Pamąstyti rašinyje gvildenamais klausimais ir įsigilinti į kai kurias tezes, matyt, būtų pravartu kiekvienam, nesugebančiam įsivaizduoti gyvenimo be visa užgožiančios priemonės – interneto, rašoma portale AdMe.ru. Jei įdomu, su kokiomis grėsmėmis jį siejo U. Eco, skaitykite toliau perteiktą jo laiško tekstą.
„Brangus anūke, nenorėčiau, kad šis Kalėdų proga parašytas laiškas atrodytų it koks Edmondo De Amiciso (italų rašytojas, poetas) stiliumi sukurptas pamokymas, skelbiantis apie meilę artimui, tėvynei, žmonijai ir panašiems dalykams. Tokios mintys neturėtų tau poveikio (esi jau pakankamai suaugęs, o aš – pasenęs), nes vertybių sistema nūnai tiek pakito, kad vykdyti mano rekomendacijas galėtų pasirodyti visiškai beprasmiška.
Taigi, norėčiau duoti vienui vieną patarimą, kuriuo pasinaudoti tu galėtum būtent dabar, kai ypač daug naudojiesi kompiuteriu. Jokiu būdu neketinu nurodinėti, kad turi liautis tai daryti, – nenoriu, kad laikytum mane sukvailėjusiu kriošena, be to, juk ir aš pats naudojuosi tuo daiktu.
Daugių daugiausia galiu parekomenduoti neužsibūti šimtuose pornografinių svetainių, kuriose demonstruojami kokie nors seksualiniai žaidimai. Netikėk, kad intymūs santykiai – vien tie ganėtinai monotoniški judesiai. Visos tos scenos išgalvotos vien tam, kad liktum sėdėti namuose, užuot kur nors ėjęs ir mezgęs pažintis su realiomis merginomis. Spėju, kad tu heteroseksualus, bet jei yra kitaip, pakoreguok mano rekomendacijas, atsižvelgdamas į asmeninę situaciją. Taigi, kreipk dėmesį į merginas mokykloje, žaidimų aikštelėse, nes jos daug geresnės nei televiziniai personažai, o kada nors suteiks tau daug daugiau džiaugsmo nei internete regimi atvaizdai. Gali manimi tikėti, nes esu sukaupęs milžinišką patirtį (jei būčiau vien stebėjęs seksualinius žaidimus kompiuterio ekrane, tavo tėvui tikrai nebūtų lemta gimti, o tai reiškia, kad ir tavęs nebūtų).
Vis dėlto ne apie tai norėjau su tavimi pasikalbėti. Ketinu prabilti apie ligą, apėmusią ne tiktai tavo, bet ir ankstesnę, jau universitetų slenkstį minančių žmonių kartą.
Turiu omeny atminties praradimą. Tikra tiesa, kad sužinoti, kas buvo Karolis Didysis arba kurioje pasaulio vietoje yra Kvala Lampūras, tu gali vienu mygtuko paspaudimu – gaudamas visą informaciją iš interneto. Taip ir elkis, kai būtinai reikia, tačiau surastus duomenis stenkis įsiminti, kad netektų ieškoti antrąkart, kai jų vėl prireiks, tarkim, mokykloje. Supratimas, kad kompiuteris pajėgus atsakyti į bet kurį tavo klausimą, malšina norą įsiminti informaciją, ir tai nėra gerai. Šį reiškinį galima palyginti, kad ir su tokia situacija: sužinojęs, kad iš vienos gatvės į kitą galima patekti važiuojant autobusu arba metro (ir tai labai patogu tuo atveju, jei tenka skubėti), žmogus nejučiom nusprendžia, kad nebėra jokios būtinybės vaikščioti pėsčiomis.
Tačiau jei nustosi vaikščioti, pavirsi žmogumi, judėti galinčiu tik neįgaliųjų vežimėlyje. Na, aš žinau, kad tu sportuoji ir ganėtinai gerai valdai kūną, todėl grįžkime prie smegenų.
Atmintis panaši į tavo kojų raumenis. Jei nustosi ją treniruoti, ji nusilps ir tu pavirsi į kvailį. Be to, visi į senatvę rizikuojame susirgti Alzheimerio liga, ir vienas iš būdų išvengti šios nemalonės – nuolatos treniruoti savo atmintį.
Štai koks būtų mano receptas: kiekvieną rytą išmok kokį nors trumpą eilėraštį, kaip kad darydavome mes vaikystėje. Gali su draugais rengti atminties varžybas. Jei tau ne prie širdies poezija, gali bandyti įsiminti futbolo komandų sudėtį, bet svarbu, kad išmoktum ne tik Romos, bet ir kitų klubų, taip pat ankstesnių žaidėjų pavardes (ar gali patikėti, kad aš prisimenu visus, kurie žaidė Turino klube: tuos, kurie skrido lėktuvu, patyrusiu katastrofą virš Supergo kalvos: Bacigalupo, Ballariną, Maroso ir kt.). Varžykitės, kuris geriau prisimena perskaitytų knygų turinį: ar galėtų tavo draugai išvardyti trijų muškietininkų ir d‘Artanjano tarnų vardus (Grimo, Bazenas, Mušketonas ir Planše)?.. Na, jei skaityti „Trijų muškietininkų“ tu nenori (nors nė pats neįsivaizduoji, ką prarandi), pasirunkite su draugais dėl to, kaip prisimenate kitos, perskaitytos knygos turinį.
Primena žaidimą? Bet tai ir yra žaidimas, tik ilgainiui imsi pastebėti, kaip tavo galva prisipildo personažų vardų, istorijų ir kuo įvairiausių prisiminimų. Galbūt tau kilo klausimas, kodėl kitados kompiuteris buvo vadintas elektroninėmis smegenimis. Ogi todėl, kad jis buvo sukurtas pagal tavo paties (mūsų visų) smegenų modelį. Vis dėlto žmogaus smegenyse daugiau saitų nei kompiuteryje.
Smegenys – tai nuo tavęs neatskiriamas kompiuteris, ir kuo intensyviau jos treniruojamos, tuo platesnių galimybių gali pasiūlyti. Tikras kompiuteris bėgant laikui sulėtėja, todėl po keleto metų tenka įsigyti naują. Tačiau smegenys gali tarnauti iki 90 metų, ir jei bus pakankamai treniruojamos, sulaukus devyniasdešimtmečio pavyks atsiminti daugiau nei įmanoma dabar. Smegenų pranašumas dar ir tas, kad jos ničnieko nekainuoja.
Taip pat yra istorinė atmintis, kuri nėra susijusi nei su tavo gyvenimo faktais, nei su tuo, ką perskaitei. Ji sergsti gerokai prieš tau gimstant nutikusius įvykius.
Juk kai eini į kino teatrą, turi suspėti į filmo pradžią. Prasidėjus filmui esi tarsi vedamas už rankos, tau aiškinama, kas vyksta. Mano laikais į kino teatrą buvo galima ateiti bet kuriuo momentu – net įpusėjus filmui. Daug kas, aišku, būdavo įvykę prieš tau ateinant, todėl tekdavo pačiam galvoti apie tai, kas buvo rodyta anksčiau. Kai filmas vėl buvo pradedamas rodyti nuo pradžių, galėdavai pasitikrinti, ar teisingai rekonstravai įvykius. Jei filmas patiko, galėdavai likti ir pažiūrėti jį dar kartą. Gyvenimas net labai primena mano laikais vykdavusias filmų peržiūras. Juk iki tos akimirkos, kurią gimstame, yra praėję tūkstantmečiai, kupini įvairiausių įvykių, todėl tarsi privalome suprasti, kas vyko iki mums gimstant. Tai gana svarbu, nes kitaip nepavyks iki galo suprasti, kodėl dabar nutinka tiek daug naujo.
Šiuolaikinėje mokykloje turėtų būti mokoma prisiminti, kas vyko prieš tau gimstant. Deja, jai sunkiai sekasi susidoroti su šia užduotimi. Kaip rodo apklausos, dabartinis jaunimas, net tas, kuris studijuoja universitetuose, tarkim, 1990-aisiais gimusi karta, nežino arba nenori žinoti, kas vyko 1980-aisiais, nekalbant jau apie penkiasdešimties metų senumo įvykius. Statistika byloja apie tai, kad jauni žmonės, paklausti, kas buvo Aldo Moro, neretai atsako, kad tai asmuo, subūręs Raudonąsias brigadas (Brigate Rosse), tačiau jis juk buvo nužudytas šios (Italijos) kairiųjų teroristų organizacijos narių.
Raudonųjų brigadų veikla daugeliui nežinoma, nors politinėje arenoje ši organizacija reiškėsi vos prieš 30 metų. Aš pats gimiau 1932 metais, vadinasi, praėjus 10 metų po fašistų atėjimo į valdžią, bet aš žinojau, kas ėjo ministro pirmininko pareigas tuo metu, kai vyko Žygis į Romą. Galbūt fašistinėje mokykloje mums apie tai papasakojo, kad suprastume, koks prastas buvo tas fašistų nušalintas ministras (bailusis L. Facta)? Net jei ir taip, vis dėlto aš tai žinojau.
Tačiau palikime mokyklą ramybėje. Šiuolaikinis jaunimas nežino net prieš dvidešimtmetį garsėjusių kino žvaigždžių, o štai aš žinojau, kas tokia Francesca Bertini, vaidinusi nebyliajame kine prieš 20 metų iki mano gimimo. Galbūt žinojau tai todėl, kad nuolatos sklaidžiau senus žurnalus, suverstus mūsų namų sandėliuke? Aš ir tau rekomenduoju perversti senus žurnalus, nes tai padeda suprasti, kas vyko prieš tau gimstant.
Ir vis dėlto – kodėl svarbu žinoti apie praeities įvykius? Ogi todėl, kad tokio pobūdžio žinios labai dažnai padeda susiorientuoti dabartinėje situacijoje, be to, kaip ir įsiminti futbolo žaidėjų sąrašai, praturtina atmintį.
Žinok, kad atmintį galima treniruoti ne tik pasitelkiant knygas ir žurnalus. Tam gali pasitarnauti ir internetas. Jis naudingas ne vien todėl, kad leidžia palaikyti nuolatinį ryšį su draugais, bet ir dėl to, kad suteikia puikias sąlygas mokytis pasaulio istorijos. Kas buvo hetitai ir kamizarai? Kaip buvo pavadinti trys Ch. Columbuso laivai? Ar prieš šimtą metų tigrų populiacija buvo gausesnė nei dabar? Ką tu žinai apie Malio imperiją? Kas apie ją papasakojo? Kas tapo antruoju popiežiumi? Kada buvo sukurtos istorijos apie Peliuką Mikį?
Klausimų sąrašas – begalinis. Tie klausimai galėtų būti puikios temos įvairiems tyrinėjimams. Ir visa ta reikia prisiminti. Ateis laikas, kai ir tu pasensi, bet jau dabar gali pasirūpinti, kad tuomet jaustumeisi taip, tarsi nugyvenęs tūkstančius gyvenimų: tarsi kovojęs mūšyje prie Vaterlo, dalyvavęs organizuojant Julijaus Cezario nužudymą, matęs, kaip Bertholdas Schwarzas su viltimi išgauti auksą maišė įvairias medžiagas ir visiškai atsitiktinai išrado paraką. Atminties treniruoti nepanorę tavo draugai, žinoma, bus nugyvenę tik vieną, savo pačių gyvenimą – monotonišką ir nekeliantį perdėm didelių emocijų.
Taigi, lavink atmintį ir jau rytoj išmok mintinai „La Vispa Teresa“ (vienas iš populiariausių Italijoje vaikiškų eilėraštukų).