Stiebinės rožės nėra atskira rožių grupė - į stiebą galima skiepyti visų grupių ir daugumos veislių rožes. Skiepijamos lietui ir šalčiui atsparių veislių rožės, kad lietingu oru išliktų dekoratyvios, ištvertų šalčius, kad jas būtų lengviau uždengti ir išlaikyti per žiemą.
Vokietijos rožių selekcijos firma W.Kordes' Söhne (šios firmos rožės pagal klimato sąlygas labiausiai mums tinka) pagal aukštį stiebines rožes skirsto į keletą grupių:
· 140 cm ir aukštesnės, jos dar vadinamos kaskadinėmis rožėmis. Įskiepis - svyrančios rožės (vijoklinės, besidriekiančios, poliantinės).
· 90 cm aukščio. Įskiepis - arbatinės hibridinės, floribundinės ir besidriekiančios rožės.
· 60 cm aukščio ir žemesnės. Įskiepis - miniatiūrinės ir besidriekiančios rožės.
Stiebines rožes galima auginti grupėmis arba pavieniui. Jos dera su žemaūgėmis (miniatiūrinėmis, poliantinėmis, besidriekiančiomis) rožėmis. Labai gražiai atrodo žalios vejos fone. Stiebines rožes galima sodinti tiesiai į gėlyną nuolatinėje vietoje, kaip ir visas rožes, arba į didelius (15-25 l) vazonus, kuriuos nesunku pernešti iš vienos vietos į kitą. Vazonuose augančiomis stiebinėmis rožėmis puošiami nedideli kiemeliai, balkonai, terasos, namų durys ir varteliai.
Paprastai stiebinės rožės parduodamos su 5-7 l vazonais, todėl jas galima ir patogu persodinti visą vasarą - nuo balandžio vidurio iki rugsėjo pabaigos. Atsargiai numaunamas vazonas, į paruoštą duobę arba vazoną įstatomos šaknys su žemių gumulu (reikia stengtis nenubarstyti nuo šaknų žemių!), į tarpus tarp duobės ir šaknų pripilama žemių, lengvai suminkoma ar suspaudžiama, kad neliktų oro tarpų, paliejama. Taip galima persodinti rožių medelius net su žiedais.
Stiebinės rožės prižiūrimos panašiai, kaip ir krūminės: purenama žemė, tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, purškiama nuo ligų ir kenkėjų, išskinami nužydėję žiedai ir laukinės atžalos bei ūgliai ant stiebo. Aukštai ant stiebo iškeltą vainiką geriau apšviečia saulė, jis geriau vėdinasi, todėl stiebines rožes mažiau puola ligos ir kenkėjai.
Stiebinėms rožėms reikia atramų - prie kero įkalamas kuoliukas ir dviejose trijose vietose pririšamas stiebas. Kuoliukas statomas toje pusėje, iš kurios dažniausiai pučia vėjas. Galima priešingose pusėse įkalti du kuoliukus ir pririšti, kaip rišami jauni vaismedžiai.
Labai svarbu stiebines rožes tinkamai pridengti žiemą, nes jas išsaugoti sunkiau negu krūmines. Jeigu stiebinė rožė auga vazone, žiemai ją paprasčiausiai reikia įnešti į vėsią patalpą ir retkarčiais lengvai paliekite, kad žemė nebūtų visai sausa. Lauke augančią rožę galima žiemai pridengti dviem būdais - stiebą prilenkti prie žemės ir gerai užkloti arba aprišti neprilenktą. Kitoje kero pusėje negu lenkiama, iškasama 30-35 cm. gylio duobutė, prilenktas stiebas prismeigiamas kabliais, po vainiku papilama durpių, paklojama eglišakių, vainikas užberiamas durpėmis arba uždengiamas eglišakėmis.
Prilenktas ir uždengtas rožes dar reikia užkloti mediniais skydais (tinka paprasčiausia medinė dėžė) arba apkasti žemėmis. Jeigu dengiama polietilenine plėvele, ruberoidu ir kitomis medžiagomis, kurios "nekvėpuoja", svarbu jas nuimti anksti pavasarį, maždaug kovo antroje pusėje (nelygu pavasaris), kad rožė neiššustų. Šiuo būdu galima dengti tik jaunas (2-3 metų) stiebines rožes.
Vyresnių stiebinių rožių stiebai gana stori, labai sumedėję ir jų prilenkti neįmanoma. Tokios rožės aprišamos eglišakėmis, šiaudais, nendrėmis ir panašiomis medžiagomis, apvyniojamos keliais sluoksniais storesnio ar gofruoto popieriaus, agroplėvele, ruberoidu, šaknys užpilamos durpių kraiku. Labai svarbu laiku ir po truputį rožes pavasarį nudengti, kad neiššustų nuo ankstyvos pavasario saulės. Gerai sumedėjusios rožės šalčio labai nebijo, tačiau žiemą būna labai jautrios drėgmės pertekliui per atlydžius ir atšalimus.