Vabzdžiagaudžiai – tai bestiebiai daugiamečiai augalai, lapų skrotelėmis lyg spąstais pasigaunantys vabzdžių. Šie keistuoliai auga visame pasaulyje, jų aptinkama visose ekosistemose, nuo Arktikos iki atogrąžų, nuo jūros lygio iki Alpių kalnų. Daugiausia jų auga Australijos pietvakariuose bei Šiaurės Amerikoje. Paprastai jie auga ten, kur labai mažai maisto medžiagų. Tai drėgnos uolos, aukštuminės pelkės, pelkėtos pievos.
Natūralu, kad jiems augti, kaip ir visiems kitiems augalams, reikia oro, vandens, šviesos ir maisto medžiagų, ypač azoto. Dauguma augalų pastarąją maisto medžiagą pasisavina iš dirvos, tačiau vabzdžiaėdžiai augalai šia privilegija pasinaudoti negali, nes natūraliose augavietėse – šiltose pelkėtose vietovėse – minėto elemento labiausiai ir trūksta. Todėl, kad išliktų ir išgyventų, šie augalai išmoko naudotis arčiausiai jų esančiais šios maisto medžiagos šaltiniais. Prisitaikydami prie augimo sąlygų, vabzdžiaėdžiai augalai „apsiginklavo“ spąstais, kuriais ir prisivilioja, ir sučiumpa vabzdį.
Į pinkles pakliuvę vabzdžiai suvirškinami fermentų ir virškinamųjų sulčių – tada augalas pasisavina maisto medžiagas. Būtent tokiu būdu šie augalai pasisavina ir gyvybiškai reikalingą maisto medžiagą – azotą (N). Vabzdžio kūnas suskaidomas, o jį sudarančias medžiagas (azotą ir mineralinius junginius) pasisavina augalas. Dauguma šių augalų aukas prisivilioja skleisdami patrauklų kvapą bei gamindami klampų skystį.
Vabzdžiaėdžiai augalai skirstomi į tris grupes:
vienų (musėkautų) spąstai – susiglaudžiančiųjų lapų skiautelės dygliuotais kraštais,
kitų (saulašarių) lapai išskiria lipnų skystį vabzdžiams įklampinti,
trečių (ąsotenių ir saracėnijų) lapai panašūs į aukštus ąsočius su vandeniu.
Musių gaudyklės
Musėkautai (Dionaea Ellis) – žemaūgiai daugiamečiai vandens augalai. Jie auga pelkėse ant kiminų ir šlapiose užpelkėjusiose pievose bei smėlėtose dirvose, kur aukštas gruntinis vanduo. Šie augalai paplitę visame pasaulyje, daugiausia jų Šiaurės ir Pietų Karolinoje ir Floridoje (JAV).
Jautrieji musėkautai (Dionaea muscipula Ellis) – tai įdomūs, originalūs ir labiausiai paplitę vabzdžiais besimaitinantys augalai, dažniausiai auginami kambaryje. Širdiški lapai dygliuotais kraštais sudaro skrotelę, kurių galai panašūs į spąstus.
Šie musėkautai įdomiausi, kai medžioja. Aukas sugauna staiga – per pusę sekundės. Jautrieji musėkautai ant lapų turi šeriškus dantelius, kurių pamate esančios liaukos išskiria nektarą. Kai vabzdys užlipa ant lapo ir paliečia tuos dantelius, lapas susiglaudžia. Susineriantys danteliai neleidžia vabzdžiui ištrūkti. Jautriųjų musėkautų lapai įlinkę ties vidurine gysla, pakraščiuose yra specialios nektarą išskiriančios liaukos. Tada liaukos išskiria virškinamąsias sultis su fermentais, suskaido auką ir augalas pasisavina maisto medžiagas. Ši specifinė gaudyklė vabzdžius privilioja spalva ir nektaru.
Vasarą musėkautai pražysta baltais žiedeliais, sutelktais šluotelės pavidalo žiedyne. Kai yra daug musių bei kitų vabzdžių, lapai pakyla nuo žemės ant ilgų stiebų ir nusidažo ryškiai raudonai. Žiemą, kai grobio mažai, lapai priglunda prie žemės, stiebai sutrumpėja ir paplatėja, o spąstai sumažėja.
Nors tai lepūs augalai, juos galima auginti namuose, tik reikia drėgno oro. Jie geriausiai auga šviesioje, vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje. Žiemą taip pat turi būti šviesu. Pavasarį ir vasarą, aktyvios vegetacijos metu, jautrieji musėkautai puikiai jaučiasi ant rytinės ar vakarinės palangės. Nuolat lieti minkštu (lietaus, upės ar distiliuotu) vandeniu ir laikyti drėgnai, nes tai pelkių gyventojai. Augalų šaknys gaus daugiau drėgmės bei oras bus drėgnesnis, jei jų vazonai stovės ant keramzito granulių, užpiltų lietaus vandeniu. Drėgnoje aplinkoje ir tiesioginiai saulės spinduliai nepavojingi, nes neapdegina augalų.
Vasarą musėkautus galima laikyti lauke. Tačiau ir tuomet rekomenduojama dažnai purkšti, nuolat lieti minkštu vandeniu, o nuo tiesioginės saulės spindulių šiuo atveju geriau apsaugoti.
Svarbiausia nuolat maitinti, tad jei nepasitaiko vabzdžių, tinka ir trupiniai nuo pietų stalo.
Rudenį jautrieji musėkautai užmiega ir ramybė trunka visą žiemą. Tada jie laikomi vėsiai, 5–10 oC temperatūroje, laistoma retai, bet perdžiovinti negalima.
Dauginami sėklomis, šakelėmis arba lapų dalimis. Sėklos sėjamos rudenį, ką tik surinktos, į purią durpių žemę. Dygsta ilgai – visą žiemą, daigai pasirodo tik sausį–vasarį. Sėjinukai pirmus mėnesius auga lėtai. Vėliau sodinami į indus su durpėmis ir kiminais, statomi į terariumus arba po stikliniais gaubtais. Galima dauginti ir skrotelės dalijimu ar lapais, nupjovus juos su lapkočiu. Sodinami į vazonus durpėse, laikomi šiltai ir drėgnai. Suaugę ir gerai išsivystę augalai trumpai pakenčia drėgmės trūkumą, sausrą.
Mirtis kvepiančiame ąsotyje
Iš vabzdžiaėdžių augalų ypač išsiskiria ąsoteniai (Nepenthes coccinea) augalai su dengtu ąsotėliu. Jų tėvynė – Malaizijos salynas, Filipinai, Australija, Madagaskaras.
Lapų galuose kabantys ąsotėlių pavidalo dariniai visai ne žiedai, o pasikeitę lapai – tikri spąstai vabzdžiams. Ąsotėlių pavidalo lapai būna dvejopi: su dangteliu ir gobtuvu. Tai ąsotėlius saugo nuo lietaus, kurie, augant natūraliai, visada iki trečdalio pripildyti tam tikro skysčio. Vabzdžius vilioja ryškiaspalvis ąsotėlis ir kvapiosios medžiagos. Vos nutūpę ant gėlės jie lygiu slidžiu kraštu nuslysta į skystį su nuodingomis išskyromis ir ten suvirškinami.
Ąsoteniai paprastai parduodami kabinamuosiuose induose, kad nusvirę galėtų laisvai augti. Geriausiai jie auga labai šviesioje, bet ne saulėtoje, visus metus šiltoje (daugiau kaip 20 oC temperatūros) patalpoje. Augalui reikia labai drėgno oro, tad geriausia gėlių langas, drėgnas ir šiltas šiltnamis ar oranžerija.
Saracėnijos (Sarracenia) – saracėnijinių (Sarraceniaceae) šeimos vabzdžiaėdžių augalų gentis. Šie daugiamečiai augalai savaime auga Kanadoje ir JAV. Šie augalai turi šakniastiebius, iš kurių ir atželia, o taip pat specifines gaudykles, į kurias ir įkrinta vabzdžiai, atskridę nektaro.
Saracėnijos – pelkiniai, bet jau seniai sukultūrinti augalai. Vakarų Europoje jos auginamos gėlynuose, o purpurinės (S. purpurea) savaime auga Airijos ir Pietų Amerikos pelkėse. Purpurinės saracėnijos skirstomos į šiaurines (S. purpurea subsp. purpurea) ir pietines (S. purpurea subsp. venosa). Saracėnijų (S. drummondii) ąsotėliai panašūs į šviesiai žalius vamzdelius purpuriniais dryželiais.
Kas matė žydinčias saracėnijas, ilgai prisimena ryškius žiedus, nors jos ir nežydinčios dekoratyvios. Žiedai stambūs (iki 10 cm skersmens), pavieniai, ant ilgų kotų. Nelygu rūšis, saracėnijos žydi įvairiausiomis spalvomis: nuo sodriai geltonos iki raudonai violetinės.
Smaragdiniai, tankiu gyslelių tinklu išvedžioti, vamzdelių formos lapai išskiria nektaro kvapo sultis. Privilioti šio kvapo vabzdžiai tupia ant lapo, patenka į spąstus ir paskęsta augalo virškinamosiose sultyse. Kiekvienas lapas, tiksliau lapkotis, primena galuose suspaustą, o per vidurį išpūstą maišelį ar ąsotį. Prie ertmės išsidėstę raudoni lapeliai primena ryškų skėtį, ir yra panašesni į žiedą negu lapus.
Tiesa, ši ryški augalo dalis ir atlieka žiedo funkciją – vilioja museles ir vorus. Vabzdžius traukia ne tik spalva, bet ir malonus aromatas. Patekęs į maišelio vidų vabzdys įkrinta į skystį, kurio ten būna net ir sausuoju periodu. Atgal kelio nėra, nes sienelės apaugusios slidžiais plaukeliais su aštriais spygliukais. Ilguose maišuose ar ąsočiuose gali sukaupti daugybę gyvių ir juos iš lėto virškinti.
Parduotuvėse dažniausiai prekiaujama pietinėmis saracėnijomis, kurios žydi stambiais, purpuriškai raudonais žiedais. Jie labai įspūdingi. Šie augalai taip puikiai gaudo muses, jog dažnai perkami kaip priemonė nuo musių.
Jas galima laikyti ant palangės, saulėkaitoje, bet per karščius patartina pridengti. Laistoma lietaus vandeniu, kuris pilamas į platų padėklą po vazonu. Žiemą laistoma saikingai, augalai laikomi šviesioje ir vėsioje (temperatūra neturi nukristi žemiau 5 oC šilumos) vietoje. Persodinti tinka kiminų ir durpių mišinys su trupučiu smėlio.
Lipnūs spąstai
Saulašarės natūraliai auga Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos, Japonijos pelkėse, durpynuose, upių pakrantėse, sutinkamos Naujojoje Gvinėjoje ir Pietų Afrikoje. Saulašarės (Drosera L.) – daugiamečiai žoliniai šakniastiebiniai pelkių augalai, priklausantys saulašarinių (Droseraceae) šeimai. Jų lapai susitelkę į skrotelę ir apaugę raudonais plaukeliais. Tie plaukeliai ir išskiria skaidraus, spindinčio, lipnaus skysčio lašelius, kurie privilioja vabzdžius ir juos įklampina.
Gentyje žinoma apie 100 rūšių, labiausiai paplitusios apskritalapės (D. rotundifolia L.) ir ilgalapės (D. anglica Seuds.) saulašarės. Mažalapės (D. intermedia Hayne) įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Botanikos sodų ir mėgėjų kolekcijose auginamos iš subatogrąžų atkeliavusios šaukštiškosios ir Kapo saulašarės.
Apskritalapės saulašarės (D. rotundifolia L.) – tai daugiamečiai, 10–25 cm aukščio žoliniai augalai, savaime augantys ir Lietuvoje. Lapai prisiglaudę prie žemės, sutelkti skrotelėje. Lapalakštis apskritas arba ovalus, viršutinė jo pusė padengta liaukiniais plaukeliais. Žiedstiebiai – 1–3, belapiai, ploni. Žiedai maži, sukrauti kekiškame žiedyne, apsidulkina patys. Vainiklapiai balti, išsiskleidžia tik kelioms valandoms, kai šviečia ryški saulė. Vaisiai – pailgos, lygios dėžutės. Sėklos iki 1,5 mm ilgio, verpstiškos, rudos.
Šaukštiškosios saulašarės (D. spathulata) savaime paplitusios Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, auga pelkėse ir pelkėtuose telkiniuose: ežerų ir upių pakrantėse. Lapai šaukšto formos, rausvi, apaugę tankiais raudonais plaukeliais, susegti į skydišką skrotelę ant trumpo lapkočio. Vasarą lapeliai nuo ryškios saulės nusidažo ryškiai raudonai. Žiedeliai balti, rausvi ar rausvai violetiniai, labai smulkūs, po 10–15 susegti kekės formos žiedyne. Žydi birželį–rugpjūtį. Žiedynkotis apie 20 cm ilgio. Subrandina juodas sėklas.
Kapo saulašarės (D. capensis) kilusios iš Pietų Afrikos Kapo provincijos, auga upių pakrantėse, užmirkusiose vietose, kurios laikas nuo laiko išdžiūva, dažniausiai priemolio dirvoje. Lapai rausvi, linijiški, 6 cm ilgio ir 0,3–0,4 cm pločio, sutelkti į tankią skrotelę ir apaugę raudonais plaukeliais. Lapkotis apie 10 cm ilgio. Žiedeliai raudoni, smulkūs, sutelkti po 20 kekės formos žiedyne, žiedynkotis apie 20 cm ilgio. Žydi gegužę–rugpjūtį.
Priežiūra kambaryje
Geriausiai auga šviesioje, saulėtoje patalpoje, drėgnoje bei šiltoje aplinkoje, vasarą reikia 18–22 °C, žiemą – apie 10–12 °C šilumos. Geriausia jas įkurti ten, kur dienos metu, apie 2–3 val., patenka tiesioginiai saulės spinduliai – tinka rytinė palangė ar vietelė arti lango. Vasarą saulašares galima išnešti į lauką, laikyti drėgnoje aplinkoje, bet saugoti nuo tiesioginės saulės spindulių.
Žiemą, laikant vėsiai, padėkliuke negalima palikti užsistovėjusio vandens, reikia leisti išdžiūti, nes per drėgnai laikant paruduoja jų lapai ir augalai gali žūti.
Laistomos tik minkštu lietaus ar tirpdyto sniego vandeniu, kuris pilamas tik į padėkliuką. Minkštame vandenyje nėra kenksmingų mineralinių medžiagų, jo reakcija silpnai rūgšti ar neutrali. Minkštas yra tvenkinio vanduo, o šulinio, šaltinio ar upės ne visuomet minkštas.
Jokiu būdu negalima laistyti vandentiekio vandeniu, nes jis dažniausiai šarminės reakcijos, o jame esantis chloras bei kitos medžiagos gali apnuodyti šiuos augalėlius. Jei kambario oras per sausas ir nėra galimybės jį drėkinti, tada geriau saulašares su vazonėliais statyti į stiklinį terariumą arba laikyti šildomoje oranžerijoje.
Tai trumpaamžiai augalai, persodinami kiekvieną pavasarį į rūgštų substratą, paruoštą iš samaninių durpių su kiminais, smėlio ar perlito, ar vermikulito (2:1).
Į substratą nereikia maišyti jokių trąšų, nes saulašarės jų nepasisavina per šaknis, taip pat netręšiama ir auginimo metu (nes per didelė maisto medžiagų koncentracija gali pražudyti augalus). Jos pačios apsirūpina maisto atsargomis, pasigaudamos muselių, uodų ar kitų nedidelių vabzdžių.
Dauginimas
Dauginamos sėklomis, šaknų ir lapų dalimis. Šaknys supjaustomos 2–3 cm ilgio dalelėmis ir sodinamos į drėgną samaninių durpių ir perlito ar vermikulito (2:1) substratą, laikomos 20–22 °C šilumos drėgnoje aplinkoje. Sėklos sėjamos ką tik surinktos arba kitų metų pavasarį į vazonėlį, pripildytą drėgno substrato iš samaninių durpių ir perlito, daiginamos 22 °C temperatūroje. Sėklų substratu užberti nereikia, o tik apipurkšti minkštu vandeniu iš purkštuvėlio ir uždengti stiklu, saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Kasdien stiklą nukelti, pravėdinti.
Įdomu!
Apskritalapės saulašarės – vaistiniai augalai. Jų preparatais gydoma bronchinė astma, aterosklerozė, bronchitas, laringitas, kokliušas.
Saulašarių sultys, sumaišytos su svogūnu, pelynu, karpažole, tinka gydyti pūslelinę.
Apskritalapių saulašarių (D. rotundifolia) šviežios sultys padeda kovoti su nuospaudomis.
Norvegijoje saulašarių lapais konservuojamas pienas ir plaunami pieno indai.