Vieni tokių – raganės, kurios ilgai žydi, o po žydėjimo visą žiemą išlieka pasipuošusios simpatiškais spurgais. Viena atspariausių mūsų klimatui raganių rūšių – tangutinė. Raganių rūšių pasaulyje yra gausu – daugiau nei 300. Ir nė viena iš jų mūsų krašte savaime neauga.
Gėlynuose dažnai auginama mėlynžiedė (Clematis viticella), puošnioji (C. jackmanii) bei kitos rūšys ir hibridai. Šios raganės – tikrai labai puošnūs augalai, bet teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ir lepūs, gana dažnai apšąlantys ir neaplenkiami ligų (nors yra sukurta ir keletas lietuviškų, gana atsparių raganių veislių). Tad šį kartą prisiminsime raganes „laukinukes“, kurios be didesnių kaprizų vis dėlto labai dažnai tampa ir mūsų aplinkos puošmena.
Atramos – būtinos
Tangutinė raganė, kaip ir daugelis kitų raganių, yra vijoklinis augalas arba sumedėjusi liana, galinti pasiekti 2–8 m aukštį. Todėl jai būtinai reikės atramų, ant kurių galėtų vyniotis. Paprastai ji mikliai apsiveja jai skirtas kopėtėles, treliažą ar pavėsinę, o jeigu tokių nėra, tai bet kokią šalia esančią atramą – medį, tvorą ir pan. Tad sodindami raganę neužmirškime paruošti atramą, į kurią ji galės įsiropšti. Tiesa, kartais, nelygu augimo sąlygos, ji gali augti ne kaip vijoklinis augalas, o labiau kaip krūmas.
Žydi geltonai
Tangutinės raganės stiebai būna liauni ir nestori, lapai gana nedideli, dažniausiai skiautėti ir dantytais pakraščiais, įprastinės žalios spalvos, su šiek tiek pilku atspalviu. Išskirtinis atributas – tai geltoni ir sudaryti iš keturių žiedlapių žiedai, kurie žydėti pradeda vidurvasarį, nors kai kurios veislės žydi nuo birželio mėn. iki rudens šalnų. Žiedai skleidžiasi iš lapų pažastų ant ganėtinai ilgų, galinčių siekti net 10–20 cm žiedkočių.
Puošnieji sėklų kutai
Antrą sykį tangutinė raganė savo grožį atskleidžia, kai po žydėjimo pradeda nokinti sėklas. Šios – tai tik smulkūs riešutėliai, bet užtat kokią puošnią turi uodegą! Ilgą, pūkuotą ir blizgančią. Iš daugybės tokių uodegėlių sudarytas sutelktinis vaisius iš toliau atrodo kaip pūkuotas padarėlis, o gausiai tokiais spurgais apkibęs augalas primena šventiniais žaisliukais papuoštą ir žiemos vėjyje linguojančią kalėdinę girliandą.
O kaip be veislių?
Pasėtos sėklos visai neblogai dygsta, bet nelabai verta jas sėti, nebent mėgstame eksperimentus ir norime užsiauginti rūšinį augalą, nes paprastai augalų prekybos vietose parduodamos įvairios tangutinių raganių veislės stambesniais ar įvairaus ryškumo žiedais. Iš dažniausiai auginamų veislių galima paminėti ‘Golden Tiara’ (sin.’Kugotia’), pasižyminčią ryškiai geltonais varpelio formos stambokais žiedais su purpuriniais kuokeliais. Veislės ‘Helios’, ‘Bill Mackenzie’, ‘Lampton Park’ ir daugelis kitų žydi įvairaus geltonumo atspalvių bei dydžių žiedais, bet štai ‘My Angel’ žiedai įdomūs rausvai purpuriniu, o ‘Anita’ žiedai – kremo baltumo atspalviu.
„Galva“ – saulėje, „kojos“ – pavėsyje
Paprastai tangutinių raganių auginimas būna nesudėtingas. Kaip ir minėta, geriausiai auga derlingose ar vidutiniškai derlingose dirvose. Mėgsta saulėtas vietas, nors gali augti ir nedideliame pavėsyje, tik tuomet menkiau žydės ir ūgliai bus ištįsę. Šiai raganei, kaip ir visoms kitoms, galioja ta pati taisyklė: jos „galva“, t.y. viršutinė augalo dalis turėtų būti apšviesta saulės, o „kojos“, t.y. šaknys labiau mėgsta vėsumą, tad geriausia, kad jai pavėsį teiktų kiti žemaūgiai šalia augantys augalai arba mulčias.
Žieminiai palepinimai
Kiek yra tekę auginti tangutinių raganių, visuomet pirmąją jų auginimo žiemą, kol augalas dar būdavo nedidelis, susukdavau stiebus tarsi į lizdą, padėdavau ant eglišakių krūvelės ir ant viršaus pridengdavau dar keliomis eglišakėmis. Kitomis žiemomis jau niekuo nebedengdavau, kad kapanotųsi pati.
Paprastai gerai peržiemodavo, nors kartais apšaldavo jaunų ūglių viršūnėlės, bet, kaip ir dauguma vijoklių, raganės yra gyvybingi ir greitai atželiantys augalai, kurie paprastai nebijo apšalimų ir genėjimo. Kai ši raganė per daug išsiplėtoja arba auga netinkama kryptimi, genėti derėtų labai anksti pavasarį, kol dar neteka sultys. Netgi labai gausiai apkarpyta ji dosniai žydėdavo lyg niekur nieko.
Kenkėjų ant tangutinių raganių nė karto neteko pamatyti, nes galbūt jas saugo lapuose esantys nuodingi organiniai junginiai alkaloidai. Kelis sykius buvo susirgusios miltlige, bet greičiausiai todėl, kad augo nelabai tinkamomis sąlygomis – pavėsingoje vietoje ir stelbiamos kitų augalų.
Vėdryninių šeimoje
Įdomu tai, kad raganės priklauso vėdryninių šeimai, kaip ir mūsų miškų gražuolės žibuoklės, purienos ar plukės, darželių gėlės pentiniai, sinavadai ar eleborai. Dauguma iš jų, neišskiriant nė raganių, kaip jau minėta, yra nuodingi augalai, tad geriau jas prižiūrėti mūvint pirštines ir grožėtis, nebandant jų paragauti.
Dar būtų galima paminėti gelsvąją (C. vitalba), alpinę (C. alpina) ar stačiąją (C. erecta) raganes – kaip nereiklius vijoklinius augalus, bet apie šias raganos vardu vadinamas lianas pažadame dar papasakoti kituose mūsų žurnalo puslapiuose.
Tangutinė raganė (Clematis tangutica) savaime auga Vidurinės Azijos platybėse. Ten ji dažna pamiškėse ar priekalnėse, derlingesnėse ar drėgnesnėse (bet ne šlapiose) vietovėse. Nors gali augti ir ne itin derlingose bei sausesnėse vietose, yra viena nerašyta taisyklė – kuo prastesnės augimo sąlygos, tuo menkiau puošnesnis bus augalas. Kodėl visuomet atkreipiame dėmesį į tai, kaip savo natūralioje aplinkoje auga augalas? Nes tai tiesiog sufleris, kaip pasiekti, kad augintiniui būtų tinkamiausios sąlygos ir didesnė tikimybė, kad augs sveikas bei puošnus.