Nereikėtų padaryti viešo teismo, dalyvaujant kitiems vaikams ir suaugusiems. Geriau pasiaiškinti tik su daikto savininku. Vaikas gali pasiūlyti kokį nors savo žaislą ir leisti pasiimti jį namo pažaisti. Kai tik vaikas suprast ir sutiks, kad jo poelgis buvo neteisingas, suteikite jam galimybę pasitaisyti.
Jei vaiko vagystė buvo pastebėta:
- negrasinkite vaikui, jei šis atsisako pripažinti kaltę. Jūsų akivaizdi agresija iškart įvarys vaiką į aklavietę. Geriau tiesiai paklausti, ar jis ėmė ką nors svetimo, o ne bandyti priversti jėga pripažinti savo nesėkmę ir tai, kad jis yra „vagis“.
- nevadinkite vaiko vagimi pranašaudami netolimą kriminalinę ateitį.
- nelyginkite jo su kitais vaikais ar savimi vaikystėje, nebandykite siekti, kad jis jaustųsi sugėdintas ir prislėgtas („Man dėl tavęs gėda“, „Niekam iš tėvų netenka taip raudonuoti“, „Mano sūnus negalėjo taip pasielgti“ ir panašiai).
- neužkūrinėkite pirties už kiekvieną, net ir nereikšmingą vaiko prasižengimą, nes mažylis netrukus pradės nuo jūsų slėpti viską.
- neaptarinėkite kilusios problemos su svetimais žmonėmis vaikui girdint. Auksinė auklėjimo taisyklė byloja: barkite vienumoje, girkite visiems girdint. Vagystė – apatiniai, kurių nedera džiovinti viešai.
- nesikreipkite į vaiką retoriniais klausimais: „Kaip tu taip galėjai?“ ir panašiai – tai yra nenaudinga ir netgi žalinga.
- negrįžkite prie to, kas atsitiko (po to, kai situacija buvo išnagrinėta), nes tokiu būdu tik įtvirtinsite tokius poelgius vaiko sąmonėje.
- nepriminkite vaikui apie tai, kas atsitiko, jei jis padarė dar ką nors blogo, tačiau nesusijusio su vagystėmis.
Prisiminkite apie tai, kad vagystė gali būti vaiko reakcija į problemas šeimoje, ugdymo sistemos klaidas.
Prie esminių auklėjimo klaidų, galinčių išprovokuoti vaikiškas vagystes, galima priskirti:
• auklėjimo nenuoseklumas, kai vienoje situacijoje vaikas yra baudžiamas, o kitoje dėl tokio paties poelgio „užmerkiamos akys“: nubausti žadama, bet nebaudžiama.
• suaugusiųjų reikalavimų nesuderinimas (tėtis leidžia, mama draudžia).
• „dviguba moralė“, kuomet tėvų auklėjimas ir reikalavimai nesiderina su jų pačių elgesiu tokiose pačiose situacijose (pavyzdžiui, tėvai tvirtina vaikui, kad „svetimų daiktų imti negalima“, o patys iš darbo parsineša tai, kas nebuvo prikalta ar ne vietoje gulėjo). Vaikas nuoširdžiai tiki tėvų neklystamumu ir autoritetu, laikosi jų pavyzdžio ir ilgai negali suprasti už ką jis baramas, jei elgiasi lygiai taip, kaip mama ir tėtis.
• visiško nebaudžiamumo situacija, vaiko auklėjimas, tartum jis būtų „šeimos dievas“: vaikas auga su mintimi, kad „esu geriausias ir vienintelis“, jam sunku išmokti vertinti kitų žmonių nuomones, nes jis orientuojasi vien į savo norus ir interesus. Tokie vaikai patekę į bendraamžių kolektyvą elgiasi lygiai taip, kaip namie, bet labai greitai juos pasiekia „grįžtamasis ryšys“ – su jais niekas nenori draugauti. Jie nuoširdžiai nesupranta dėl ko negalima imti to, kas jiems patinka. O tėvai pradeda kaltinti kitus vaikus už neigiamą įtaką „stebuklingam vaikeliui“.
• absoliuti vaiko elgesio ir veiksmų kontrolė. Tokiu atveju vieni vaikai užima aktyvią „gynybinę“ poziciją ir nuolat rodo savo užsispyrimą bei konfliktuoja dėl bet kokios priežasties. O kiti „išeina į pogrindį“ ir toliau daro tai, ko suaugusieji neleidžia, bet tik tuomet, kai į juos niekas nekreipia dėmesio.
Ką gali padaryti tėvai, kad vagysčių nebūtų:
- Apie vagystes pasikalbėkite su vaikais. Tokiame pokalbyje turi būti aptarta, kas yra ir kas nėra vagystė. Šis pokalbis, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, gali vykti, kai vaikui yra nuo ketverių iki penkerių metų. Paaiškinkite vaikui, kad vagiliauti yra blogai.
- Jūsų vaikas turi žinoti, kad be leidimo negalima liesti svetimų daiktų.
- Įsitikinkite, kad vaikas žino, jog vagystė yra susijusi su atitinkamomis pasekmėmis. Tokių pasekmių pavyzdžiai yra draugų praradimas, pasitikėjimo praradimas bei negeras jausmas po vagystės.
Jūsų vaikas turi žinoti, kad neigiamų pasekmių bus ir iš jūsų pusės. Jūsų vaikas turi grąžinti daiktą savininkui arba už jį sumokėti. Jei vaikas neturi pinigų, jis turės atlikti papildomą darbą, kad tų pinigų užsidirbtų. Reikia atsakyti už savo neteisingus poelgius.
- Jei jūsų vaikas vagia daiktus iš kitų vaikų ir jei tarp tų daiktų yra tokių, kurie yra vaikui reikalingi (pieštukai, popierius, rašikliai), paaiškinkite, kad svetimų daiktų imti negalima ir nupirkite vaikui viską, ko jam reikia.
- Tuos daiktus, kurių nenorėtumėte, kad vaikas imtų, padėkite ten, kur jie bus nepasiekiami.
- Paaiškinkite vaikui, kad artimiausioje ateityje jis turės galimybę gauti tam tikrą daiktą. Tai išmokys vaiką kantrybės ir atlygio laukimo.
Jei jūsų vaikas vagiliauja, turite užkirsti tam kelią – bet tik jei faktai yra visiškai patikimi. Niekas nežeidžia labiau nei neteisingas kaltinimas. Jūs turite pasakyti vaikui, kad jo elgesys nepriimtinas, bet tuo pačiu užtikrinti, kad labai jį mylite, net jei tuo metu jo elgesys jums nepatinka.
Gerai pagalvokite prieš imantis ryžtingų veiksmų. Bausti tikriausiai reikia. Bet tik jei esate įsitikinę, kad ir vaikas mano, jog bausmė yra pelnyta. Galbūt jūsų griežtumas visiems laikams atpratins nuo prastų poelgių, o galbūt neatpratins, bet atvirkščiai, provokuos naujus, ne mažiau blogus poelgius. Bausmę išgyvenęs vaikas greičiausiai išmoks gudrauti, slapukauti, apgaudinėti, bijodamas tik vieno – būti pagautas. Bet argi bausmės baimė sulaiko vaiką nuo noro paimti svetimą daiktą?
Bus tęsinys