Vietoje nenustygstanti buvusi pedagogė pina unikalius vainikus – Adventui skirtuosius dekoruos riešutais

Savitu stiliumi, kurį itin paryškina pačios sukurti masyvūs metalo papuošalai, išsiskirianti 74-erių kretingiškė kūrėja, buvusi pedagogė Damilė Urbakonienė pastaruoju metu juvelyriką iškeitė į kitą kūrybos sritį – žolynų vainikų sukimą.

Vainikuose – stilizuotos figūros

Moteris atviravo, kad prieš 15 metų artėjant laikui, kai reikėjo visam palikti darbą mokykloje, suradusi save papuošalų iš metalo kūryboje: „Patiko kalti, gręžti, sukti metalą. Patiriu tikrą relaksą: prieini prie lango, pamąstai, grįžus „įkali“ mintį į papuošalą. Bet rankų darbo papuošalai yra brangūs, nes nepigios medžiagos, reikalauja nemažai laiko, jų moterys nedaug beperka“, – kalbėjo dabar jau ramia širdimi vietą kūrybai iš gamtinių medžiagų užleidusi Damilė. Nors retsykiais, sakė, dar gebanti suderinti abi šias kūrybos sritis.

Damilės sukurtų vainikų pagrindas – šienas. Jis ne pinamas, o sukamas, formuojant paukštį, saulę, o artėjančiam adventui – Kalėdų žvaigždę. Paukštis, kūrėjos žodžiais, simbolizuoja ryšį tarp dangaus ir žemės, saulė – kūrinijos centrą, o kelrodė žvaigždė – Išganytojo gimimą ir kelią išganymo link.

„Kiekvienas vainikas – skirtingas, jų neatkartotum nė norėdamas. Tarkim, paukštį pradedu sukti nuo snapelio, po to išsuku kaklą, o akis sudedu iš uogų. Gimsta jie tokie, stilizuoti, gal ne itin panašūs į gyvus paukščius, bet man jie – labai mieli“, – kalbėjo D. Urbakonienė.

Jos vainikuose nėra eglišakių ar dirbtinių gėlių, o vien – džiovintos natūralios laukų, pievų, pamiškių žolės. Kūrėjai labai patinka smilgos, ramunės, bitkrėslės, kraujažolės ir netgi džiovintų bijūnų žiedai. Į vainiką dar prideda gilių, kaštonų, prieskonių. „Net jei gaminu verbą, aš nesakau, kad tai verba, nes šios būdingos aukštaičių kraštui ir yra rišamos, o aš tik kuriu velykines žolynų kompozicijas“, – teigė moteris.

Pati prisirenka gamtinių medžiagų

Kretingiškė tikino vasaromis braidžiojanti po pievas ir prisiraunanti žolės, kurią, lengvai prapučiamą ir kedenamą vėjo, išsidžiovina savo namų sodelyje – ši virstanti šieno kuokštais. Užpernai pievos buvo dosnesnės žydinčių augalų, nes seniūnijos laikėsi natūralaus kraštovaizdžio formavimo principo, tačiau praėjusią vasarą vėl į natūralias paupių, parkų pievas, pastebėjo buvusi pedagogė, pagal specializaciją – biologė ir chemikė, įsisuko šienpjovių technika, vėl žalodama natūralią gamtinę ir biologinę terpę.

Artėjančiam adventui Damilė ketina dekoruoti žolynų vainikus dar ir graikiniais riešutais: nors laikosi nuostatos – kurti vainikus vien iš mūsų krašto augalų, bet graikiniai riešutai jau paplitę ir pas mus, tad šių ji prisirinkusi iš kaimynų sodybos.

„Kasdien einu ir žvalgausi aplinkui: negaliu praeiti prošal juodų, baltų uogų pilnas gyvatvores, vėjo nulaužytas maumedžio šakeles su kankorėžiais, vėtomais po kojomis. Dedu į krepšį, grįžusi sutvarkau, ir šie laukia savo vietos vainike“, – nuotaikingai pasakojo kūrėja, jau ruošianti vainikų kolekciją būsimai tradicinei kalėdinei mugei Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje.

Meilė gamtai – iš vaikystės

Idėjų, neslėpė ji, ieškanti visur: dažniausiai – pačioje gamtoje, užmetanti akį ir į internetą, tačiau, tikino, nenorinti kopijuoti – kaip pateikti jas kūrinyje, sugalvoja pati. Sprendimus padiktuoja buvimas gamtoje, pamokos, įgytos dar vaikystėje, kai gyveno Pažvelsio kaime, ant Kretingos-Plungės-Klaipėdos rajonų ribos.

„Viena koja šen – ir jau esi viename ar kitame rajone. Esu tikras kaimo vaikas, vaikystėje bėgdavau į šlaitus žibuokliauti, išbraidžiojau apylinkes, pamiškes. Mama mus, tris vaikus, nes anksti netekome tėvo, užaugino tokioje, visa to žodžio prasme, samanotoje bakūžėje“, – į vaikystės prisiminimus panirusi kūrėja pasvarstė, gal iš jų, metams bėgant, ir atkeliavo ilgesys pievoms ir žolynams, kurie dabar karaliauja jos kūryboje.

Jos vardą – Damilė – sugalvojęs vienas vyresnių brolių, ir už jį šiandieną moteris jam dėkinga: „Jam jis kažką priminė, o man ir šiandieną jis gražiai skamba“, – atviravo jaunatviško būdo moteris, neslėpdama, kad nemėgsta bendrauti su vyresnėmis draugėmis, tuščiai plepėti ar aimanuoti, kad blogai gyvena – nėra pinigų, pašlijo sveikata. „Visuomet reikia nusiteikti pozityviai“, – akcentavo moteris.

Didžiausios jos kūrybos vertintojos esančios šeimos moterys – duktė Donata, marti Dovilė ir anūkė Augustė. Šeimynykščius ir draugus, ji sakė, dar pamėgusi vaišinti ir pačios gaminamais skanumynais, kuriuos ji šmaikščiai pavadino „Iš serijos – nekenčiu virtuvės“ – javainių batonėliais, džiovintais ir karamelizuotais vaisiais.