotinai, jei pjaunamos vejos auginame nedaug. Vasaros antrąją pusę ir pabaigoje nupjauta vejų žole galime padengti dirvos paviršių nuėmus daržoves. Kai ruduo šiltas, po derliaus nuėmimo darže sėkmingai dygsta piktžolės – ypač galinsogos, spėjančios pražysti ir dirvą „praturtinti“ savo sėklomis, kurios žydėjimo metu jau būna daigios ir dygs kitus keliolika metų.
Kad to išvengtume, dirvos paviršių po derliaus nuėmimo mulčiuokime bet kokiomis organinėmis liekanomis – išoriniais kopūstų gūžių, burokėlių lapais, peraugusiomis salotomis ir pan. Išrovę ridikėlius, jei nesiruošiame valgyti jų lapų, palikime paskleistus toje vietoje, kur augo – nepridygs piktžolių, nes jų sėkloms dygti reikalinga šviesa.
Mulčiuota dirva visą vegetaciją lieka puresnė – išvengiama neigiamo lietaus lašų poveikio, dėl kurio gadinama dirvos struktūra, paviršiuje susidaro pluta. Be to, mulčiuotoje dirvoje išdygusios ar atžėlusios pavienės piktžolės lengviau išsirauna. Dirbant žemę po derliaus nuėmimo likęs organinis mulčias įterpiamas į dirvą ir papildo ją.
Dirvą organinėmis liekanomis mulčiuoja tie, kurie augina daržoves taikydami gamtinės žemdirbystės principus. Čia mulčiavimas pakeičia tręšimą, laistymą, sėjomainą (augalų kaitą), iš dalies – ir augalų apsaugos priemones.
Šiltnamyje mulčiuojant žole reikia rečiau laistyti, dirva išlieka puri, išrauti tenka tik pavienes piktžoles, kurios numestos išdžiūsta ir tampa kaip mulčias.
Ko nereikėtų daryti?
Jeigu braškės bus mulčiuotos tik nupjauta žole, o tuomet smarkiai palis, uogos pradės pūti kartu su žole. Taigi kokius mulčiavimo ypatumus reikėtų žinoti? Vienas jų – mulčiuoti žole derėtų saulėtą dieną. Jei bent vieną dieną nelyja, paskleisto žolės mulčio paviršius apdžiūva, ir jis nepakenks nei braškėms, nei agurkams.
Jei ypač gausiai prilijo ir drėgmė laikosi ilgai (vanduo tarplysviuose telkšo 2–3 dienas), agurkai, gulintys ant mulčio, įgauna pelėsių skonį ir kvapą. Daržoves mulčiuokime apie 5 cm sluoksniu, vėliau, po mėnesio ar pusantro, pakartotinai.
Kaip parodė asmeninė patirtis, jei vasara lietinga, braškės pūva ir mulčiuotos, ir nemulčiuotos. Tik mulčiuotos – mažiau. Šiemet palikome dalį braškių nemulčiuotų. Daug mažiau supuvusių radome ten, kur mulčiuota. Mulčias nėra panacėja nuo visų ligų, kenkėjų, piktžolių, tačiau problemas tikrai pastebimai mažina.
Tyrimų medžiagą pateikė ASU Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto doc. dr. Rita PUPALIENĖ, doc. dr. Darija JODAUGIENĖ ir dr. Aušra SINKEVIČIENĖ