Jei mes nemokame įžvelgti grožio natūraliose gamtiškose formose, nenuostabu, kad ir mūsų gyvenimo būdas bus priešiškas gamtai. Toks toks šiuo metu vyrauja Vakaruose, ir kokį kopijuoja šiuolaikinis pasaulis.
Tokiame kontekste iš Rytų kilusi Zen filosofija yra labai įdomi alternatyva vyraujančiam estetikos diktatui Vakaruose, pagal kurį gražu tai, kas sukurta greitai ir pigiai, kas yra ryškiai dekoratyvu, greitai nusidėvi ir išeina iš mados.
Apie Zen principais paremtą wabi sabi estetikos filosofiją GYVA.LT sutiko parašyti menininkė, natūralių sodų kūrėja, Dalia Bastienė.
Akimis nematoma kūrėjo energija
Ar galima arbatos puodelyje, suole, takelio vingyje matyti energiją, kurią į savo kūrinį sudėjo kūrėjas - stalius, puodžius, sodininkas? Akimis nematome, bet pajaučiame.
Kažkas mūsų viduje, pamačius tikrą kūrinį suvirpa. Jei dar nepatyrėme to virpesio laikydami rankose arbatos puodelį ar stovėdami prieš paveikslą, tai gamtos vaizdas, daina, mylimo žmogaus ranka ar akys leido tą pajusti. Japonai turi terminą kokoro (širdis), kurio prasmė kur kas platesnė, nei tiesioginis vertimas.
Tai širdis, dvasia, esybė. Kiekvienas daiktas, akmuo, medis, gyva būtybė jį turi. Tai savitumo esmė ir, tarsi, energijos priėmimo ir retransliacijos stotis, kurios pagalba galime jausti ir vertinti savo aplinką, daiktus, žmones ir lygiai taip pat jie jaučia ir vertina mus. Zen budizmas išgrynino tuos estetikos principus, kurie būdingi objektams ir reiškiniams turintiems kokoro.
Wabi sabi
Zen filosofijos estetikos principai įvardijami wabi sabi. Tai sąvoka, kuri neturi trumpo ir tikslaus vertimo. Ir Japonijoje, kur šis terminas vystėsi, kaip bebūtų keista, retai vartojamos. Ir tai ne wasabi krienai, be kurių sušiai praranda savo ypatingą deginantį skonį.
Bet be wabi sabi principų visi menai prarastų tą sunkiai nusakomą minimalistinį individualumo skonį, kurį pajutę sakome - japoniškai subtilu.
Gilus grožis
Estetikos pojūtis japonams savaime suprantamas, įaugęs į pasaulėžiūrą tiek, kad yra tapęs kasdienio gyvenimo dalis, ir jie apie tai daug nekalba.
Pagal vakarietišką pasaulio supratimą sąvokas reikia įvardinti, intelektualizuoti, aprašyti ir susidėlioti į lentynėles. Bandant versti, atsiranda daug niuansų, kurie gali iškreipti prasmę. Wabi - kuklumas, santūrumas, sabi - laikinumas, pagarba amžiui. Paprastas, bet gilus grožis. Griežta, bet gero skonio estetika.
Visi tie apibūdinimai būdingi Zen menams ir jų kūrimas prilyginamas dvasinei praktikai ir dvasiniam tobulėjimui. Jie labai skirtingi: arbatos kelias, kaligrafija, ikebana, haiku, sodas, sumi-e tapyba. Bet visiems būdinga kūrėjų praktinė patirtis, dėka kurios nebereikia galvoti apie paties kūrybos proceso technines detales. Meistriškumas pakylėja amatininką į aukštesnį lygį - meistrą kūrėją.
Gamtos ir žmogaus harmonija
Wabi sabi abibūdina Zen filosofijos menams būdingas 7 savybės. Jos išvardintos knygoje “Zen Gardens: The Complete Works of Shunmyo Masuno”, kur apžvelgiami Zen vienuolio ir sodų kūrėjo Shunmyo Masuno darbai. Jis teigia, kad būdamas sodo dizaineriu, tobulėja kaip Zen vienuolis ir, atvirkščiai, vienuolio dvasinė praktika leidžia pasiekti meistriškumo aukštumas kuriant sodus.
“Sodus, kuriuose gamta ir žmogus tarsi susilieja į vienį, kur nelieka minčių, tik susiliejimo su visata jausmas ir palaima. Zen praktika yra begalinė. Zen estetika neišvengiamai veda link paprastumo, atsisakymo kas nebūtina. Supaprastinu savo darbus, kiek įmanoma ir atsikratau godumo, kiek galiu”- sako S.Masuno.
7 Zen estetikos principai:
Asimetrija, netobulumas. Gamtoje nėra tobulos simetrijos. Nelygumas. Fukinsei.
Paprastumas, tik tai, ko būtinai reikia, pagrindinis bruožas. Juodas tušas ant popieriaus, žalias sodas su keliais žiedais. Kanso.
Laiko žymė, asketiškas didingumas, branda, seno medžio žievė. Gimimo, augimo, nykimo, mirties ciklas. Kokou.
Natūralumas, be apdailos, be nereikalingo dekoratyvumo. Shizen.
Subtili gelmė, užuomina, žadinanti jausmus. Dalykai dalinai paslėpti, uždengti. Sode - šešėliuota, slėpininga vieta. Keli haiku žodžiai, keli teptuko potėpiai, sukeliantys apmąstymus. Yugenn.
Netikėtumas, laisvė nuo apribojimų, nustebinimas, stulbinanti savybė. Datsuzoku.
Ramybė, tyla, palaiminga vienatvė, mėnesienos ramuma. Trikdžių aplinkoje ir vidinėje būsenoje nebuvimas. Seijaku.
Subtilus paprastumas
L.Koren knygoje “Wabi-Sabi: for Artists, Designers, Poets & Philosophers” tai perteikiama, įvardijama, analizuojama Vakarų kultūros žmogui suprantamomis sąvokomis. Netobulumo grožis, laiko žymės grožis, wabi - „subtilus skonis“ ir sabi - „elegantiškas paprastumas“.
Ateina suvokimas, kad tai bendra visoms kultūroms, visiems menams (ir ne tik menams) ir jų kūrėjams. Wabi sabi tiesiog nuostabiai tiksliai nusako tai, ką kiekvienas kūrėjas suvokia intuityviai ir per patirtį. Mažiau yra daugiau. Ši moderno tėvo Ludvig Mies van der Rohe kertinė tezė, atrodo, tinka ir japoniškos estetikos apibūdinimui. Bet japoniškas paprastumas nuo moderno skiriasi ta neapčiuopiama dvasia.
Tai ne racionaliai išprotautas šaltas funkcionalumas. Wabi sabi estetikai būdinga gilus išjautimas, intuityvumas ir šiltumas, kuris nebūtinai telpa į griežtus racionalumo ir apibrėžtumo rėmus.
Su laiku besikeičiantis grožis
Apibūdinant praktiškai, wabi sabi yra išgryninta esmė, bet ne primityviai nuoga, o apgaubta poezijos šydu.
Tai labiau harmonijos su gamta paieškos, o ne siekis ją suvaldyti ir išgauti kažką dirbtino ir sterilaus. Tai vienetinis rankų darbas, o ne serijinė mašininė gamyba. Ši sąvoka artimesnė meno kūriniams, kurie labiau naudojami privačioje erdvėje nei viešoje, šiurkštesnių ir organiškų paviršių, iš tikrų ir natūralių medžiagų, netobulo, neišbaigto ir laike kintančio migloto ir neapibrėžiamo grožio.
Taikomuosiuose menuose vertinama individualumas ir amžiaus požymiai. Stalo lenta, mačiusi daugybę vakarienių, slenkstis, numintas kelių kartų kojų, puodelis, šildęs rankas prieš šimtmetį. Amžiaus požymis - ne purvo sluoksnis. Švaros, tvarkos ir tuštumos pojūtis labai svarbus visuose Zen menuose. Tuštuma yra visa ko pradžia, ji garbinama. Menais ieškoma būdų išryškinti jos grožį. Ne daikto grožį, kaip Vakarų kultūrose, o tuščios erdvės.
Net arbatos namelis vadinamas tuštumos namais, ir nevykstant ceremonijai, jame nelaikomi jokie daiktai.
Kai matai ne akimis
Svarbu ir kontrastas. Todėl taip suskamba tarsi netyčia ikebanoje palikta vikšro apgraužta šakelė, ant išpuoselėto samanų kilimo nukritęs lapas, nelygumas arbatos inde. Dekoratyvinės detalės slepia esmę.
Laikas, vėjas nuvalo smulkias detales ir atsiskleidžia esmė. Jaučiame, nebūtinai turime matyti. Gal todėl wabi sabi objektais įvardijamas rūkas, mėnesiena irgi paslepia smulkias detales, ištrina spalvas ir leidžia įžvelgti aplinkoje jos esmines savybes? O gal nematant, įsijungia kiti pojūčiai ir iš tikro matome giliau, kitame, ‘kokoro’ lygmenyje?