Spygliuočiai dar geri ir tuo, kad juos drąsiai galima sodinti rudenį. Jei nesuskubsime to padaryti, žiemą galėsime bent suplanuoti, ką ir kur sodinti, mat spygliuočiai irgi auga ne visur. Apie tai kalbamės su dendrologu Arvydu RUTKAUSKU.
Įkvepianti įvairovė
Pirmiausia mėginame suskaičiuoti, kiek ir kokiais spygliuotais gražuoliais dabar želdinama Lietuvos aplinka. Tik nepatyrusiam naujakuriui atrodo, kad eglės, pušys ir kadagiai būna dideli, vidutiniai ir maži, kai kurie dar driekiasi žeme, beveik ją uždengdami. O spyglių žaluma gali švytėti melsvais ar gelsvais atspalviais. A. Rutkauskas stulbina skaičiais.
„Lietuvos želdiniuose paplitusios apie 10 kėnių rūšių ir daugybė veislių, keturios puskiparisių rūšys ir per 30 jų veislių, apie 10 kadagių rūšių ir daugybė veislių, trys kukmedžių rūšys ir hibridai su bent 20–30 jų veislių, 3–4 tujų rūšys ir 30–40 jų veislių, vienintelė tikroji metasekvoja ir apie 10 jos veislių, po vieną mikrobiotą ir tujenį su keliomis jų veislėmis“, – vardija Arvydas.
Ir čia tik pradžia, nes dar sodinama apie 15 eglių rūšių ir daugybė jų veislių. Populiariausios – paprastosios, serbinės, baltosios ir dygiosios. Dar apie 20 pušų rūšių ir daugybė jų veislių. Pagal veislių skaičių lyderės – kalninės, juodosios, paprastosios ir kablelinės. Cūgų sodinamos 4–5 rūšys ir per 10 veislių, maumedžių – 6–7 rūšys ir per 20 veislių.
„Maumedžių veislių lyderiai – europiniai ir japoniniai. Pagal medienos struktūrą ir fiziologiją ginkmedis taip pat priskiriamas spygliuočiams. Taigi apytiksliai galima teigti, kad vien rūšių, kurios šiuo metu sodinamos Lietuvos želdynuose, galima priskaičiuoti apie 80. O veislių skaičius nuolat didėja“, – paskutinę viltį savo sklype sukaupti visą įmanomą kolekciją atima dendrologas.
Jis pastebi, kad vis mėginama, nors daugumai dažniausiai ir nepavyksta, prijaukinti Lietuvoje spygliuotus lepūnėlius: skėtkėnius, araukarijas, libaninius kedrus, kai kurias pietinių regionų pušų rūšis, didžiuosius mamutmedžius, kriptomerijas, dvieilius taksodžius, cefalotaksus, kiparisus ir panašius šiltesnių šalių gyventojams įprastus spygliuotus gražuolius.
Medžių neapgausi
Daug kas spygliuočius renkasi dėl to, kad jie atrodo gražiai visus metus. Tik gražūs jie tuomet, kai gerai auga. O gerai auga anaiptol ne visuomet, nors spygliuočiai daug kam atrodo galintys ištverti viską. Tačiau taip tikrai nėra.
„Spygliuočiams, kaip ir bet kuriam kitam gyvam organizmui, svarbi grunto sudėtis, drėgmė. Juos veikia kitų augalų šaknys, kaimynai daro įtaką apšvietimui. Todėl renkantis konkrečiai vietai tinkamus augalus reikėtų nustatyti visas minėtas ir kai kurias specifines aplinkybes. Tarkime, pravartu žinoti, koks konkrečios vietos vėjuotumas, kokia oro tarša, kas auga šalia“, – vardija dendrologas.
Pagrindinės sąlygos renkant augimo vietą – dirvožemis, jo kokybė, apšvietimas ir kitų didesnių augalų konkurencija. „Dirvožemį galima pagerinti kasant didesnes duobes ir įberiant derlesnio, įrengiant drenažą ar net vertikalias aklinas užtvaras nuo jau augančių didelių medžių šaknų. Apšvietimą ar pavėsį kartais irgi galima pakoreguoti. Sunkiau „susitarti“ su skersvėjais, nes, regis, kaip tik augalai ir turėtų juos mažinti. Dirbtinis drėkinimas labai pagelbsti, jei norime, kad augalai augtų vešlūs ir gyvybingi“, – ne tiek jau mažai augalų poreikių išdėsto dendrologas.
Jis pateikia pavyzdį – išsirenkame ūksmingą vietą po dideliais medžiais, kur trūksta šviesos, drėgmės, pilna didelių medžių šaknų. Prakapoję duobėse šaknis, pasodiname kalnines pušeles, kininius kadagius ar žirniasėklius puskiparisius. Ir tikimės rezultato, o jis labai greitai paaiškėja esąs prastas arba augalai išvis žūva.
„Kalnų pušims reikia daugiau šviesos, o kininiams kadagiams ar žirniasėkliams puskiparisiams turi pakakti dirvos drėgmės. Šiuo atveju tinkamiausias pasirinkimas būtų kažkuri iš kukmedžių rūšių: europinis, tarpinis arba smailiaspyglis. Tiks ir jų veislės. Jie tikrai pakęs šias abi augimą sunkinančias sąlygas“, – drąsina kitokių variantų ieškoti dendrologas.
Lietuvoje populiariausi
Arvydo pastebėjimu, Lietuvoje populiariausi spygliuočiai – pušys, tujos, kadagiai ir eglės. Gal šiek tiek atsilieka kėniai, kukmedžiai, puskiparisiai, maumedžiai. Po truputį didėja susidomėjimas cūgomis, ginkmedžiais, mikrobiotomis.
Vis daugėja žmonių, kuriems nepatinka tujos. Kiti nelabai mėgsta eglių, vertikaliai augančių kadagių, puskiparisių.
„Iš Šiaurės Amerikos kilusios spygliuočių medžių rūšys, tokios kaip dygiosios eglės, vakarinės ir didžiosios tujos, uoliniai kadagiai, ne visur tinka mūsų aplinkoje. Todėl suprantu kai kurių dizainerių požiūrį, kai jie pasisako už natūralistinius Lietuvos želdynus be tujų ir dygiųjų mėlynspyglių eglių“, – sako dendrologas.
Žiūrėti į šaknis
Daug kartų esame girdėję, kad augalus reikia pirkti iš patikimų augintojų, tačiau juk dažnas spygliuočių įsigyja mugėje, o ne medelyne. Kaip pasižiūrėjus į sodinuką suprasti jo kokybę ir galimybes išgyventi?
„Kokybiško sodinuko žievė ir spygliai turi būti sveiki ir gyvybingi, ypač – šaknys. Jos maitina augalą ir jeigu sveikos – augalas greitai vystysis, bus atsparesnis aplinkos pokyčiams, ligoms. Apžiūrėkime šakų ir kamieno žievę – ar nėra įtrūkimų, žaizdų, nekrozių. Spygliai taip pat turi būti sveiki, būdingos rūšiai ar veislei spalvos, be grybinių ligų požymių, pageltimų. Nereikėtų to maišyti su natūraliai metamais spygliais vasaros pabaigoje ir rudenį“, – sako Arvydas.
Sveikų šaknų žievės spalva gražiai ruda, žievelė stangri ir sultinga. Smulkių šaknelių galiukai gyvybingi, šviesūs. Jeigu augalas nepersodintas kelerius metus ir augo tame pačiame vazone, jo šaknys gali būti labai sutankėjusios, susisukusios. Pasodinus į gruntą ar didesnį konteinerį šaknų gumului bus sunku pasiekti aplinkinį gruntą, todėl augalas silpnai augs, gali išvirsti. Pagal auginimo standartus, greitai augantys augalai persodinami į didesnį konteinerį kasmet ar net du kartus per sezoną, o lėčiau augantys – kas dvejus metus. Tada susiformuos kokybiškos šaknys.
„Dar svarbu patyrinėti skiepijimo vietą, jei augalas skiepytas. Poskiepio ir įskiepio suaugimas turi būti tolygus, be didelių sustorėjimų vienoje ar kitoje pusėje, be puvimo žymių. Poskiepio ir įskiepio augimo greitis turėtų sutapti“, – atkreipia dėmesį dendrologas.
Kada ką sodinti?
Dendrologas patikina, kad spygliuočiai sėkmingai prigyja ir rudenį, ir pavasarį. Tačiau jei lepoko augalo sodinukas iškastas iš grunto, o ne augintas konteineryje, naujoje vietoje sparčiau įsitvirtins pasodintas pavasarį.
Iš konteinerių augalus galima sodinti bet kuriuo metų laiku, bet geriau, kad po sodinimo dar bent mėnesį gruntas neįšaltų. Tai svarbu tik visžaliams spygliuočiams, o maumedžiams, metasekvojoms, ginkmedžiams neturi jokios įtakos.
„Sodindami rudenį, rinkimės laiką po lietingo periodo, kai dirva jau įmirkusi. Paprastai toks oras nusistovi nuo rugsėjo vidurio ir tęsiasi iki spalio vidurio. Kitu laiku, jau susiformavus naujiems ūgliams ir pumpurams, maždaug nuo rugpjūčio pradžios, esant neaukštai temperatūrai ir tinkamai drėgmei, galima persodinti augalus iš grunto – pušis, egles. Tujos, kadagiai, puskiparisiai, tujeniai, mikrobiotos auga ilgiau, todėl geriau sulaukti, kol augimas sulėtės. Tai dažnai būna rugsėjo pradžia ar vidurys. Spyglius metantys spygliuočiai sodinami tuomet, kai meta arba jau numetę savo spyglius – tinkamiausia spalio antra pusė, kai kuriais metais net vėliau“, – pataria Arvydas.
Jei sodinti pavėlavome ir gresia atšalimas, persodinto augalo šaknų viršų reikia pamulčiuoti durpėmis, pjuvenomis ar pušų žieve, galima apkloti šienu ar eglišakėmis. Tų augalų, kurie jautrūs vėjams ar saulės spinduliams, būtų naudinga apsaugoti ir lają. Tinka speciali balta agroplėvelė ar žalias šešėlinis tinklas. Pavasarį galima sodinti, kai dirva šiek tiek įšyla ir vėjas apdžiovina drėgmės perteklių – dažniausiai balandžio antrąją pusę, kartais šiek tiek anksčiau. Sodinti iš grunto galima iki tol, kol pradeda sprogti nauji pumpurai – iki gegužės paskutinės savaitės, o kartais mėnesio viduryje.
Pavėlavę sodinti aplaužykime naujus ūglius, apkarpykime augalą, tinkamai prižiūrėkime persodinę, laistykime prigijimą skatinančiais preparatais.
Konteineriuose auginami augalai mažiau jautrūs, nes persodinant šaknys menkai pažeidžiamos. Todėl juos į gruntą sodinkime visą šiltąjį periodą.
Nepersistengti gerinant gruntą
„Grunto gerinimas ir keitimas – per daug sureikšminti. Vis tiek augalas po kelerių metų turės priprasti prie vietinio dirvožemio. Pakeisto grunto užtenka trumpam, todėl svarbu parinkti tinkamus tai vietai augalus. O dirvos struktūros gerinimas įmaišant organinių trąšų, komposto ar smėlio padės augalui lengviau „startuoti“ pirmaisiais antraisiais metais“, – sako A. Rutkauskas.
Jei sodiname rūgštų durpingą dirvožemį mėgstančius augalus, pavyzdžiui, cūgas, duobės ar tranšėjos plotis ir gylis turi atitikti spygliuočio dydį, o keičiamo grunto turi būti 2–2,5 kartų daugiau nei ant augalo šaknų esantis žemės gumulas.
„Šaknų stimuliatoriai dažnai pagerina sodmenų prigijimą, augalas lengviau pripranta prie naujos vietos ir sparčiau vystosi. Šaknų vystymąsi skatina fosforas, magnis. Taip pat puikiai veikia tirpalai su organinėmis rūgštimis, laisvosiomis aminorūgštimis, vitaminais, šaknijimosi hormonais.
Didesnius augalus pririškime prie tvirtai įkaltų kuolų, nes kai vėjas judina augalą ir kartu jo šaknis, prigijimo tikimybė sumažėja kelis kartus“, – sako Arvydas.
Pasodinus rudenį
Augalų šaknys auga beveik visą šiltąjį vegetacijos periodą, kol dirva 10 cm gylyje būna ne šaltesnė nei 6–8 laipsnių šilumos. Todėl ir pavasarį neskubėkime sodinti, kol dirva pakankamai neįšyla, o rudenį labai nesuvėlinkime. Nebent sodiname su dideliu žemės gumulu ar iš konteinerio – taip augalo šaknys lieka savo aplinkoje.
Pagal mokslininkų tyrimus, augalai geriausiai prigyja, kai persodinami (ypač plikomis šaknimis) likus dviem savaitėms iki pumpurų sprogimo. Lietuvoje dažnai tai būna balandžio trečioji savaitė.
Rudenį spygliuočius plikomis šaknimis derėtų sodinti nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo trečiosios savaitės, nes šiems augalams reikia šiek tiek daugiau laiko įsišaknyti ir prigyti.
„Pirmaisiais metais po persodinimo daugumos spygliuočių lajų nepatartina apkarpyti ar stipriau formuoti. Visų pirma turi sustiprėti augalo šaknys, tuo metu jis neturi gydyti žaizdų ir auginti genėjimo paskatintų naujų ūglių. Todėl eglių, cūgų, kėnių persodindami neformuokime“, – perspėja dendrologas.
Pirmieji metai
Pirmaisiais metais po persodinimo augalams turi netrūkti drėgmės. Laistykime pagal poreikį ir stenkimės, kad sudrėktų ne tik dirvos paviršius, bet ir visos augalo šaknys iki apatinės dalies. Jautresnius augalus būtina apsaugoti nuo skersvėjų, saulės kaitros per karščius ar anksti pavasarį.
„Įsivaizduokime, kad iš grunto iškastas ir persodintas augalas yra kaip žmogus po chirurginės operacijos – čia gali praversti ir lašelinė, ir vitaminai, ir saugi rami aplinka“, – šyptelėjęs palygina dendrologas.
