Žinodamas brolio ydas ir silpnybes, rašytojas sielojosi dėl perniek einančių gabumų, kuriais pati gamta buvo dosniai apdovanojusi brolį.
„Žūva didis Rusijos talentas“, – rašė A. Čechovas, apgailestaudamas dėl brolio lengvabūdiškumo.
Broliui adresuotas laiškas – persunktas emocijų ir ypač atviras. Jį tiesiog būtina perskaityti ir mums. Kaip rašoma svetainėje fit4brain.com, toli gražu ne vien alkoholikai užsiima savęs gailėjimu, savo gebėjimų menkinimu ir laikosi nuostatos, kad yra nesuprasti. Tokios mintys ir jų nulemtas elgesys kenkia, visų pirma, mums patiems. Matydami destruktyvius mūsų veiksmus, pergyvena ir artimieji, kuriems esame svarbūs.
Būtinai perskaitykite A. Čechovo rašytą laišką. Galbūt didžio literatūros klasiko žodžiai nuskambės įtikinamai ir privers praregėti.
„Maskva, 1886 m.
Dažnai man skundiesi, kad tavęs nesupranta! Net Goethe ir Newtonas dėl to nesiskundė… Tik Kristus skundėsi, bet jis kalbėjo ne apie savąjį „aš“, o apie savo mokymą… Tave aš puikiai suprantu… O jei tu pats savęs nesupranti, kiti dėl to nėra kalti…
Galiu prisiekti, kad, kaip brolis ir artimas tau žmogus, aš tave suprantu ir iš visos širdies užjaučiu… Visas gerąsias tavo savybes aš pažįstu kaip savo penkis pirštus, jas vertinu ir žvelgiu į jas su didžiausia pagarba. Jei tik nori, įrodydamas, kad tikrai tave suprantu, galiu net išvardyti tas tavo savybes. Manau, kad esi neapsakomai geras, kilniadvasis, ne egoistas, pasiruošęs paskutinę kapeiką pasidalyti, nuoširdus; tau svetimas pavydas ir neapykanta, esi atviraširdis, sugebi pagailėti ir žmonių, ir gyvūnų, nesi kandus, kerštingas, bet esi patiklus… Tau dosniai atseikėta to, ko kiti neturi, – esi talentingas. Būtent talentas daro tave viršesnį už milijonus žmonių – juk dailininku gali tapti tik vienas iš poros milijonų...
Talentas suteikia tau ypatingą padėtį: gali būti net rupūže ar tarantulu, tave vis tiek visi gerbs, kadangi talentams viskas atleistina. Deja, turi vienintelį trūkumą. Jis kaltas ir dėl klaidingų tavo įsitikinimų, ir dėl tavo sielvarto, ir dėl pilvo skausmų. Tai – neapsakomas tavo neišsiauklėjimas. Prašau man atleisti, tačiau veritas magis amicitiae (tiesa – svarbiau už draugystę)… Reikalas tas, kad gyvenimas diktuoja savas sąlygas… Kad jaustumeisi sėdįs savo rogėse, kai atsiduri tarp intelektualų, kad nepasijustum jiems svetimas ir nepradėtum jais bodėtis, tiesiog privalai būti kultūringas… Tik talento dėka tu patekai į tą ratą, todėl jam priklausai, bet… jautiesi iš jo išstumtas, todėl turi balansuoti tarp kultūringos publikos ir šiaip gyventojų.
Kultūringiems žmonėms, mano galva, turėtų tikti bet kuris iš toliau surašytų apibūdinimų.
1. Jie gerbia kito asmenybę, todėl visada yra malonūs, švelnūs, mandagūs ir paslaugūs... Jie nekelia triukšmo dėl prapuolusio plaktuko ar trintuko. Jei su kuo nors gyvena, tai nemano, kad daro malonę, o jei nutaria išeiti, nesako, kad su tuo žmogumi neįmanoma gyventi. Jie gali atleisti ir už triukšmą, ir už šaltį, ir už perkeptą mėsą, ir už kandžius žodžius, ir už pašalinių lankymąsi jų namuose...
2. Jie pagaili ne tik vargšų ir kačių. Jie išgyvena ir dėl to, ko plika akimi nematyti.
3. Jie gerbia kitų nuosavybę, todėl visada grąžina skolas.
4. Patys būdami nuoširdūs, melo jie bijo kaip ugnies. Net menkiausias melas jiems nepriimtinas. Melas žeidžia klausytoją ir menkina jo akyse tą žmogų, kuris meluoja. Jie niekuo neapsimeta, viešumoje būna tokie pat kaip namie, jie neskleidžia į akis miglos… Jie be reikalo neplepa ir neįkyri atvirais prisipažinimais, jei niekas apie juos neklausia… Kadangi gerbia kitų ausis, jie verčiau patyli.
5. Jie nesiima savęs juodinti vien todėl, kad sukeltų aplinkinių gailestį ir norą kaip nors pagelbėti. Jie nelinkę groti kitų sielų stygomis, siekdami sukelti gilius atodūsius. Jie niekada nesako, kad yra nesuprasti.
6. Jie nesivaiko tuštybės. Jų nedomina tokie dirbtiniai deimantai kaip pažintys su įžymybėmis, salonuose sutinkamų žmonių pagyros ir populiarumas smuklėse.
7. Jei jaučia turį talentą, tą talentą jie gerbia. Dėl jo jie paaukoja dvasios ramybę, atsisako moterų, vyno ir nusigręžia nuo tuštybės.
8. Jie ugdo savyje estetinius pojūčius. Jie neužmiega nenusirengę drabužių, jie negali žiūrėti į plyšį sienoje, iš kurio lenda blakės, kvėpuoti pradvisusiu oru, vaikščioti prispjaudytomis grindimis, maitintis ant žibalinės viryklės pašildytu maistu. Jie stengiasi suvaldyti seksualinius instinktus, paversti juos tauriais jausmais. <...> Iš moters jie reikalauja ne lovos paslaugų, ne arklio prakaito, <...> ne apsukrumo, besireiškiančio išmoningai imituojant nėštumą ir be atvangos meluojant... Jiems, o ypač dailininkams, būtinas gaivumas, gracingumas, žmogiškumas. <...> Jie nemaukia degtinės, nešniukštinėja po spintas, kadangi žino, kad nėra kiaulės. Geria jie tik tada, kai yra visiškai laisvi ir tiktai esant progai, mat žino, kad mens sana in corpore sano (sveikame kūne – sveika siela).
Ir taip toliau. Tokie tad yra kultūringi žmonės... Kad taptum kultūringas ir vertas aplinkos, į kurią patekai, nepakanka perskaityti vien Pikviko (Charleso Dickenso „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“) arba išmokti Fausto monologo.
Reikia be perstojo dieną ir naktį dirbti, nuolatos skaityti, mokytis, ugdyti valią... Brangi kiekviena valandėlė. <...> Reikia drąsiai spjauti į viską ir imtis darbo iš peties... Junkis prie mūsų, sukulk grafiną su degtine ir prigulęs paskaityk... Kad ir Turgenevą – juk jo tu neskaitei?“