Mėgsta saulėtą vietą
Augalų pasaulyje vienos mados keičia kitas. Šiuo metu ypač populiarios snieguolės. Anglijoje už snieguolių svogūnėlius mokamos rekordinės sumos, o prekiaujantys jomis neriasi iš kailio, kad patenkintų visus vadinamųjų galantofilų (entuziastingų snieguolių kolekcininkų) poreikius. Snieguolių manija apėmusi net Japonijos gėlininkus.
Snieguolės (lot. galanthus) – amarilinių šeimos 15–20 cm aukščio gėlės, kilusios iš Pietų Europos ir Viduržemio pajūrio kraštų. Tai svogūninės gėlės, kurių lapai tamsiai žali, blizgantys, žiedai balti su žaliomis dėmėmis, vainiklapių galuose nusvirę. Pasitaiko pilnavidurių. Lietuvoje žydi kovo–balandžio mėnesiais, Pietų Europoje – sausio antroje pusėje. Po žydėjimo nunyksta. Snieguolės gražiai atrodo auginamos grupėmis gėlynuose ir alpinariumuose.
Mėgsta saulėtą vietą ir perpuvusiu mėšlu įtręštą priesmėlio dirvą. Į nuolatinę vietą snieguolių svogūnėliai sodinami rugpjūčio–rugsėjo mėn. 8–10 cm gylyje 5–10 cm atstumu. Nepersodintos snieguolės gali augti 5–6 metus. Dauginamos svogūnėliais, kurie išskirstomi iškasus kerą. Peržydėjusios snieguolės subrandina sėklas ir neretai užsisėja pačios.
Botaniniu požiūriu snieguolės − daugiamečiai žoliniai augalai, tačiau subtilus jų grožis pavergė ne vieno gėlininko širdį. „Jei norite savo sklype įkurdinti snieguoles, patariama pasodinti keletą svogūnėlių vienoje vietoje, nes iš vieno svogūnėlio išauga tik vienas gėlės stiebelis. Žydinčias snieguoles galima auginti kaip vazonines gėles iki kovo mėnesio, o nužydėjusias persodinti į gėlyną“, – patarė gėlininkė Joana Giedraitytė.
Domisi jauni ir seni
Kai kuriuose pasaulio botanikos soduose sukauptos didžiulės snieguolių kolekcijos. Botanikus stebina kolekcininkų susidomėjimas šiais augalais. Panašiai buvo su orchidėjomis, tačiau jos daug išraiškingesnės nei kukliosios snieguolės. Į snieguolių dienas, rengiamas įvairiose pasaulio šalyse, suplūsta ir jauni, ir seni.
Viename aukcione už retos veislės snieguolės „Žalioji ašara“ svogūnėlį kolekcininkas nepagailėjo 357 svarų sterlingų (daugiau nei 1 400 Lt). Dauguma besižavinčiųjų šiomis svogūninėmis gėlėmis tikina, kad jos išskirtinės, nes tuo metu vienintelės žydi. Pajutę susidomėjimą snieguolėmis selekcininkai ėmė kurti naujas jų veisles. Netrukus jų skaičius gali perkopti pusantro tūkstančio.
Taps retenybe
Žinomas gėlininkas Giedrius Rumė paklaustas, ar Lietuvoje yra sergančiųjų vadinamąja galantofilija (snieguolių kolekcionavimu), teigė, kad mūsų krašte kol kas ši liga nepaplito. „Lietuvių skonis ne toks subtilus. Ieškantiesiems įdomesnės gėlės svarbu, kad ji būti didelė, ryški, brangi. Vargu ar tokius gali sudominti iš po sniego žiedelius keliančios snieguolės. Esame inertiška tauta. Auginu ir dauginu ne vieną vertą dėmesio retą gėlę, tačiau įsitikinau, kad labai sunku įrodyti, kad ji verta dėmesio“, – apgailestavo pašnekovas.
Pasak jo, snieguolės – nuostabios gėlės, vertos susižavėjimo, bet ateis laikas, kai jos taps retenybe mūsų šalyje. „Pamenu metą, kai snieguolės augo kaip piktžolės. Dabar jų vis mažiau. Kuo toliau, tuo labiau gamta tyčiojasi iš svogūninių augalų mylėtojų. Didžiausia bėda – besniegės žiemos, atlydžiai ir po to staigiai spustelėję šalčiai. Snieguolių svogūnėliai labai maži, degtuko galvutės dydžio, labai negiliai pasislėpę žemėje.
Jei nėra sniego dangos, jie pašąla arba visiškai iššąla. Galima pridengti, tačiau tai ne visada padeda“, – sakė gėlininkas. Jis pamena pavasarį, kai po rūsčios žiemos, kai įšalas siekė beveik metrą, iššalo kalnų ir stepių augalų kolekcijos. Todėl, anot jo, mėgstantys gėles mieliau augina vienadienes, bijūnus, kitas gėles, atsparesnes permainingoms žiemoms.