Apie tai knygoje „TED TALKS: viešasis kalbėjimas“ paprastai ir vaizdžiai pasakoja Chrisas Andersonas, su savo komanda sukūręs šiandieninę TED konferenciją, tapusią įtakingiausiu pasauliniu edukaciniu reiškiniu ir judėjimu. Pateikiame ištrauką iš jos.
Puikią kalbą galima pasakyti nesuskaičiuojama daugybe būdų. Bet pirmiausia susipažinkime su keliais svarbiausiais patarimais, padėsiančiais saugiai žengti tame kelyje. Būna bjaurių viešai rėžiamų kalbų, kurios kelia pavojų ne tik pranešėjo reputacijai, bet ir publikos gerovei. Toliau pateiksiu keturis tipus, kurių būtina vengti bet kokia kaina.
Pardavimo kalba
Kartais oratoriai viską daro atvirkščiai. Jie nori gauti ir imti, o ne duoti.
Prieš kelerius metus į TED atėjo garsus autorius, verslo konsultantas. Susidomėjęs laukiau jo prezentacijos, kaip mąstyti netradiciškai. Tačiau tai, ką išgirdau, mane labai išgąsdino. Jis pradėjo pasakoti apie kelis verslininkus, kuriems ėmusis tam tikrų veiksmų pavyko padaryti didelį šuolį pirmyn plėtojant savo verslus. Kokie buvo tie veiksmai? Pasirodo, visi verslininkai pirko jo konsultacines paslaugas.
Po penkių minučių tokios kalbos klausytojai ėmė erzėti, ir man trūko kantrybė. Atsistojau ir nutraukiau pranešėją. Visų akys susmigo į mane. Išpylė prakaitas. Mano mikrofonas buvo įjungtas, tad visi girdėjo kiekvieną žodį.
Aš: Norėčiau jūsų paprašyti. Gal galėtumėte papasakoti mums, kokį netradicinio mąstymo būdą rekomenduojate? Norėtume sužinoti, kaip jis iš tikrųjų padeda, kad galėtume vėliau jį išbandyti. O dabar girdime truputį per daug reklamos.
(Nervingi plojimai. Nejauki tyla)
Pranešėjas: Tam suprasti reikia trijų dienų. Per penkiolika minučių niekaip neišaiškinsiu visko, ką būtina daryti. Mano tikslas papasakoti, kad toks mąstymas gali padėti, ir paskatinti jus domėtis toliau.
Aš: Neabejojame, kad tai padeda. Jūs šios srities žvaigždė! Papasakokite mums kokį nors pavyzdį ar tiesiog paaiškinkite, kiek spėsite per penkiolika minučių. Prašome jūsų!
Tuo metu salėje pasigirdo pritarimo šūksnių, ir pranešėjui neliko kito pasirinkimo. Visi su palengvėjimu atsiduso, kai jis pagaliau ėmė dalytis klausytojams naudinga informacija.
Kaip ironiška. Godumas sakant viešąją kalbą kenkia net paties kalbėtojo interesams. Labai nustebčiau, jeigu minėtoji garsenybė gautų bent vieną užsakymą iš jį girdėjusių žmonių. O jei ir gautų, vienkartinė sėkmė neatpirktų visų kitų, buvusių salėje, akyse prarastos pagarbos. Neverta net minėti, kad nedėjome jo kalbos į savo interneto svetainę.
Reputacija yra viskas. Kur kas geriau kurti ne save reklamuojančio nuobodos, o dosnaus, nuostabius dalykus savo klausytojams dovanojančio žmogaus reputaciją. Nyku ir pikta, kai tenka klausytis kalbos, kurios tikslas parduoti, ypač jei tikiesi visai ko kito.
Aišku, dažniausiai parduoti bandoma gerokai subtiliau. Skaidrėje pasirodo knygos viršelis, oratorius probėgšmais užsimena apie tai, kad jo organizacijai trūksta lėšų. Jeigu kalba apskritai puiki, gal net išsisuksite nepričiuptas dėl tokių smulkmenų (žinoma, kas kita, jeigu esate kviestas kalbėti būtent apie tą knygą ar organizaciją). Tačiau labai rizikuojate. Todėl TED konferencijose mes aktyviai skatiname pranešėjus vengti tokių dalykų.
Svarbiausia prisiminti, kad kalbėtojo tikslas – duoti klausytojams, o ne imti iš jų (net verslo situacijose, kai įtikinti klientą pirkti yra jūsų darbas, tikslas turėtų būti duoti. Juk sėkmingiausiai dirbantys pardavėjai geba įsijausti į klientų padėtį ir įsivaizduoti, kaip geriausia patenkinti jų poreikius). Į TED konferencijas žmonės susirenka ne tam, kad jiems ką nors parduotų. Vos perkandę jūsų slaptą planą, jie gelbėdamiesi įsijungia telefonus ir skaitinėja elektroninio pašto žinutes. Tarsi būtumėte sutarę su drauge išgerti kavos ir su siaubu suprastumėte, jog ji atėjo pasimatyti su jumis tik tam, kad įtikintų jus investuoti į jos parduodamą nekilnojamąjį turtą, kurį pakaitomis dalysitės su kitais. Juk spruksite pasitaikius pirmai progai.
Galima diskutuoti, kur riba tarp dalijimosi įdomia idėja ir bandymo parduoti, bet esmė aiški: ne imkite, o duokite.
Be to, yra dar šis tas. Dosnumas sulaukia atpildo. Kai žmogaus teisių advokatas Bryanas Stevensonas sakė kalbą TED konferencijoje, jo organizacijai trūks plyš reikėjo vieno milijono dolerių, kad galėtų tęsti kovą svarbioje byloje JAV Aukščiausiajame Teisme. Savo kalboje Bryanas nė žodeliu neužsiminė apie tai. Tačiau, pasakodamas istorijas, pateikdamas įžvalgų, pasitelkdamas humorą ir padėdamas atrasti naujus dalykus, jis pakeitė mūsų požiūrį į teisingumą Amerikoje. Jam baigus, klausytojai visi kaip vienas atsistojo ir kelias minutes plojo. Spėkite, kas nutiko paskui? Konferencijai pasibaigus, Bryanas turėjo beveik pusantro milijono dolerių, paaukotų jį išklausiusių žmonių.
Padrika kalba
Kartą pirmojoje mano organizuotoje TED konferencijoje vienas dalyvis šitaip pradėjo savo kalbą: „Važiuodamas čia, galvojau, ką jums pasakyti...“ Toliau pasipylė srautas minčių apie įvairius ateities variantus. Nieko blogo ar įžeidžiamo. Nieko, ką būtų sunku suprasti. Tačiau nė vieno stipraus argumento. Jokių naujovių. Jokio atradimų džiaugsmo. Nieko, ką vėliau prisimintum ar panaudotum. Auditorija mandagiai paplojo. Bet niekas nieko nesužinojo.
Aš nesitvėriau pykčiu. Pasitaiko prastai parengti pranešimą. Bet girtis, kad esi nepasiruošęs? Tai įžeidimas. Tarsi sakytum klausytojams, kad jų gaištamas laikas tau nerūpi. Kad tau nerūpi pats renginys.
Tokių kalbėtojų labai daug. Beprasmiškai klajoja, neturėdami aiškios krypties. Tikriausiai apgaudinėja save, kad padrikas knaisiojimasis po savo nuostabiuosius smegenų užkaborius privalo sužavėti ir kitus. Bet jeigu aštuoni šimtai žmonių nusprendžia skirti tau penkiolika minučių savo gyvenimo, plepalais neišsisuksi.
Mano kolegos Bruno Giussani žodžiais tariant, „kai žmonės susėda paklausyti pranešėjo, jie suteikia jam kai ką nepaprastai vertingo, ko niekada nebesusigrąžins, – kelias minutes savo laiko ir dėmesio. Kalbėtojo užduotis – kuo geriau tai išnaudoti.“
Tad jei ketinate dovanoti žmonėms nuostabią idėją, pirmiausia skirkite laiko tam pasiruošti. Padriki tauškalai nėra išeitis.
Kaip vėliau paaiškėjo, anas nevykęs pranešėjas vis dėlto įteikė TED organizacijai tam tikrą dovaną. Nuo to karto mes dvigubai labiau stengiamės padėti dalyviams pasirengti.
Biurokratinė nuobodybė
Kiekviena organizacija įdomi tiems, kurie joje dirba, – ir be galo nuobodi beveik visiems kitiems. Apgailestauju, bet tai tiesa. Klausytojai ims snūduriuoti per pirmuosius sakinius, jei pasakosite apie ypatingą savo bendrovės, nevyriausybinės organizacijos ar laboratorijos istoriją, sudėtingą, bet, ak, kokią įspūdingą struktūrą, stulbinamai talentingą, neįtikėtinai fotogenišką su jumis dirbančią komandą ir populiarumo aukštumas pasiekusius savo gaminius. Visa tai gali dominti jus ir jūsų bendradarbius. Deja, mes dirbame kitur.
Tačiau viskas pasikeis, jei kalbėsite apie savo veiklą ir joje gimstančias drąsias idėjas, tik nepradėkite apie pačią organizaciją ar jos produkciją.
Tai gali būti sunkiau, negu atrodo. Dažnai savaime suprantama, kad organizacijų vadovai yra ir jų atstovai ryšiams su visuomene, nuolatos reklamuojantys savo darbovietę, tikintys, jog jų pareiga – pagerbti savo sunkiai dirbančią komandą. O kadangi veikla, apie kurią jie norėtų kalbėti, vyksta organizacijos viduje, lengviausia pradėti nuo to, kaip veikia visa struktūra. „2005 metais mes atidarėme naują skyrių Dalase šiame verslo centre (skaidrė su stikliniu dangoraižiu), to skyriaus tikslas buvo ištirti, kaip galėtume sumažinti elektros energijos išlaidas, todėl jam vadovauti paskyriau viceprezidentą Hanką Borehamą...“ Visi žiovauja.
Palyginkime: „2005 metais netikėtai pastebėjome keistą dalyką. Paaiškėjo, kad vidutinis biuras gali šešiasdešimčia procentų sumažinti elektros energijos išlaidas be jokio pastebimo produktyvumo sumažėjimo. Leiskite pasidalyti su jumis, kaip...“
Vienas variantas sudomina. Kitas susidomėjimą pražudo. Vienas yra dovana. Kitas – tingus savanaudiškumas.
Įkvepiantis pasirodymas
Dvejojau, ar įtraukti šį pavyzdį, bet nusprendžiau, kad privalau.
Pirmiausia sutarkime: uždegantis įkvėpimas yra neabejotinai vienas įspūdingiausių dalykų, kurį galime patirti klausydamiesi kalbos. Oratoriaus pastangos ir žodžiai mus išjudina ir užpildo visa apimančiu, jaudinančiu galimybės pojūčiu. Norisi eiti į pasaulį ir būti geresniu žmogumi. Nuoširdžiai įkvepiantis daugumos kalbų pobūdis nulėmė TED organizacijos augimą ir sėkmę. Atvirai kalbant, būtent jis visų pirma patraukė ir mane. Aš tikiu inspiracijos galia. Bet su šia galinga jėga reikia elgtis atsargiai.
Kai puikus oratorius baigia kalbėti, o minia pašoka iš vietos ir ploja, visi išgyvena jaudinančias akimirkas. Klausytojai džiaugiasi tuo, ką išgirdo, o oratorius jaučiasi nenusakomai laimingas, gaudamas tokį milžinišką pripažinimą. (Kartą TED konferencijoje patyrėme nejaukiausias minutes savo istorijoje, kai aidint skystiems plojimams pranešėja nulipo nuo scenos ir užkulisiuose sušnibždėjo savo draugei: „Niekas neatsistojo.“ Suprantama pastaba. Bėda ta, kad ji neišjungė mikrofono ir visi išgirdo skausmą jos balse.)
Daugelis pranešėjų, pripažįsta jie tai ar ne, svajoja apie griausmingas ovacijas jiems paliekant sceną ir gausybę žinučių, liudijančių apie jų neeilinius gebėjimus įkvėpti publiką. Tai spąstai. Didžiulis troškimas sulaukti ilgų plojimų verčia priimti blogus sprendimus. Ruošdamiesi jie peržiūri įkvepiančių oratorių kalbas ir ima kopijuoti... formą, bet ne turinį. Rezultatas pasibaisėtinas: tiesmukai naudojantis visais įmanomais triukais intelektualiai ir emociškai manipuliuojama klausytojais.
Prieš keletą metų TED konferencijoje stebėjome panašų liūdną atvejį (padorumo dėlei kai ką šioje istorijoje pakeičiau). Keturiasdešimtmetis amerikietis, prisiekęs TED gerbėjas, atsiuntė mums peržiūrėti įdomų vaizdo įrašą, primygtinai prašydamas leisti jam kalbėti. Svarbiausia kalbos mintis puikiai tiko prie pagrindinės tų metų temos, žmogus pateikė geras rekomendacijas, taigi nusprendėme leisti jam pamėginti.
Pirmosios kalbos minutės buvo išties daug žadančios. Tai buvo įspūdinga asmenybė. Džiugiai šypsojosi klausytojams. Pradėjo keliomis smagiomis pastabomis, parodė įdomų filmuotą epizodą, turėjo netikėtų vaizdinių priemonių. Atrodė, kad yra smulkiai išstudijavęs visas iki vienos TED kalbas ir savojoje pritaikė geriausius dalykus iš kiekvienos. Sėdėjau ir žiūrėjau tikėdamasis tapti milžiniško pasisekimo liudininku.
Tačiau netrukus... man ėmė darytis slogu. Kažkas buvo smarkiai ne taip. Pranešėjas žavėjosi buvimu scenoje. Žavėjosi truputį per daug. Vis nutildavo, laukdamas plojimų ar juoko, o sulaukęs nutraukdavo kalbą ir dėkodavo, subtiliai reikalaudamas dar. Vėliau, trokšdamas vėl palinksminti publiką, ėmė laidyti iš anksto neapgalvotus komentarus. Tie komentarai akivaizdžiai smagino jį patį, bet ne kitus. O blogiausia, kad taip ir nesulaukėme žadėtosios esmės. Jis teigė, kad atskleis tiesą apie svarbią idėją. Tačiau jo pagrindinė mintis buvo paika, o istorijos tuščios. Sykį net panaudojo Photoshop programa pakeistą nuotrauką, kad turėtų kuo pagrįsti savo žodžius. Be to, užsimiršęs taip susigundė rampos šviesa, kad gerokai viršijo leistiną laiką.
Artėdamas prie pabaigos, jis puolė aiškinti klausytojams, kad dabar jų galioje pasinaudoti jo išmintimi, prabilo apie svajones ir įkvėpimą, o baigė plačiai išskėtęs rankas ir ištiesęs jas į publiką. Visi matė, kiek daug ši kalba reiškia pačiam oratoriui, todėl dalis žmonių atsistojo paploti. O aš? Mane pykino. Ką tik stebėjome nuvalkiotą TED banalybę, kurios taip stengiamės atsikratyti. Vien išorė ir nieko viduje.
Problema su tokiomis kalbomis ne vien ta, kad jas sakant apgaulingai meilikaujama. Bėda ta, kad jos užtraukia blogą vardą visam žanrui. Per jas klausytojai nebenori priimti ir tikrai nuoširdaus, įkvepiančio kalbėtojo. Deja, tuo slidžiu keliu bando eiti vis daugiau pranešėjų, trokštančių paragauti populiarumo narkotiko.
Prašau jūsų, nebūkite vienas iš jų.
Taip jau yra, kad norint įkvėpti kitus reikia tai pelnyti. Uždega ne tas, kuris žiūri į mus didelėmis akimis ir meldžia nuoširdžiai patikėti jo svajone. Uždega tas, kuris turi tikrai įdomią, jaudinančią svajonę. O tokios svajonės lengvai neatsiranda. Jos gimsta išliejus daug kraujo, prakaito ir ašarų.
Uždegantis įkvėpimas primena meilę. Jei vaikysiesi ją, ji niekada neateis. Tiesą sakant, žmonės, maldaujantys meilės, vadinami persekiotojais. Ne tokiais kraštutiniais atvejais vartojame kitus žodžius, bet irgi turinčius neigiamą reikšmę: šleikštu, nederama, beviltiška.
Deja, toks elgesys sukelia priešingą reakciją, nei norima juo pasiekti. Nuo taip besielgiančio žmogaus visi traukiasi. Tas pats ir su pastangomis įkvėpti kitus. Jeigu ieškosite lengvesnio kelio ir bandysite laimėti žmonių simpatijas vien savo charizma, jums gali trumpam pavykti, bet greitai viskas paaiškės ir jūsų klausytojai spruks šalin. Oratorius, apie kurį pasakojau, sulaukė dalies auditorijos plojimų atsistojus, bet apklausoje, kurią atlikome konferencijai pasibaigus, atsiliepimai apie jį buvo baisūs, tad niekada neskelbėme šio įrašo internete. Dalyviai jautėsi manipuliuojami. Taip ir buvo.
Jeigu svajojate tapti viešojo kalbėjimo žvaigžde, kuriai įžengus į sceną ir pažėrus talento perlų publiką apima ekstazė, meldžiu apsigalvoti. Meskite šalin tokias svajones. Svajokite apie ką nors daug didesnio už save patį. Siekdami tos svajonės, pasiraitokite rankoves ir dirbkite tiek, kiek reikės, kol pasieksite reikšmingų laimėjimų. O tada kukliai užsukite pas mus ir pasidalykite tuo, ką išmokote.
Nesuvaidinsi, kad gali įkvėpti kitus. Klausytojus patraukia natūralumas, drąsa, nesavanaudiškas darbas, nesuklastota išmintis. Jei kalbėdamas kitiems remsitės šiomis savybėmis, rezultatai jus maloniai nustebins.
Tačiau lengva aptarinėti nevykusias kalbas. O ką daryti, kad jos pasisektų? Viskas prasideda nuo aiškios minties.
