Be to, dabar labiau pasitikiu savimi, geriau save vertinu, žinau, ko galiu iš savęs tikėtis, galų gale – ko iš tikrųjų trokštu, ir kaip to pasiekti. Todėl apie didelius pokyčius net nesvaičioju – palieku juos jaunoms ir nepatyrusioms (šitos, neabejotinai, nusivils), ir kategoriškoms (šitos, ko gero, bus atkaklios, ir bet kokiu atveju pasieks savo) personoms.
Na, o mano planai Naujiesiems paprasti ir žaismingi. Jie nevers manęs jaustis nevykėle, jei kartais tektų nusivilti, jie leis man džiaugtis mažmožiais, o būdama laiminga aš tiesiog savaime ir lengvai pasieksiu savo viršukalnes – juk kopti į kalną mažais laipteliais daug paprasčiau!
Taigi, aš būsiu dėkinga už kiekvieną naują man išaušusį rytą. Pasitiksiu jį su šypsena (net veidrodyje, nors būsiu užsimiegojusi ir pasišiaušusi kaip apipešiotas žvirblis) ir pasitikėjimu, kad tą dieną gausiu viską, kas man ir mano artimiesiems geriausia. Žinote, nesu labai pamaldi, bet esu įsitikinusi, kad niekada nekenkia palaikyti gerų ryšių su savo angelais. Tad šnipštelsiu jiems, kad atsiduodu į jų rankas, žinoma, nepamiršdama, jog ir pati turiu dėti pastangas ir pozityviai judėti į priekį.
Rytinę stiklinę vandens gersiu prieš tai su juos „pasikalbėjusi“ – nusiuntusi jam pačias gražiausias savo mintis ir padėkojusi. Tada... mmm... puodelis kavos... Mėgausiuosi juo, lyg gerčiau pirmą ir paskutinį kartą. Ir su visa pagarba, iš mažučio ir nuostabaus porcelianinio puoduko, nes juk viskas, prie ko prisiliečiame ir ką darome, turi būti daroma su didžiausia meile (jokių popierinių ir plastikinių kavos puodukų! Jokios kavos degalinėse! Ir, be abejonės, NE šlamštmaisčiui!)
Viską darysiu iš visos širdies ir su pačia didžiausia meile. Nesėkmes priimsiu kaip pamokas, o liūdesį – kaip galimybę suvokti paprasto, kasdieniško džiaugsmo vertę.
Nebambėsiu dėl smulkmenų, kurių negaliu pakeisti – juk daug svarbiau išsaugoti santykius, o ne įrodyti savo teisumą. Nešvaistysiu laiko ginčams ir barniams, į pyktį atsakysiu šypsena. Šypsosiuosi praeiviams, stengsiuosi kiekvieną savo kelyje sutiktą žmogų nušviesti savo meilės šviesa.
Dažniau akis kreipsiu į dangų, bet ne sau po kojomis.
Stebėsiu nuostabų mūsų pasaulį – saulėtekius ir saulėlydžius, krentančias snaiges ir byrančius žiedlapius, grožėsiuosi debesimis ir gėlėmis. Viską, kas mano jėgoms ir galimybėms, padarysiu mūsų nuostabios planetos išsaugojimui (juk didelės jūros visuomet suteka iš mažų upelių, tad nenuvertinkime ir savo mažo indėlio).
Kaskart, prieš atverdama piniginę, gerai apsvarstysiu, ar tas pirkinys man tikrai reikalingas, o sutaupytais pinigais pasidalinsiu su tais, kam reikalinga pagalba.
Auginsiu gėles, skaitysiu geras knygas, klausysiu muzikos. Kvėpuosiu pilna krūtine ir kuo daugiau laiko praleisiu gryname ore su savo mylimaisiais, bičiuliais ir šuniuku.
Kiekvieną savo dieną nugyvensiu taip, kad prieš užmigdama turėčiau už ką padėkoti ir galėčiau džiaugtis, jog niekam nepadariau nieko bloga, bet atvirkščiai – pradžiuginau, paskatinau nusišypsoti, o gal net išgelbėjau sunkią akimirką.
O mylėdama visą mane supantį pasaulį, nepamiršiu mylėti ir pačią save...
Vilma