Paskirtis
Pirmiausia teks apsispręsti: norėsite tik grožėtis ar maudytis? Akims pakanka visai nedidelio vandens lopinėlio, kuriame atsispindi dangus, o pakrantėse auga keli augalai. Žinoma, tuomet tas vanduo turi būti labai arti vietos, kurioje būname ilgiausiai – terasos, pavėsinės, suolelio, lauko židinio. Praktika rodo, kad niekas neina grožėtis vandeniu į nuošalų kampą, kuriame šiaip nėra ką veikti. Būtent tokį dekoratyvinės paskirties tvenkinuką ir apipavidalinti reikia kruopščiausiai, tad, skaičiuojant išlaidas, verta tai turėti omenyje.
Kitas dalykas, jei norime įsirengti maudynių vietą – tuomet galbūt reikia ją parinkti kiek atokesnę, o patogumas įlipti ir išlipti, vieta prigulti šviečiant saulutei ar atsisėsti patogiame krėsle tampa svarbesni nei forma, augalai ir dugno grožis. Maudyklos, kuri turėtų būti ne mažesnė kaip 20 kv. m, vietą nuo dekoratyviosios sklypo dalies derėtų atskirti augalais. Lauko baseinui keliami ir tam tikri higienos reikalavimai, kuriuos sunkoka suderinti su augalija.
Todėl maudynių mėgėjai paprastai nesuplaka šių dviejų funkcijų – įsirengia ir lengvai valomą baseiną, ir dekoratyvųjį tvenkinuką. Suderinamas ne tik ilgalaikis malonumas, grožis, patogi priežiūra – toks sprendimas dažnai apsimoka net finansine prasme, nors pradinės išlaidos, žinoma, didesnės.
Suderinti grožį ir funkcionalumą įrengiant vieną vandens telkinį galima, tačiau tai jau aukštasis pilotažas, reikalaujantis daug žinių. Idealus atvejis – kuo natūraliau atrodantis vandens telkinys su augalais, valančiais vandenį, kitaip tariant, reikėtų sukurti natūraliai apsivalančią ekosistemą. Tokią nesudėtinga įrengti užmiesčio sodyboje su nemažu kelių arų telkiniu.
Mieste norime kitokios estetikos – skaidraus vandens, dailaus dugno, įdomesnių augalų ir gal vienos kitos auksinės žuvelės. Esame suvaržyti ir vietos stokos, statinių, netoliese augančių augalų.
Forma
Renkantis formą, reikėtų galvoti apie jos dermę su visa sklypo stilistika – geometrinės formos tinka ten, kur ir kitos formos taisyklingos – karpomos gyvatvorės, ritmiškai pasikartoja augalų grupės, eilėmis ar terasose susodintos gėlės, takeliai grįsti trinkelėmis ar akmenimis.
Natūralios gamtos stiliaus sklype ir tvenkinukas turėtų būti gamtai būdingos formos. Ją reikėtų piešti popieriuje tol, kol pagaliau patiks, o paskui pasižymėti vietoje kuoliukais galutinai įvertinti.
Reikėtų atsispirti pagundai įsirengti vandens telkinį arti didelių medžių – graibstyti lapus iš vandens sudėtingiau nei grėbti juos nuo pievelės. Paskendę lapai vandenį terš ir reikės galingesnės filtravimo įrangos.
Yra manoma, kad 3–5 kv. m dydžio telkinuko gylis turėtų būti 100–120 cm, o 5–15 kv. m –150–200 cm. Jei gylis bus mažesnis, karštą dieną vanduo per greitai įkais, o atšalus vės ir tai nepatiks nei augalams, nei gyvūnams, be to, didesnis gylis labai svarbu žiemosiančioms žuvims. Pati didžiausia klaida – įsirengti didelius, tačiau visiškai negilius telkinius. Net ir įsirengiant gilesnį vandens telkinuką geriau parinkti tokią vietą, kurios saulė šviesiu paros metu neapšviečia ilgiau nei 6 valandas. Tiesioginės saulės šviesos reikėtų 4–6 valandas, jei nebus žuvų, o šeimininkas žavisi vandens lelijomis – kuo daugiau saulės, tuo geriau.
Jei tik yra galimybė, verta pagalvoti apie mažo kriokliuko, upeliuko ar bent fontanėlio įrengimą – vandens čiurlenimas sukuria ypatingą nuotaiką ir prisodrina vandenį deguonimi, gerėja biofiltracija, vandens kokybė.
Konsultacijos būtinos
Kaip neįmanoma pasistatyti namo pagal kaimyno pasakojimą, taip ir vandens telkinio be smulkaus projekto kasti nereikėtų. Jei yra galimybė, geriau kreiptis į profesionalą, išmanantį dizainą, augalus ir techniką, kurios greičiausiai prireiks. Tačiau įmanoma visa tai padaryti ir pačiam, tereikia aktyviai konsultuotis su specialistais.
Kai tvenkinys nedidelis, estetišką vandens vaizdą padeda sukurti technika – vandens siurbliai ir filtrai. Telkšantis nevalomas bei neskaidrinamas vanduo ne tik atrodo negražiai, jame ima vykti nemalonūs procesai. To išvengti galima tariantis su techniką išmanančiais specialistais – kiekvienu konkrečiu atveju reikia skaičiuoti ir ieškoti tinkamiausio varianto.
Pravartu iškart pasidomėti ir vandens priežiūros priemonėmis, šioje srityje nuolat atsiranda naujovių, nekenkiančių augalams ir gyvūnams.
Tad vos parinkus vietą ir numačius dydį, nusipiešus planelį, pasižymėjus, kada ir kiek laiko toje vietoje šviečia saulė, ar arti yra šešėlį ir lapus metančių augalų, verta tokių specialistų paieškoti.
Gali paaiškėti, kad pasirinktajam variantui realizuoti išlaidos bus per didelės ir sumanymą teks koreguoti. Visai nesmagu tai daryti jau išrausus kiemą ir įsigijus dalį medžiagų. Be to, techninę dalį tenka kažkaip paslėpti, o tai daryti lengviau jau žinant, kiek kam reikės vietos.
Reikia atsiminti, kad kuo didesnis tvenkinys, tuo brangiau jis kainuos ir ne tik todėl, kad kasti reikės daugiau – prireiks ir galingesnės įrangos.
Įrengti kaskadą ar kriokliuką reikia šiokių tokių įgūdžių ir žinių. Savo jėgomis paprasčiausia pasidaryti fontanėlį. Taip pat reikia nepamiršti, kad kaskados ar upeliuko grožis labai priklauso nuo siurblio galingumo. Per silpnas siurblys nesuformuos tinkamo vandens tekėjimo.
Jei vandens telkinyje nėra natūralios vandens kaitos, jam būtini valymo įrengimai (siurblys, filtras, ultravioletinės lempos) bei papildomi bakteriniai ir antidumbliniai preparatai, taip pat mechaninis valymas.
Siurblio ir filtro galingumas priklausys nuo to, kiek kubinių metrų vandens yra telkinyje. Auginant žuvytes reikės sudėtingesnės valymo sistemos. Nepasirūpinus valymu, labai greitai pradės veistis dumbliai ir vanduo bus neskaidrus. Išvalyti tokį tvenkinį bus gerokai sunkiau ir
brangiau, nei palaikyti jį švarų.
Kartais iš pradžių ketinama kasti mažesnį telkinuką, o paskui jį praplėsti ar įrengti kriokliuką – apie tai reikėtų taip pat pasikalbėti su konsultantais, nes būna, kad nusipirkus mažesnio galingumo siurblį paskui reikia jį keisti galingesniu.
Siurbliai gali būti ne tik skirtingo galingumo, bet ir ekonomiškumo, atsparūs šalčiui ir taip išvaduoti nuo „išgraibymo“ žiemą, automatiškai keisti intensyvumą, nelygu oro sąlygos, derėti su fontanėliais arba būti skirti upeliukams – specialistus verta kalbinti išsamiai. Juolab kad yra siūloma ir kompleksinių sprendimų su ultravioletinėmis lempomis, palengvinančiomis tolesnę priežiūrą. Apie tai irgi verta galvoti iš anksto.
Kaip ir sugaišti laiko ieškant tikrų specialistų, o nesitenkinti pokalbiais dideliuose prekybos centruose, kur konsultantai išmano apie prekes, o ne apie vandens telkinio kaip visumos įrengimą.
Atskira šneka apie tvenkinio dugno dangą – jų yra įvairių, skirtingai reaguojančių į temperatūrų kaitą, skirtų trumpai ar ilgai naudoti, jau nekalbant apie klojimo patogumą bei tinkamumą žuvelėms.
Trečioji konsultacija turėtų būti su augalų žinovais – tuomet nuspręsite, ar sodinsite ką nors vandenyje, ar tik pakrantėje. Vandens augalams reikia tam tikro gylio ir apmaudu tai sužinoti, kai šaukštai popiet – pritrūkus 20 cm kažko tiesiog nebebus galima sodinti.
Ketvirtoji konsultacija turėtų būti su žuvų žinovais.
Populiariausios trys dekoratyvios žuvų rūšys:
•japoniški karpiai (Koi karpiai). Vienai suaugusiai žuvytei reikia 500–1000 litrų vandens. Jie labai gražūs, nuo dvejų metų amžiaus gerai žiemoja ir mūsų žiemos sąlygomis, pažįsta šeimininką, įpratinti maistą ima iš rankų, tiesa, pašarų reikia kokybiškų;
•orfos – dekoratyvioji meknių atmaina. Ryškios geltonai oranžinės žuvys, mėgstančios draugiją, todėl jų reikėtų įsigyti daugiau. Plaukioja paviršiuje, todėl dažnai džiugina akį;
•auksinės žuvelės – karosai. Šios nedidelės ir atsparios žuvytės džiugina įvairiomis spalvomis. Trūkumas tas, kad sparčiai veisiasi, dalis palikuonių išsigimsta, greitai prisidaugina tiek, kad „netelpa“ baseine, todėl drumsčiasi vanduo, o žiemą dūsta. Taigi kartais teks išgaudyti iš baseino ir rūšiuoti.
Besikonsultuojant su visais minėtais specialistais, galima užmesti akį ir į tvenkinio puošybos detales – tiltelius, skulptūrėles fontanėliams ir kitas smulkmenas, pavyzdžiui, plaukiojančius žibintus. Jų pasirinkimas – skonio reikalas, tačiau labai rekomenduojame susilaikyti nuo plastikinių gaminių: vandens paukščių ir gėlių. Jų nenatūralumas vandenyje ir tarp gyvų augalų itin išryškėja, o tai nedemonstruoja gero skonio.
Jau galima kasti
Kai planas jau patikslintas ir būsimas vaizdas aiškus iki smulkmenų, žinoma, iš kur bus imamas vanduo ir kaip jis reikalui esant bus nuleidžiamas, galima pradėti kasti.
Pats paprasčiausias būdas įsirengti vandens telkinį – įsigyti specialią talpyklą, kurią pakaks įdėti į jai skirtą duobę. Tokį variantą dažniausiai renkasi tie, kurie verčiasi savo jėgomis. Talpyklos gana stiprios ir atsparios šalčiui. Plastikinės talpyklos tarnauja bent 10–20 metų, o jų tūriai būna patys įvairiausi. Pirkdami ją žinosite, kaip atrodys jūsų baseinas. Įsigijus tokią, kurios gylis ne mažesnis kaip 80 cm, o tūris – nuo 800 litrų, galėsite sodinti ir augalus, ir įleisti žuvelių, bet tik per vasarą ir jei baseinėlio neveiks tiesioginė saulės šviesa.
O kur dėti žuvis žiemą? Išvada viena: parduodami baseinai nesukuria gerų sąlygų žuvims, nes per seklūs ir per mažo tūrio.
Duobę reikia kasti 30 cm platesnę ir gilesnę už talpyklą. Kruopščiai išrenkami visi akmenys, šaknys. Dugnas sutankinamas ir užpilamas smėlio sluoksniu.
Telkinio dugną derėtų iškloti specialia plėvele, mat šis variantas, nors ir sudėtingesnis, bet suteikia daugiau dekoravimo galimybių. Specialios kokybiškos plėvelės tarnauja iki 50 metų ir iškloti jomis galima bet kokios formos dugną.
Jei iš anksto pasidomėsite, kokio pločio būna plėvelės, galbūt bus lengviau susiprojektuoti telkinio dydį ar formą – kuo mažiau siūlių, tuo patikimiau. Plėvelės reikia pirkti tiek, kad išklojus dugną ir kraštus viršuje iš visų pusių liktų po pusmetrį ir būtų galima gerai pritvirtinti.
Pasižymėjus būsimojo vandens telkinio vietą ir formą, reikia prisiminti, kad jo pakrantės turi būti nuolaidžios (45–60 laipsnių kampu). Tai palengvins tolesnius darbus – plėvelės klojimą, dekoravimą akmenimis.
Jeigu sklypas nelygaus reljefo, vandens telkinį derėtų projektuoti žemiausioje jo vietoje. Tuomet į jį natūraliai rinksis vanduo iš viso sklypo ir vaizdas bus artimiausias natūraliai gamtai.
Kai atitinkamo dydžio ir formos duobė iškasta, dugnas ir kraštai išlyginti, pilamas 10–15 cm smėlio sluoksnis, o ant jo klojama geotekstilė. Po to – hidroizoliacinė medžiaga, pritvirtinama reikalinga įranga – siurblys, žarnos, mechaninio ir biologinio valymo filtrai, o jei norite – ir apšvietimo sistema.
Kai kas siūlo ant hidroizoliacinės plėvelės kloti dar vieną geotekstilės sluoksnį, kuris apsaugos nuo pažeidimų aštriais akmenimis.
Žvyro ar smėlio sluoksnis reikalingas, kad įšalas neiškilotų ir nedeformuotų plėvelių. Būtina naudoti specialią, tik baseinams ir tvenkiniams skirtą plėvelę, garantuojančią ilgaamžiškumą, nes ją sunku pradurti. Tuose tvenkiniuose, kur ketinate maudytis, reikėtų rinktis kuo tvirtesnes plėveles.
Paklojus plėvelę ir ją kiek įmanoma išlyginus, nereikia ant jos trepsėti, geriau po truputėlį leisti vandenį – jo slegiama plėvelė gerai priglus, o raukšles bus galima išlyginti tampant už kraštų.
Dažniausiai plėvelė prispaudžiama smulkiais akmenukais, statesni šlaitai – stambesniais. Ant dugno galima padėti vieną kitą didesnį akmenį, kurie gražiai atrodys po vandeniu ir suteiks plėvelei stabilumo.
Plėvelės kraštai užlenkiami ir įkasami į žemę, prispaudžiami sunkesniais akmenimis ar akmens plokštėmis.
Nuo vandens telkinių neatskiriamas akmenų dekoras. Tačiau dekoruokite vandens telkinius skoningai. Nedėstykite akmenų tvarkingai lyg karolių, pasirūpinkite, kad plėvelė būtų visiškai nematoma.
Baseino formą diktuoja aplinkos ypatumai ir apželdinimo stilius. Griežtas formas reikėtų rinktis tuomet, kai aplinka tvarkoma remiantis klasikiniu stiliumi. Japoniškas stilius reikalauja jam būdingų vandens telkinių: būtinai kriokliuko, upelio, tvenkinuko ir, žinoma, tiltelio. Gamtai artimas stilius įpareigoja mažiausiai, tad tiek tvenkinuko forma, tiek dydis, tiek apželdinimas gali būti labai įvairūs.