Pypkių rūkymo istorija siekia antikos laikus. Graikų mitologijoje minima, kad Epimetėjas, sužavėtas Prometėjaus iš dievų pavogtos ugnies aromato, pabandė traukti ją per šiaudą ir buvo nubaustas už tai, kad patyrė tik dievams skirtą malonumą.
Nuo seno kylantys į dangų dūmai buvo laikomi ryšio tarp žmonių ir dievų simboliu. Ritualiniai dūmai buvo išskirtinė religinio elito privilegija. Žyniai, magai, burtininkai - visi jie manė turį antgamtiškų sugebėjimų, todėl galėję naudotis dūmų galia.
Na, o „tikrųjų" pypkininkų protėviais laikomi indėnai, iki XV a. pabaigos jie vieninteliai rūkė tabaką. Iki tol, kai tabaką atrado europiečiai, indėnai rūkė keletą tūkstančių metų. Daug „ikiko-lumbinių" pypkių rasta centrinėje Amerikoje ir Misisipės slėnyje. Ant jų būdavo išraižytos ar išpaišytos paukščių ar roplių galvos. Šiaurės Amerikos indėnai tabaką rūkydavo iš medinių arba akmeninių pypkių.
Pirmieji pypkininkai –indėnai
Kristupui Kolumbui atradus Ameriką prasidėjo tabako invazija į Senąjį Pasaulį. Vienos iš seniausių - molinės pypkės buvo populiarios iki XIX a. vidurio. Molis- puiki neutrali medžiaga, išlaikanti aukštą degančio tabako temperatūrą ir nesuteikianti jokio pašalinio skonio. Vėliau pypkes imta gaminti iš porceliano, jūros putos, įvairiausios medienos: palisandrų, buksmedžių, erškėtrožių, bukų, akacijų, kriaušių, vyšnių, kaštonų, klevų, alyvmedžių ir daugelio kitų.
Molinės ir porcelianinės pypkės greitai duždavo. Kadangi molinės buvo labai pigios, pypkininkai jų pirkdavo tuzinais. Dabar molio pypkės lipdomos tik kaip suvenyrai.
Porcelianinės pypkės buvo impozantiško dydžio, daugiausia rūkomos namie ar kavinėse. Jos buvo dekoruojamos rankomis ir gaminamos iki XIX a. vidurio. Šiandien jos puošia ne vieną pypkių kolekciją.
Kukavinės pypkės
Populiariausios šiais laikais yra kukavinės pypkės, gaminamos iš Viduržemio jūros šalyse, Azorų bei Kanarų salose ir Kaukaze augančio viržio giminaičio kukavo. Augdamas lėtai ir labai sunkiomis sąlygomis, jis pagamina labai vertingą medžiagą, naudojamą pypkių gamybai.
Pypkės gaminamos iš kukavo šaknų gumbų, kuriuos renka specialiai išmokyti žmonės. Jie kopia aukštai į kalnus, iškasa šaknis ir nuneša žemyn nuo kalno krepšiuose, pakabintuose ant nugaros. Nuvalytus šaknų gumbus, sveriančius iki 100 kg, pjausto be atliekų. Šį amatą pasaulyje yra įvaldę apie 50 žmonių.
Kuo ilgiau medis džiūna, tuo geresnė tampa pypkė. Vertingiausia žaliava yra iš Ispanijos, Korsikos ir Pietų Prancūzijos. Prastesnės kokybės yra mediena iš Dalmatijos, Tirolijos ir Albanijos. Kukavas labai geras pypkėms gaminti yra todėl, kad yra labai atsparus aukštai temperatūrai. Jo audiniai yra prisotinti silikoninės druskos, kuri sunkina degimą. Pypkių galvutės rūkant nespragsi ir netrūkinėja, o į medį įsiskverbusi grybiena dūmui teikia malonų aromatą.
Kukavinės pypkės spalva priklauso nuo regiono, kuriame augo medis. Ji dalijama į keturias pagrindines rūšis: Bruyere- raudonmedžio atspalvio, Rot briar-šviesiai ruda, Shell briar- juoda, Tans-hell- gelsvai pilka.
Svarbus ir medžio raštas, dėl kurio pypkės kaina gali sumažėti arba padidėti dešimtis kartų. Vertingiausiu laikomas išilgai pjauto gumbo tiesus piešinys. Skersai pjautos šaknies raštas vadinamas( „paukščio akutėmis", įstrižai - panašus į ugnies liepsneles.
Kaip išsirinkti pirmąją pypkę? Niekada nereikia pirkti pačios prasčiausios ir pigiausios pypkės „išmėginti- patiks, ar ne", nes kuo prastesnė pypkė, tuo ji „neskanesnė". Tačiau pirmoji pypkė neturi būti ir brangiausia, nes neturėdamas įgūdžių gali nenorom ją sugadinti. Pradžiai reikėtų išsirinkti vidutinio dydžio pypkę. Pypkės forma derinama prie pypkininko veido. Kartu su pypke derėtų įsigyti ir aksesuarų - kimštuką, valiklių, filtrų, valymo priemonių. Naudojant filtrus dūmas šaltesnis ir švelnesnis, be to, filtrai sugeria drėgmę.
Prarūkymo ritualas
Naują pypkę reikia nuvalyti sausu minkštu audiniu. Kai kurie žinovai pataria pypkės vidų išvalyti alkoholyje mirkyta vata. Prieš pirmąkart kemšant, pypkę dera pašildyti delnuose.
Naujos pypkės prarūkymas turi savo seką: penkis kartus išrūkoma iki trečdalio prikimšta pypkė, dar penkis- iki pusės ir galiausiai- dešimt kartų visiškai prikimšta pypkė. Pypkė rūkoma tol, kol visiškai sudega tabakas. Paskui pypkutė turi pailsėti bent šešias valandas.