Rūmų galėjo ir nelikti, nes šioje vietoje buvo ketinama statyti gyvenamuosius namus. Esminis lūžis įvyko praėjusių metų liepą, kai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba pastatą įtraukė į Kultūros vertybių registrą. Būdingas sovietmečiui pastatas pripažintas kultūros vertybe dėl originalios stogo vantinės konstrukcijos bei nepriklausomybės aušrą žyminčių ženklų – čia 1988 metais įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas. Neseniai bendrovė „Ūkio banko investicinė grupė“ teisme siekė pripažinti šį sprendimą negaliojančiu, tačiau to padaryti nepavyko. „Statyba ir architektūra“ šį kartą nutarė žvilgtelėti ne į ateitį, bet grįžti kiek atgal – pažiūrėti, kaip buvo projektuojami, statomi rūmai, kokių vertinimų ir atsiliepimų spaudoje sulaukė naujai pastatytas objektas.
Nauji rūmai šokiravo
Neaiški rūmų ateitis, o galbūt ir galimas jų sunaikinimas visuomenėje sukėlė karštų diskusijų. Ypač jautriai jas išgyveno Koncertų ir sporto rūmų vyriausiasis konstruktorius Henrikas Karvelis. Jis vienintelis likęs iš gyvų šio pastato projekto autorių. H. Karvelio sukonstruotas vantinių konstrukcijų stogas yra vienintelis toks pasaulyje ir pripažintas išradimu. Tai pats brangiausias ir sunkiausias gyvenimo valandas menantis žymaus inžinieriaus darbas.
„Pagaliau vilniečiai turi šiuolaikiškus Sporto rūmus. Šį unikalų pastatą dešiniajame Neries krante ties Gedimino kalnu, kūrė kelios dešimtys specialistų. Jiems vadovavo autorių kolektyvas: Miestų statybos projektavimo instituto architektai Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmas Liandzbergis, inžinieriai Henrikas Karvelis, Algimantas Katilius ir Sofija Kovarskaja“, – apie svarbų įvykį pirmame 1972 metų numeryje rašė žurnalas „Statyba ir architektūra“.
Sovietmečio glūdumoje – 1971 metų pabaigoje – pompastiškai atidaryti Koncertų ir sporto rūmai buvo didelis įvykis. Tuo metu pastatas stulbino moderniais architektūros, interjero ir ypač inžineriniais sprendimais. Neįprastas išlenktas rūmų stogas kėlė ne tik susižavėjimą, nuostabą bet sulaukė ir kritikos.
„Čia – ištaigingos rūbinės, papuoštos švytinčiu medžiu, oda ir aliuminiu, didžiuliai holai ir vestibiuliai, apstatyti minkštasuoliais, trys kavinės, barai, paskendę veidrodžiuose. Kur tik pažvelgsi, visur – natūralus akmuo, dolomitai, marmuras, aliuminis, medžio dirbiniai.
Tačiau visa tai – po stogu, o būtent stogas, tas keistai įlinkęs dangus, pačių rūmų forma kėlė ir tebekelia daugiausia diskusijų. Kai direktorių paprašėme trumpai pakomentuoti šiuos ginčus, jis tiek tepasakė: „Ginčai, diskusijos paprastai lydi kiekvieną naujovę. Sporto rūmai – ne eilinė naujovė. Stogo konstrukcija, lėmusi pastato formą, pripažinta... išradimu“, – taip apie rūmus 1972 metais rašė žurnalas „Švyturys“.
Maskvoje išmušinėjo pinigus
„Rūmai pradėti statyti 1965-ųjų gruodį ir baigti 1971 metų gruodžio 17 dieną. Statybai dirigavo du „domarkai“ – aš ir vyriausiasis architektas E. Chlomauskas. Tai buvo būdinga sovietmečio statyba. Trūko visko: medienos, kabelio, įrenginių. Statomus Sporto rūmus šefavo Algirdas Brazauskas, komunistų partijos CK sekretorius, vėliau – Plano komiteto pirmininko pavaduotojas. Eidavau asmeniškai pas jį, kai reikėdavo gauti statybinių medžiagų. Prie Sporto rūmų per leninines balandžio talkas dirbo visas CK politinis biuras“, – prisiminė jaunystės dienas buvęs rūmų vyriausiasis konstruktorius H. Karvelis.
Jis negali pamiršti, kokios ištvermės reikėjo pinigams išrūpinti. Kaip įprasta tais laikais, reikėdavo nusižeminus lenktis Maskvos „draugams“. Nuo šių vizitų priklausė viskas: bus pinigų, bus ir statybos medžiagų, rūmai kils.
„Statybai iš pradžių buvo skirta 1 mln. rublių. Tai buvo visiškas melas, nes iš karto buvo aišku, kad reikia 10 mln. Milijonas greit ištirpo ir su E. Chlomausku lėkėme į Maskvą, sėdėjome keletą dienų, kol iš Valstybinio plano komiteto „išmušėm“ 2,5 mln. rublių. Tokių kelionių buvo ne viena. Rūmai kainavo 5,5 mln. rublių. Tačiau didelių pinigų reikėjo ir teritorijai sutvarkyti. Labai taupant visai statybai užtekome 7,5 mln. rublių“, – dėstė ano meto statybų kasdienybės paveikslą H. Karvelis.
Rūmų vyriausiasis konstruktorius anuomet iš projekto autorių buvo jauniausias, neturėjęs nė 30 metų. Tačiau ambicingas jaunuolis nenusileido vyresniems, didesnę patirtį turintiems kolegoms. H. Karvelis nevengė su jais ginčytis ir aiškinti savo tiesos.
Kultūros ir sporto rūmų autoriai buvo apdovanoti prestižine to meto valstybine premija. Už originalią vantinę stogo konstrukciją vyriausiajam konstruktoriui buvo suteiktas ir nusipelniusio inžinieriaus vardas. Jam tebuvo 38 metai, tad dėl tokio titulo suteikimo specialiai posėdžiavo CK politinis biuras. Mat sovietmečiu nusipelniusiu galėjai tapti tik būdamas ne jaunesnis kaip 40 metų.
Buvo apėmusi neviltis
Architektų sumanyti grakštūs, išraiškingi Koncertų ir sporto rūmai tapo begaliniu H. Karvelio galvos skausmu. Inžinierius matė, kad įprastas gelžbetonio stogas čia netiko dėl per didelio svorio. Reikėjo ypatingos konstrukcijos, kuri išlaikytų ekspresyvią lenktą stogo formą. Inžinierius neturėjo ramios dienos, jį kamavo nemiga ir baisi įtampa. Jeigu nepavyktų sukonstruoti lengvo lenkto stogo, neliktų ir architektų idėjos, o pastatas taptų bukas ir prarastų estetinį vaizdą.
H. Karvelis konsultuotis išsiruošė į Maskvą. Ten žymūs specialistai peržiūrėjo jo brėžinius ir pareiškė: „Ničevo nebudet“(nieko neišeis – rus.).
„Mums reikėjo ne šiaip sau stogo. Lenktos ir lengvos, stiprios konstrukcijos ir dar su palėpe, kurioje sumontuota įvairi rūmų technikos įranga. Siaubingos nevilties apimtas sėdžiu viešbutyje ir darau eskizus. Staiga šauna į galvą apverstos arkos, kuri tiktų panaudoti konstrukcijoje, idėja. Tai buvo išeitis. Šią idėją realizavus, kabanti vantinė konstrukcija tapo ir lengva, ir nepaprastai stipri. Esmė ta, kad naudojant įprastą gelžbetonio konstrukciją vienam kvadratiniam metrui tenka 150–200 kilogramų svorio, o vantinės konstrukcijos – tik apie 70 kilogramų. Todėl stogas tapo lengvas, jį buvo galima išlenkti, kaip sumanė architektai“, – pasakojo apie savo kūrybines kančias H. Karvelis.
Savo naujausius brėžinius inžinierius parodė habilituotam daktarui, profesoriui Nikolajui Maskaliovui. Šis per savaitgalį išstudijavo jauno specialisto darbą, o pirmadienį vos šis pravėrė duris pareiškė: „Izobretenije!“ (išradimas – rus.).
Laukė garbė arba grotos
Pasak H. Karvelio, išradimas dar nebuvo sėkmė. Konstrukcija turėjo būti išbandyta ir tam reikėjo 45 tūkst. rublių. Tačiau buvo įjungtas taupymo režimas ir apie laboratorinius bandymus niekas į kalbas nesileido. Teko beprotiškai rizikuoti ir statyti vantinę konstrukciją be iš anksto atliktų bandymų. Jie buvo atlikti ant jau pastatytos stogo dalies.
„Aš rizikavau. Sumontavome stogą, pasamdėme kareivių kuopą, davėme kraną ir ant konstrukcijos dėjome plokštes, žiūrėdami, kiek stogas atlaikys. Tos dvi bandymų savaitės buvo pačios sunkiausios gyvenime. Nežinojau, kas manęs laukia. Jei pavyks – šlovė, jei ne – kalėjimo grotos. Tačiau rezultatai pranoko lūkesčius. Tik jaunas gali ryžtis tokiai avantiūrai“, – prisiminė sunkiausius savo gyvenimo išbandymus H. Karvelis.
Stogo konstrukcija – ne vienintelis išskirtinis inžinerinis sprendimas Kultūros ir sporto rūmuose. Originali ir rūmų scena, kuri parieda ratukais, yra pakeliama ir atsistoja lyg sulenkta knyga.
„Ieškodami scenos varianto, domėjomės, kaip jos įrengtos kituose meistuose – Maskvoje, Čeliabinske, Minske. Nė viena mums netiko, todėl sukonstravome savitą, vienintelę tokią Lietuvoje. Įprastai scenai permontuoti prireikia trijų dienų, o mūsiškei pakelti tereikia pusvalandžio“, – pasakojo rūmų vyriausiasis konstruktorius, išvengęs kalėjimo ir sulaukęs didelės šlovės.
Sporto rūmus pavogė
Neretai tenka išgirsti, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmų architektūra niekuo neišsiskiria, ji nėra vertinga, nes esą tai tipinis projektas. Neva pagal tą patį projektą anksčiau nei Vilniuje iškilo analogiški sporto rūmai Minske.
„Tai kita ir labai skaudi istorija, kurią man papasakojo amžiną atilsį architektas E. Chlomauskas. Atvirkščiai, originalų lietuvių projektą pasiskolino baltarusiai. Juk Sovietų Sąjungoje anais laikais tai nebuvo laikoma nei plagijatu, nei vagyste“, – atskleidė paslaptingą Koncertų ir sporto rūmų istorijos puslapį H. Karvelis.
Sovietmečiu išaugusi, bet atvira modernumo idėjoms jaunoji lietuvių architektų karta ėmė spausti į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo atsiųstus tuomečio Leniningrado architektų mokyklos atstovus. Jie tuo metu užimdavo daugelį svarbių ir atsakingų postų. Tačiau lietuviai nepabūgo konkuruoti ir netrukus „didžiojo brolio“ pasiuntiniai pajuto kvėpavimą į pakaušį. Kai kurie apsisprendę grįžo į savo tėvynę. Į Baltarusiją išvyko ir tuometis „Miestprojekto“ vyriausiasis architektas, priglobęs daugybę brėžinių, eskizų, projektų. Tarp jų buvo ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų konkursą laimėjęs E. Chlomausko projektas. Netrukus Baltarusijoje buvo pastatyti Sporto rūmai, akivaizdžiai nukopijuoti nuo E. Chlomausko sukurtųjų. Paaiškėjo, kad projektą kaip savo pateikė buvusio „Miestprojekto“ vyriausiojo architekto sūnus, vos baigęs architektūros studijas.
„Vilniaus koncertų ir sporto rūmai buvo pastatyti maždaug penkeriais metais vėliau nei Minske. Tačiau abu pastatai labai skyrėsi. Minsko rūmai buki ir neekspresyvūs. Mūsų rūmus išskirtinius daro specialiai jiems sukonstruotas stogas. Tai savaip išgelbėjo architektų reputaciją“, – pasakojo mažai žinomus faktus H. Karvelis.
