Pradėti turėtume nuo savęs – išmokime teisingai atspindėti kitus žmones ir teikti grįžtamąjį ryšį, kuris skatintų kitą augti, o ne smukdytų jį žemyn.
Įsivardyk, koks yra grįžtamojo ryšio tikslas. Jei tai nėra pozityvus ketinimas, grįžtamojo ryšio apskritai neduok. Grįžtamojo ryšio tikslas yra pirmiausia padėti kitam žmogui, o ne pasirodyti pačiam – koks esi išmintingas ir kompetentingas. Ir pripažink, kartais tikrai pirmiau iškeliame savo ego, galbūt to ir nesuprasdami.
Paprovokuosiu – o gal tokiu būdu nori tik sumenkinti, apkaltinti kitą žmogų? Jei taip, darsyk perkratyk savo vertybes. Žinoma, grįžtamasis ryšys gali būti nukreiptas į Tavo poreikius ar jausmus, tarkim, jei nori pasidalinti savo nepasitenkinimu dėl kito žmogaus elgesio ar paskatinti jį elgtis kitaip ten, kur tai liečia Tave ar jūsų bendrus santykius/ bendrą darbą. Tik aiškiai įsivardink, kokius turi lūkesčius, ir kiek jie realūs, objektyvūs.
Apgalvok turinį ir prasmę. Ar tikrai turi ką pasakyti? Jei jauti, kad iš Tavo žodžių žmogus negaus jokios naudos, geriau jų ir nesakyk. Tuščiažodžiavimui čia neturėtų būti vietos. Be to, ar tikrai tam žmogui reikia Tavo nuomonės? Ką jis su ja turėtų daryti? Dažnai norėdami padėti, patys įkliūname į spąstus: „Norėjau jam gero, o likau blogietis!“ Tiesa ta, kad ne visi nori girdėti grįžtamąją ryšį – nėra tam pasiruošę arba tiesiog jiems patogiau kažko nežinoti ir taip likti savo „dėžutėse“. Tad duodami grįžtamąjį ryšį „per prievartą“ išeikvosime savo energiją ir tikrai tam žmogui nepadėsime, o dar tikriausiai susilauksime aštrių strėlių į save ir pakenksime tarpusavio ryšiui.
Objektyviai apibūdink elgesį, tačiau jo nevertink. Jei sakydamas grįžtamąjį ryšį klijuoji etiketes („geras/ blogas“, „teisingas/ neteisingas“) – skatini žmogų sureaguoti gynybiškai. Vertinimas visada gali įžeisti. Tačiau jei tiesiog objektyviai išdėstysi faktus ir apibūdinsi be vertinimo – tai bus gerokai konstruktyviau ir veiksmingiau. Juk sveikas veidrodis dažniausiai tiksliai atspindi realybę, kol jo nesupurviname ir nepridedame savo interpretacijų.
Kalbėk apie konkretų elgesį/ veiksmą, bet ne apie patį žmogų. Paminėk tai, kaip žmogus pasielgė konkrečiu atveju, o ne tai, kokį jį įsivaizduoji esant apskritai. Juk vienas poelgis nebūtinai apibrėžia jį kaip asmenybę. Suabsoliutindami ir netinkamai parinkę žodžius mes galime net sutraumuoti žmogų, ir dėl vienos pastebėtos klaidos „paversti jį nevykėliu“ amžiams – nes jis taip tikrai gali pasijusti, o tai tik padidins tikimybę ateityje daugiau klysti.
Dėl to rekomenduojama naudoti daugiau prieveiksmių nei būdvardžių, kurie būtų priskiriami žmogiškoms savybėms (t.y. vietoj „Tu toks tarškalas, visada tiek daug šneki!“ geriau sakyti „Šįkart kalbėjai daug ir greitai, tad man buvo sunku viską suprasti“.)
Venk daryti išvadas. Dalinkis tuo, ką pastebėjai, tačiau neskubėk daryti galutinių išvadų. Kai reflektuoji tai, ką matai, girdi ir jauti – tai yra pastebėjimas, iš kurio pats žmogus pasidaro išvadą, tačiau jei darai prielaidas – tai jau interpretacijos, kurios gali būti klaidingos ir net žalingos žmogui. Tiesiog atkreipk dėmesį į tai, ką žmogus padarė, ir kaip Tu į tai sureagavai.
Venk perdėto pozityvumo ir perdėto negatyvumo. Turi būti išlaikytas balansas tarp to, kas pastebėta teigiamo ir tobulintino, nes tiek pernelyg teigiamas grįžtamasis ryšys, tiek vien minusų išvardijimas gali būti bevertis – tikėtina, kad žmogus Tavimi nepatikės. Juk gyvenime retai kas būna tik balta arba tik juoda.
Jei paminėsi tik gerus dalykus žmogus gali pagalvoti, kas sakai netiesą arba nori įtikti jį girdamas, o jei tik neigiamus – gali tiesiog sulaukti atmetimo reakcijos ar žmogų įžeisti. Ieškodamas balanso nepamiršk, kad žmogus dažniausiai auga iš savo stiprybių. Pastebėk jas ir paieškok kampo, kur jis gali paaugti dar.
Būk konkretus. Neužkrauk žmogaus per dideliu kiekiu informacijos ir nesivelk į išvedžiojimus. Suprantama, kad kartais norisi išsakyti kuo švelniau, kad žmogaus neužgautum, tačiau nereikia „sukti uodegos“. Tą patį gali pasakyti gražiai ir koncentruotai. Be to, jei pasakosi visko daug ar „per aplinkui“ – žmogus gali greit pasimesti ir nesusigaudyti, į ką jam labiausiai atkreipti dėmesį. Be to, čia ne vieta skųstis bei apiberti žmogų kaltinimais, kurie neduos jokios naudos. Susikoncentruok į 2–3 punktus, kuriuos nori aptarti, ir ramiai išsakyt grįžtamąjį ryšį remiantis jais.
Parink tinkamą toną. Kartais galime išsakyti nuostabių ir vertingų dalykų, bet netinkamu tonu. Kai kurie žmonės iškart užsiblokuoja išgirdę pakeltą balsą, ir visiškai nebegirdi turinio. Net jei esi įpykęs, palauk, kol aprimsi, ir apgalvok savo žodžius. Emocinis fonas labai svarbus tam, kaip žmogus priims ir suvoks informaciją, ir ar iš to kažką vertingo išsineš.
Apsikeisk vietomis su žmogumi, kuriam teiki grįžtamąjį ryšį. Ar Tu norėtum gauti tokį grįžtamąjį ryšį? Kaip pasielgtum jį gavęs? Ką galvoji, ką jauti? Ar tai Tave skatina? Ar tikrai nori to jausmo ir minčių šiam žmogui? Apsvarstyk galimą žmogaus reakciją. Tikriausiai žmogus gali sureaguoti įvairiai – tad apsvarstyk alternatyvas, ir ką tokiu atveju darytum toliau. Galbūt taip gims idėjų, kad grįžtamąjį ryšį turėtum suteikti kitokiu formatu ar kitu laiku.
Prisiimk savo atsakomybės dalį. Kiekvienas Tavo „išleistas“ žodis veikia kitą žmogų – jo emocijas, mintis ir elgesį. Tad jo reakcija į išsakytą nuomonę priklauso ir nuo Tavęs. Ypač jei tai padarei griežtu tonu ar netinkamais žodžiais – tokios reakcijos galbūt susilauktum ir iš kitų žmonių. Be to, neužtenka kitam pasakyti KĄ daryti, jam reikia atrasti ir KAIP. Gal gali pasidalinti būdais, kurie manai, kad padėtų? O gal kitaip gali suteikti jam pagalbą? O jei, pavyzdžiui, išsakyta problema liečia jus abu – koks Tavo indėlis į problemą? Ar gali prisiimti už tai atsakomybę ir imtis veiksmų? Atmink, kad grįžtamasis ryšys neturi ieškoti kaltų, jis turi skatinti mokytis ir veikti.
Konstruktyvus grįžtamasis ryšys duoda abipusės naudos. Santykiuose – juos stiprina, organizacijose – kelia produktyvumą ir gerina rezultatus, gyvenime – padeda žmonėms augti ir stiprėti. Jei suteikęs konstruktyvų grįžtamąjį ryšį padėsi kitam žmogui atsakyti į klausimus: „Kur einu? Kaip man sekasi? Kas toliau?“ – jam tai bus didžiausia dovana ir paskata judant link trokštamos vizijos.