Pasaulyje yra tik kelios augalų rūšys, kurios sugeba suvirškinti tokius azotingus junginius, kaip mėsa ar vabzdžių kūnai. Mėsėdžiai augalai nėra tampriai susaistyti botaniniais giminystės ryšiais, tačiau visi turi puikiai išvystytus mechanizmus vabzdžiams gaudyti ir virškinti. Pagal grobio medžiojimo būdą žalieji rajūnai skirstomi į tris grupes.
Pirmajai grupei priklauso Sarracenia, Nepenthes, Darlingtonia. Antrajai grupei priskiriamos saulašarės, Drosera ir Pinquicula. Trečiajai – Dionaea, dar vadinama Veneros musgaudžiu.
Labai įdomios yra antrosios grupės atstovės – tuklės.
Pinguicula (tuklė liet.) yra vabzdžiaėdis augalas, paplitęs Europoje, šiaurinėje Azijos dalyje, Šiaurės, Pietų ir Centrinėje Amerikoje ir pietinėje Meksikos dalyje.
Rūtos Baltokienės nuotr.
Tuklės dažniausiai daugiamečiai augalai, tačiau pasitaiko ir vienmečių rūšių.
Tuklės skirstomos į dvi pagrindines grupes pagal tai, kokiame klimate jos auga. Šios dvi didžiosios grupės dar skaidomos pagal morfologines charakteristikas.
Tuklės turi palyginus silpnai išsivysčiusią šaknų sistemą. Plonos baltos šaknys tarnauja augalui kaip inkaras, padedantis išsilaikyti vietoje. Be abejo, šaknimis siurbiama ir drėgmė iš dirvos. Vidutinių platumų tuklės, kurios prisitaikiusios pakelti šalčius, šaknis žiemai nudžiovina/nunaikina, kai jau pasiruošia miegui. Kai kurios epifitinės tuklių rūšys ant šaknų turi tam tikrus siurbtukus, kuriais prisikabina prie jomis liečiamo paviršiaus.
Rūtos Baltokienės nuotr.
Tam, kad sugautų ir suvirškintų vabzdį, tuklės lapų paviršiuje turi specialias liaukas. Vienos liaukos yra tarsi ant kojelės, kurių viršuje kabo lašelis skysčio. Manoma, kad tuo lašeliu jos privilioja vabzdžius, kurie atskrenda atsigerti.
Skysčio lašelyje yra nedaug virškinimo enzimų, jos daugiau pasitarnauja kaip vabzdžių gaudyklė. Vabzdžiui prisilietus prie liaukos iš specialių ląstelių, esančių kojelės apačioje, išsiskiria papildomos klijingos gleivės. Taip besimuistydamas vabzdys galutinai ir tvirtai prisiklijuoja prie lapo.
Kitos liaukos, esančios ant lapo, kojelių neturi. Šios „bekojės“ liaukos išskiria enzimus, kurios vabzdį skaido į augalo pasisavinamus cheminius junginius, tokius kaip azotas. Išskaidytos medžiagos pasisavinamos per lapo epidermyje esančias skylutes, o iš vabzdžio belieka chitininis apvalkalas – egzoskeletas. Be vabzdžių, tuklės taip pat sugeba suvirškinti žiedadulkes, nukritusias ant jų lapų.
Kaip ir beveik visų vabzdžiaėdžių, tuklių žiedai iškeliami labai aukštai ant ilgo žiedkočio. Žiedai dažniausiai būna mėlynos, violetinės, baltos spalvos, dažnai turi geltoną, žalsvą arba raudoną atspalvį.
Rūtos Baltokienės nuotr.
Tuklės auga skurdžioje, šarminės reakcijos žemėje. Kai kurios rūšys prisitaikiusios gyventi rūgščiuose durpynuose, žemėje, sudarytoje iš gryno gipso, o kartais auga ant vertikalių uolų. Kelios rūšys yra epifitai. Kad ir kur jos augtų, visas vietoves vienija tai, kad ten skurdi žemė.
Tuklėms reikalinga nuolatinė drėgmė, Gamtoje reikiamą drėgmę jos gauna iš požeminių vandens telkinių, aukštos santykinės oro drėgmės arba tiesiog iš lietaus. Taip pat tuklėms nereikia daug tiesioginių saulės spindulių, kai kurios gyvena visiškame šešėlyje.
Visi plėšrieji augalai gali būti auginami ir namie. Tap pat ir tuklės. Pakankamai lengvai namų sąlygomis auginama Ehlers tuklė (Pinguicula ehlersiae) ir Morano tuklė (Pinguicula moranensisLEFT_BRACKET.
Lietuvos orchidėjininkų draugija su savo bičiuliais sukulentų, vabzdžiaėdžių, sanpaulijų ir kitų egzotinių augalų augintojais kviečia į tradicinę pavasarinę parodą „Žali horizontai“. Paroda vyks Kaune, PLC „Mega“ (Islandijos pl. 32, II aukštas, renginių ir ekspozicijų salė) gegužės 18–20 dienomis. Daugiau informacijos www.orchids.lt.