Mat tie gudručiai, atrodo, turi kojas ir yra linkę išsivaikščioti po visus kampus. Kai kada net nesuprasi, kokiu būdu, bet rankinė drybso ant laiptų, auskarai – ant šaldytuvo (dar gerai, kad abu), žirklės – ant spintelės virtuvėje, o dėžutė su siūlais ir adatomis – knygų lentynoje. Jau net nekalbu apie tai, kad amžinai tekdavo ieškoti akinių, telefono įkroviklio ar automobilio raktelių. O drabužiai... Na tie tai visada mėtėsi bet kur, bet kaip ir bet kada. Dažnai suskambus durų skambučiui prieš eidama atidaryti griebdavau juos glėbin ir grūsdavau į spintą po kabančiais drabužiais. Tokį įvairiaspalvį kojinių-chalatų-džinsų gniutulą. Nes tikrai būtų gėda, jei koks žmogus pamatytų šitokią betvarkę.
Paskutinis lašas, privertęs keisti namų tvarkymo taisykles, buvo anytos apsilankymas. Ji kuris laikas gyvena užsienyje ir netikėtai atskrido į savo anūko – mano sūnaus – gimtadienį. Grįžtu iš darbo, rakinu duris, o ten – STAIGMENA! Ir vyras, kaip niekur nieko besišypsantis tarp tų savo paties išmėtytų megztinių... Buvo tokia gėda!
Tai štai, pirmiausia ir pradėjau būtent nuo to, kad įsivedžiau tvarką daiktus dėti į savo vietas. Visus ir iš karto. Ir, pasirodo, tas įprotis išugdomas. Nors, žinoma, pirmos savaitės buvo labai sunkios. Visi visko amžinai ieškojo, visur vėlavo, niekur nespėjo... Tačiau aš vis tiek atkakliai visus visų šeimos narių išmėtytus daiktus rinkau ir slėpiau. Ir klapsėdavau blakstienom, kad nieko apie tai nežinau: kur pasidėjot – iš ten ir pasiimkit.
Tuo pačiu užsiiminėjau kūryba: iš jūros nugludintos lentutės, prisipirkusi smulkių kabliukų, sukonstravau raktų kabyklą. Prieškambaryje įtaisiau kabliukus rankinėms ir skėčiams. Sutvarkiau visus stalčius – be gailesčio išmečiau visus nereikalingus niekučius ir padariau vietos telefonų krovikliams, dokumentams, rašikliams, žirklėms. Nepagailėjau laiko užrašams – pripaišiau spalvingų piešinėlių, užrašiau „Marš į vietą“ ir apklijavau jais spintų duris, lentynas, skalbinių dėžę. Surūšiavau knygas. Išmečiau nežinia kam kauptus žurnalus. Nedėvimus drabužius.
Nepatikėsite, bet kai atsirado daugiau erdvės, visi daiktai iš karto lengviau ėmė keliauti į savo vietas. O tuo pačiu namie sumažėjo dulkių – jas šluostyti, siurbti ir plauti grindis pakanka kartą per savaitę. Palaikyti švarai stengiuosi naudoti kuo mažiau cheminių priemonių. Vietoje jų mielai naudoju actą ir sodą arba renkuosi ekologiškas priemones.
Vis dėlto pagrindinis ir svarbiausias tvarkos palaikymo garantas yra daiktai, iš karto keliaujantys į savo vietas. Dabar nors ir pati prezidentė galėtų netikėtai atvykti į svečius – iš gėdos raudonuoti man nereikėtų.