Charizma yra viena iš vertingiausių mūsų savybių. Tačiau kas iš tikųjų tai yra? Ar ji būna įgimta, ar jos galima išmokti? Kodėl jos taip trokštama? Ir svarbiausias klausimas, itin aktualus Jungtinių Valstijų prezidentui Barackui Obamai – ar galima ją prarasti?
Nors mes ją atpažįstame, ją jausdami, charizma yra gana slidi sąvoka. Senovės graikai ją įvardydavo žodžiu „ethos“, kuris reikšdavo įtikinantį žavesį. Japonų dramaturgas Zeami vadino ją „hana“, o jos aukščiausią laipsnį - „neprilygstama žavesio gėle“.
Žodynuose charizma vis dar apibūdinama magiškomis konotacijomis, pavyzdžiui, kaip „dieviškos kilmės galia ar talentas“, kuris suteikia vienam individui sugebėjimų daryti įtaką ar įkvėpti kitus.
Šių laikų psichologai niekaip negali sutarti dėl jos apibūdinimo, bet jie pradeda suprasti, kas yra charizma, ir kaip toli ji gali nuvesti.
Gera žinia norintiems revoliucionizuoti šalį ar tiesiog pakerėti savo svečius yra ta, jog kai kurių charizmos aspektų galima išmokti. Tačiau tai turėtų kelti klausimą dėl vertės, kurią suteikiame šiai viliojančiai asmeninei savybei.
Žiniasklaidos persmelktame, globaliai sujungtame, kiekvieną dieną 24 val. per parą pulsuojančiame pasaulyje charizma yra kaip niekada aktuali, ypač tiems, kurie atsiduria dėmesio centre. Aktoriai turi būti charizmatiški, nes kitaip jiems nepavyks gauti vaidmens, sako Jeilio universiteto teatro istorikas Josephas Roachas, parašęs knygą apie charizmą „It“ („Tai“).
Būti charizmatiškiems itin svarbu lyderiams, sako Michaelas Morrisas iš Kolumbijos verslo universiteto Niujorke. Tai galioja ne tik pasaulio lyderiams. Charizma yra svarbi priemonė suvienijant grupę ir keliant lūkesčius, todėl ji gali pasitarnauti bet kuriam komandos vadovui ar norintiems įtikinti nauja idėja. „Norint gerai vadovauti, charizma nebūtina, tačiau labai naudinga būti charizmatiška asmenybe, jei mėginama įsteigti organizaciją ar ją reformuoti“, - sako J. Roachas.
Taigi kodėl vieni žmonės yra charizmatiški, o kiti - ne? Iš dalies gali būti kalti genai. Socialinio vystymosi tyrinėtojas Nathanas Foxas iš Merilando universiteto tyrinėjo mažų vaikų socialinį funkcionavimą ir nustatė, jog kai kurių mažylių polinkį bendrauti galima pastebėti jau nuo 4 mėn amžiaus: tokie kūdikiai aktyviai bendrauja su suaugusiaisiais ir kitais vaikais ir pasižymi energingu charakteriu. Jie turi didesnių šansų tapti charizmatiškomis asmenybėmis. Tačiau jiems reikalingos ir kitos savybės.
„Charizma yra ne tik socialinės kompetencijos, bet ir teigiamo savo paties įvaizdžio funkcija“, - sako N. Foxas, pridurdamas, kad tai išryškėja viduriniuoju vaikystės periodu, kaip įgimto temperamento ir vaiko aplinkos produktas.
J. Roachas laikosi kitokios nuomonės. „Svarbiausia yra paslaptingas patrauklumas, kuris įtikina kitus pasiduoti tokio asmens įtakai“, - tvirtina jis. Jis mano, kad svarbios ir priešingybės. B. Obama, pavyzdžiui, yra ir šiltas, ir atkaklus, šviesiaodis ir tamsiaodis, iš tropinių Havajų ir smėlėtos Čikagos.
Aktorė Julianne Moore, jo teigimu, taip pat yra žavi, nes spinduliuoja ir stiprybę, ir pažeidžiamumą. Charizma gali išryškėti ar išsivystyti ir patekus į tam tikras aplinkybes. Jis pažymi, kad „drovioji Di“ nuo vestuvių su princu Charlesu laikų virto „žmonių princese“. Princesei Dianai teko giliai kastis, kad aptiktų charizmą, kuri visuomet glūdėjo jos viduje, sako J. Roachas.
Jo nuomone, charizma yra tam tikras X faktorius ir kai kuriems žmonėms pasiseka su juo gimti. Jis palygina tai su tobulu metimu: jeigu jį turi, gali jį išvystyti, jeigu ne, sunku jo išmokti ir tu niekada tobulai jo neatliksti. Kiti tyrinėtojai charizmą laiko tam tikrų charakterio savybių rinkiniu, kurį daugiau ar mažiau galima natūraliai įgyti, nors niekas iki šiol nesutaria, kokios tiksliai tai turėtų būti savybės.
Remdamasis tris dešimtmečius trukusiais tyrinėjimais, Claremonto McKennos koledžo Kalifornijoje psichologas Ronaldas Riggio išskyrė šešias, jo nuomone, esmines savybes: emocinį išraiškingumą, entuziazmą, iškalbą, pasitikėjimą savimi, vaizduotę ir jautrumą kitiems žmonėms. Norint būti charizmatiška asmenybe, būtina tam tikra šių savybių pusiausvyra, sako jis. Emocinio išraiškingumo perteklius gali sumažinti charizmą – pakanka prisiminti komikus Robiną Williamsą ar Jimą Carrey.
Idėja, kad charizmą sudaro tam tikrų savybių kombinacija, taip pat atsispindi Congerio –Kanungo charizmatinio vadovavimo skalėje, kuri yra viena populiariausių ir plačiausiai pripažintų charizmos matavimo priemonių. Ją sudaro 20 teiginių, kuriais įvertinami penki asmens sugebėjimai ir savybės: vizijų formavimas, sugebėjimas regauoti į kitus žmones, sugebėjimas reaguoti į aplinkybes, polinkis rizikuoti ir originalumas (netradiciškumas).
Toks modulinis požiūris į charizmą perša išvadą, kad kai kurių jos aspektų galima išmokti. Iškalba tobulėja praktikuojantis. Entuziazmą galima suvaidinti. Žmonės taip pat gali sužinti, kaip jautriau reaguoti į kitus. Patobulinti galima netgi emocinį išraiškingumą, teigia Deanas Simontonas iš Kalifornijos universiteto savo klasika tapusioje knygoje „Why Presidents Succeed“ („Kodėl prezidentams sekasi“).
Jis nustatė, kad didžiausios sėkmės sulaukę JAV prezidentai vartojo labai turtingą kalbą, perteikdami tokias pamatines emocijas, susiejančias su auditorija, kaip meilė, neapykanta ar godumas. Pavyzdžiui, bet kuri charizmatiška asmenybė vartotų frazę „Aš jaučiu jūsų skausmą“, o ne „Aš suprantu jūsų požiūrį“.
Vizijų formavimo, ar atrodymo, jog turi aiškią viziją, taip pat galima išmokti ar bent jau tai patobulinti. Vienas iš „Apple“ įkūrėjų Steve`as Jobsas praleisdavo iki 10 valandų praktikuodamasis „ekspromptu“ vykstantiems 10 minučių pristatymams, kurie būdavo itin svarbūs kuriant charizmatiško ir vizijų turinčio lyderio įvaizdį, teigia M. Morrisas, kuris straipsnį šia tema žurnale „Journal of Management“ paskelbė praėjusiais metais.