Šis atsparusis trečdalis sugeba žiūrėti į beviltišką situaciją kaip į pavienį atsitiktinį atvejį, o jų savijauta lyg tampri guma greitai sugrįžta į pradinį lygį. Šiems individams net ir po stiprių neigiamų patirčių nepristinga motyvacijos aktyviai reaguoti į ateities iššūkius.
Kokia šio trečdalio paslaptis? Po atliktų tyrimų buvo prieita išvada, kad svarbus vaidmuo atitenka situacijos aiškinimo stiliui. Skirtumas tarp tų, kurie greitai atsigauna nuo negatyvių potyrių, ir tų, kurie išsiugdo bejėgiškumo jausmą, yra ganėtinai paprastas – žmonės tiesiog skirtingai interpretuoja dalykus, kurie jiems nutinka:
• Kas kaltas dėl įvykio? Ar tokią situaciją sukėlė išoriniai, ar vidiniai veiksniai? Esama individų, kurie kiekviena pasitaikiusia proga linkę plakti save, užuot perkėlę dalį atsakomybės ant kitų žmonių pečių ar paprasčiausiai suvertę kaltę išoriniams veiksniams. Pavyzdžiui, vienas žmogus, netekęs darbo, ima vaizduotis esąs niekam tikęs darbuotojas, o kitas tiesiog galvoja, kad viršininkas nesugebėjo deramai įvertinti jo kompetencijos.
• Ar problema yra nuolatinė ir neįveikiama, ar išsprendžiama ir trumpalaikė? Vieni mano, kad tai, kas bloga, ilgai netrunka, kiti įsitikinę, kad nesėkmingi laikai tęsis amžinai. Kas nors, praradęs darbą, dūsaus, kad niekada nieko panašaus nebesusiras, tad neverta net ieškoti. O kitas toje pačioje situacijoje numos ranka, manys, kad visa tai laikina, ir kibs į paieškas su smagia mintim, kad galės išbandyti save kitoje srityje.
• Ar problema persikels ir į kitas gyvenimo sritis? Vieni linkę izoliuoti nesėkmingus įvykius nuo kitų – jei nepasisekė vienoje srityje, tai nereiškia, kad esi nevykėlis ir kitose. Kiti mano, kad problemos po vieną nevaikšto ir nesėkmių šleifas nusidrieks per visas gyvenimo veiklas.
Todėl vienas asmuo, tapęs bedarbiu, manys, kad viskas krinta jam iš rankų, visi darbdaviai vienodi ir apskritai gyvenime sėkmė jam nesišypso, o kitas žiūrės į darbo praradimą kaip į pavienį faktą ir nebus linkęs taip apibendrinti bei daryti pesimistiškų išvadų.
Galima supaprastinti, kad skirtumus lemia šios mąstymo kategorijos:
• AŠ / NE AŠ (kaltas aš arba kažkas kitas);
• VISADA / NE VISADA (problema išliks visada arba ne);
• VISKAS / NE VISKAS (įvykis apims visas gyvenimo sritis arba ne).
Tendencija aiški: žmonės, kurie vadovaujasi požiūriu „ne aš, ne visada, ne viskas“, įvykius vertina optimistiškiau, išsiskiria didesniu atsparumu nerimui bei depresijai ir kur kas labiau savimi pasitiki. Jie laimingesni, sveikesni ir sėkmingiau reiškiasi profesinėje veikloje.
Svarbu pabrėžti, kad šia pasaulėžiūra jie vadovaujasi tik tada, kai susiduria su problema. Kai nutinka kas nors gera, tokių žmonių mąstysena yra priešinga – jie galvoja, kad tai jų nuopelnas, kad geri dalykai tęsis nuolat ir teigiamai paveiks visas gyvenimo sritis.
Žmonės, kurie gyvena pagal principą „aš, visada, viskas“, daug labiau rizikuoja įklimpti į bejėgiškumą. Probleminės situacijos jiems atrodo beviltiškos, nekintančios ir visa apimančios, todėl jie lengviau puola į neviltį. Depresija sergančių žmonių tyrimai parodė, kad kai kažkas nepasiseka, jie tiesiog nustoja bandyti ir nuleidžia rankas.
Šie žmonės ginklus sudeda ir pralaimėjimą pripažįsta kur kas greičiau nei kiti. Paprastas žmogus, neišlaikęs egzamino, iškart ieško lengvinančių ir išteisinančių aplinkybių: profesorius buvo iš anksto nusistatęs, prieš egzaminą nepavyko gerai išsimiegoti, o kolega paskutinėje eilėje viso egzamino metu blaškė žiaumodamas gumą. Į depresiją linkęs žmogus toje pačioje situacijoje visą kaltę mieliau suvers sau ir padarys išvadą, kad yra niekam tikęs.
Mąstymo būdas „ne aš, visada, viskas“ irgi neretai pridaro žalos – tokie žmonės į stresines situacijas reaguoja pykčiu, pervertina menkniekius ir nuolat verčia kaltę kitiems. Jie švaisto laiką kaltindami valdžią, sistemą, viršininką ir galvoja, kad problemų niekada nepavyks išspręsti.
Taip greitai pasiduodama bejėgiškumui ir prisiimamas aukos vaidmuo: „Kai tokia valdžia, ko čia stebėtis, kad nerandu darbo?“ Visos bėdos šiems individams atrodo nuolatinės, neįveikiamos ir būtinai sugadinsiančios ateitį.
Verta paminėti, kad nors požiūris „ne aš, ne visada, ne viskas“ laikomas optimistiškiausiu, jis ne visada atitinka tikrovę. Kai kurie įvykiai iš tiesų yra mūsų kaltė – juk ne visi neišlaikė egzamino ir ne visus atleido iš darbo! Aiškinimo stilius, tinkamas vienam gyvenimo atvejui, gali būti visai nepriimtinas kitam. Tam tikrose situacijose asmeninę atsakomybę prisiimti ne tik verta, bet netgi būtina – kad galėtume tobulėti ir pasimokyti iš savo klaidų.
Pradėti kontroliuoti savo gyvenimą galima nuo visiškai mažų dalykų: patiems nuspręsti, į kurį restoraną eiti pietauti, išsirinkti labiausiai tinkančią šukuoseną ar pasirinkti mobiliojo telefono skambėjimo melodiją, savaip perstumdyti popierius, nuotraukų rėmelius bei kaktusus ant savo darbo stalo. Viskas prasideda nuo mažų žingsnelių ir prisiimtos nedidelės atsakomybės. Kol nesame uždaryti narve su neišvengiama elektros srove kaip M. Seligmano šuo, visada turime galimybę rinktis.
Pabaiga.
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Meilei naudingos charakterio savybės
Aistros atlasas
Ar visada aukšta savivertė neša sėkmę?
Skirtinga aplinka – skirtinga aš
4 žingsniai, padedantys susidraugauti su nesėkmėmis
Pagundos kaina
Vėlyvos motinystės privalumai
Šventinio stalo psichologija