Laidžioje lengvoje žemėje kask nekasęs – vanduo vis tiek susigeria. Tuomet vandens telkinio dugnas ir šlaitai betonuojami arba išklojami specialia plėvele. Mažuose sklypuose dažnai naudojama plastikinė baseinėlio forma. Ypač sklypą papuošia ir jį erdvėmis suskaido upelis.
Judantis vanduo, žėrėdamas saulėje, kirbina širdį ir žadina jausmus. Ne veltui sakoma, kad vanduo – gyvybės šaltinis, arčiau jo susiburia visi smulkesni sodo gyvūnai, nuo kamanių ir drugių iki paukščių ir ežių.
Visgi vanduo tinka ir patinka ne kiekvienam. Jeigu sklypas lygus, gruntas laidus, nėra atvesta elektra, o sodas laistomas miesto vandentiekio vandeniu, upeliui įrengti ir prižiūrėti reikės atseikėti nemažai laiko ir sąnaudų. Užsienyje į atskirą kraštovaizdžio elementų grupę išskiriami sausi upeliai. Pas mus jie kol kas nėra labai populiarūs. Tai akmenimis grįsta upelio vaga, kuri atrodo taip, lyg vanduo joje būtų ką tik nusekęs. Tokį įvaizdį galima sustiprinti vagą apsodinus tipiškais pakrančių augalais siaurais ilgais lapais – vilkdalgiais, nendrėmis, meldais, miskantais, viksvomis.
Vingiuodamas tarp gėlynų ar vejoje sausas upelis atlieka panašią estetinę funkciją kaip sodo takas. Maža to, lavina vaizduotę. JAV kraštovaizdžio architektai pabrėžia praktinę sauso upelio naudą ir siūlo juos įrengti vietoj atvirų drenažo griovių, skirtų paviršinio vandens pertekliui surinkti.
Viskas prasideda nuo drenažo
Šiek tiek apie drenažą. Jeigu dirva ilgai neįšyla, nelaidi vandeniui ir orui, joje augalai skursta, nyksta ir net žūva. Kartais sklypas įmirksta, kai išlyginamas po statybų ar kasinėjimų likęs molingas podirvis. Jis dažnai dar užberiamas juodžemiu, išlyginamas ir suspaudžiamas.
Panašiai būna, kai sklypas ilgai dirbamas sunkia technika. Drenažas naudingiausias, kai gruntinis vanduo yra 0,6–1,2 m nuo žemės paviršiaus. Vejai, daržams ir gėlynams gruntinis vanduo nekenks, jeigu bus 0,5–0,8 m gylyje, po vaismedžiais – ne arčiau kaip 1,5 m gylyje.
Paviršiniui vandeniui nuleisti užtenka iškasti atvirus griovius. Grioveliai pirmiausia užpilami stambia skalda, paskui smulkesne, o galiausiai žvyru ir derlinga žeme. Vietoj tokio griovio galima įrengti gražų sausą upelį, kurio vagoje perteklinis vanduo telkšės tik pavasarį ar rudenį po ilgų gausių liūčių.
Didžiausia investicija – geotekstilė
Sausą upelio vagą įrengti paprasčiau ir pigiau negu tikrą upelį. Jai nereikės specialios vandeniui nelaidžios hidroplėvelės, vandens ir elektros šaltinio, vandens pompos, galiausiai neprireiks ir nuolydžio, būtino, kad vanduo tekėtų. Bet reikės geotekstilės, kuri atskirs akmenis ir žvyrą nuo žemės ir neleis jiems susimaišyti, taip pat skaldos, stambaus žvyro ir įvairaus dydžio akmenų.
Anksčiau buvo manoma, kad geotekstilė saugo ir nuo piktžolių, bet jos puikiai užsisėja iš viršaus. Vis tiek teks ravėti arba retsykiais nupurkšti herbicidais. Geotekstilė būtina, kad žvyras ir žemės nesusimaišytų. Iš patirties sakau, kad natūraliai, tiesiai į iškastą lovį supilti akmenukai pamažu grimzta gilyn, suslūgsta ir po 2–3 metų jų sluoksnį reikia papildyti.
Neaustinė geotekstilė – tai viena veltinio rūšių, gaminama pagal specialią technologiją iš UV stabilizuotų ir termiškai sujungtų polipropileno gijų. Ji naudojama gruntui stabilizuoti, atskirti ir filtruoti. Ši itin stipri medžiaga nepūva, nepelyja, neplyšta, laidi orui ir vandeniui. Be to, dėl unikalios sudėties ir struktūros geotekstilė neužsikemša dumblu. Jeigu vaga labai plati ir neužtenka įprasto medžiagos pločio, išdėliokime ją gabalais. Svarbu, kad vienas medžiagos gabalas užklotų kitą bent per 20 cm.
Dar viena bėda, būdinga tiek sausam, tiek įprastam upeliui, – ilgainiui jo vaga iš viršaus apsineša žemėmis, per lietų suneštu purvu, o akmenys apauga dumbliais. Siekiant nepriekaištingo vaizdo stambesnius akmenukus kas keletą metų reikia išrinkti ir nušveisti, o viršutinį žvyro sluoksnį iškasti ir išplauti arba pakeisti nauju. Jeigu upelyje nėra geotekstilės, nurinkus stambesnius akmenis ant suslūgusio žvyro tiesiog užberiamas naujas sluoksnis.
Upelis pagal planą
Sausas upelis, panašiai kaip dekoratyvūs sodo takai, ne tik išskaido, bet ir sujungia erdves. Siaura, švelniai vingiuojanti upelio vaga optiškai pagilina erdvę ir sklypas atrodo didesnis. Nuo ko pradėti?
Išsirinkime vietą, išraukime nereikalingus augalus ir išlyginkime žemę. Sunkiausia išrinkti tinkamą vagos formą, kuri derėtų prie aplinkos ir ją papildytų, o ne sudarkytų. Vagos kontūrus „nusipieškime“ smėliu.
Išberkime jo ploną sluoksnelį ir apžiūrėkime gautą piešinį iš toliau. Jeigu netinka, kontūrą pakoreguokime grėbliu ir vėl apžiūrėkime iš toliau. Taip darykime tol, kol gautu rezultatu liksime patenkinti. Jeigu orų prognozės neskelbia lietaus, smėlio paveikslą palikime nakčiai ir upelį kaskime kitą dieną – leiskime vaizdams susigulėti mintyse. Ne veltui sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Svarbiausia, kad upelio vaga nebūtų tiesi ir vienodo pločio, nes gamtoje taip nebūna. Gražiausiai atrodo, kai vaga per visą savo ilgį šiek tiek sukasi, netikėtai susiaurėdama ir vėl išplatėdama.
Akmuo akmeniui nelygu
Labai svarbu tinkamai parinkti akmenis. Gneisas ir bazaltas suteikia upeliui pilkšvą atspalvį, granitas žėri rusvai, žalsvai ar pilkai, o skalūnas ir dolomitas yra gelsvi. Visgi aptakūs ar plokšti, vandens nugludinti akmenys upelio vagoje atrodo natūraliausiai. Jų galima prisirinkti paupiuose ir pajūryje. Jie labai tvirti, nugludinti bangų.
Tamsūs klojami arčiau vagos vidurio, o šviesesni pakraščiuose; jie tinka ir slenksčiams formuoti. Jeigu akmenis perkame ir sunku išsirinkti tinkamą atspalvį, rinkimės tuos, kurie traukia ir džiugina akį.
Įprastai upelio vagai akmenys išdėliojami horizontaliai, savo plačiąja puse, taip, kaip jie gulėtų natūraliai. Stilizuotam upeliui akmenis vagoje galima sudėti statmenai, kaip sodo mozaikai. Upelio formos mozaika atrodo labai puošniai, bet ją reikėtų sutvirtinti cementu.
Suplanavę, kokius akmenis dėsime, iškaskime 10–25 cm gylio (nelygu gruntas) ir norimo pločio lovį. Kruopščiai išlyginkime dugną ir užtieskime geotekstile. Užpilkime sluoksnį smėlio ir atsijų, suvoluokime ar kitaip suplūkime. Jeigu vagoje dėliosime mozaiką, ant smėlio papildomai užpilkime žvyro, smėlio ir sauso cemento mišinio (2:3:1) sluoksnį, o akmenukus jame grupuokime statmenai, šalia vienas kito, kad liestųsi šonais ir neklibėtų.
Jeigu norime įsirengti gamtoje įprastą upelio vagą, kur akmenys guli natūraliai, ant smėlio pilkime sluoksnį skaldos ir ties upelio vingiais išdėliokime stambiausius akmenis. Aplink juos grupuokime smulkesnius ir galiausiai vagoje sudėkime pačius smulkiausius.
Upelio vagai galima naudoti tuos pačius akmenis, kuriais dekoruotas namas, tvora ar kiti statiniai. Vagos dugnui vietoj akmenukų tiks speciali akmens danga. Tai vienspalviai arba kelių natūralių atspalvių maždaug 3 cm storio ir smulkesni granito akmenys, „suguldyti“ ant stipraus tinklo. Tokios dangos plotis – 30–50 cm.
Sudėliojus akmenis vaga atsargiai sulaistoma vandeniu, geriausia smulkiu purkštuvu. Mozaikos akmenukai papildomai užberiami kvarcinio smėlio ir cemento mišiniu (3:1), kuris šluotele atsargiai paskirstomas tarp akmenukų.
Augalai lyg prie vandens
Augalai neturi užgožti upelio vagos. Upelis bus be vandens (išskyrus pavasarį, kai susikaupia paviršiniai vandenys ar po smarkesnio lietaus), todėl drėgnų vietų augalai jaustųsi prastai. Sodinkime tai, kas prie širdies, visgi geriausiai prie upelio atrodys augalai, panašūs į natūraliai augančiuosius prie vandens telkinių.
Tai viendienės, vilkdalgiai, viksvos – ilgais siaurais lapais, bet nereiklūs ir atsparūs sausroms. Tinka ir mėlynai žydintys augalai, kurių žiedai primins vandenį. Prie didesnio ir platesnio upelio sodinkime stambesnius augalaus, prie siauručio – atitinkamai smulkesnius. Gerai atrodo ir per upelį permestas medinis lieptelis. Taigi fantazuoti galima tarsi sukūrus tikrą upelį, tik noro reikia.