Mėgsta saulėtą vietą
Vos tik žemė sušyla, iš jos pradeda lįsti kuokšteliai krokų lapelių, o vėliau pasirodo ir žiedai. Jie būna įvairių spalvų, 3–6 cm skersmens, dažniausiai šviesiai ar tamsiai violetiniai. Visiems krokų žiedams būdingas požymis – didelė oranžinė purka, kuri yra išsikišusi ir gerokai ilgesnė už kuokelius. Žydi krokai kovo–balandžio mėn. Vakare ir apsiniaukusią dieną žiedai susiskleidžia, o šviečiant saulei švyti visu gražumu.
Svarbiausias krokų išskirtinumas tas, kad jie – ne tik aplinką puošiančios svogūninės gėlės. Nuo seno krokų žiedai itin vertinami, nes iš jų purkų gaminami natūralūs dažai, prieskoniai, vaistiniai preparatai.
Nebijo šalčių
„Krokams auginti parenkama saulėta arba iš dalies ūksminga vieta. Dirva turi būti lengva, humusinga, gerai įdirbta, nepiktžolėta ir pakankamai drėgna, bet neužmirkstanti. Prieš sodinimą tręšiama perpuvusiu mėšlu ar kompostu. Svogūnėliai sodinami 6–10 cm gylyje 12–15 cm atstumu. Tinkamiausias sodinimo laikas – rugpjūčio pabaiga.
Vienoje vietoje krokai auginami 3–4 metus. Peržydėjusių krokų svogūnėliai iškasami liepos pradžioje, 5–10 dienų apdžiovinami sausoje, vėjo perpučiamoje, vėsioje patalpoje arba saulėje. Po to sudedami į dėžutes ir laikomi iki sodinimo. Krokai dauginami svogūnėliais ir sėklomis“, – pasakojo gėlininkė Joana Giedraitytė. Žiemoja krokai gerai, jiems nereikia priedangų nuo šalčių.
Vertinami dėl purkų
Labiausiai krokai vertinami dėl savo purkų. Žydėjimo metu purkos surenkamos ir džiovinamos 45–50 °C temperatūroje. Išdžiovintos laikomos sandariuose induose sausoje tamsioje vietoje. Išdžiūvusi žaliava yra kartoko aitraus skonio ir maloniai kvepia. Purkose yra 50 proc. dažomųjų medžiagų pikrokrocino, krocino, 8–13 proc. aliejaus, 0,32 proc. eterinio aliejaus,
8,6 proc. cukraus, 12,9 proc. azotinių medžiagų, 3,4–6,7 proc. mineralinių medžiagų (kalio, fosforo), karotinoidų, vitaminų (tiamino, riboflavino) ir kitų veikliųjų medžiagų.
Gydo įvairias ligas
Asirijoje ir Egipte krokai buvo žinomi jau kelis tūkstančius metų prieš Kristų. Jie minimi Hipokrato rankraščiuose. Anksčiau krokai buvo laikomi tonizuojamuoju vaistu. Neretai jie buvo vartojami gydant ginekologines ligas, geltą, pabrinkimus, hemorojų. Krokų purkų preparatai turi antiseptinių, šlapimo išsiskyrimą skatinančių, traukulius mažinančių savybių. Jie vartojami įvairioms skrandžio ir žarnyno ligoms gydyti, skausmams malšinti. Nuoviro pavilgais gydomos uždegiminės akių ligos, pūliuojančios žaizdos.
Iš krokų žiedų gaunamą šafraną J.Giedraitytė išbandė gamindama maistą. „Rudenį darydama kompotus, kepdama pyragus, gamindama padažus, troškindama paukštieną, daržoves ar žuvį dedu šafrano. Patiekalai tampa gražios geltonos spalvos, maloniai kvepia“, – sakė gėlininkė. Tačiau ji perspėjo, kad šafrano reikia dėti labai mažai, nemaišyti su kitais prieskoniais, ypač jei gaminami tradicinės virtuvės patiekalai. Įdėjus per daug šio egzotinio prieskonio patiekalas gali būti nemaloniai kartus. Pašnekovė šafraną užpila nedideliu kiekiu vandens ar pieno, palaiko per naktį, vėliau nukošia ir naudoja norimam patiekalui pagardinti.
Sumaniusiems pasigaminti savo šafrano, pašnekovė patarė daryti taip, kaip daro profesionalūs krokų augintojai: atsikelti prieš aušrą, kol žiedeliai neišsiskleidę, nusiskinti, tą pačią dieną atsargiai išimti purkas, greitai išdžiovinti ir sudėti į sandarius indelius. „Gal lietuviškas šafranas nebus toks kvapnus ir vertingas kaip užaugintas Italijoje, tačiau savas“, – tikino gėlininkė.
Viduramžiais iš krokų purkų pagamintas šafranas buvo daug kartų brangesnis už juoduosius pipirus. Ir dabar jį kaip prieskonį gali įpirkti tik pasiturintieji. Šafrano kainą lemia ir tai, kad jo kilogramui pagaminti reikia apie 150 tūkst. krokų žiedų. Šafranas turi toksinių medžiagų, todėl vienam patiekalui jo galima naudoti ne daugiau kaip 5–10 g.