Pateikiame jo interviu leidiniui „Vegetarian“.
– Sakoma, kad yra tam tikras algoritmas, pagal kurį kiekvienas žmogus gali suprasti, ką konkrečiai jam daryti, kad išsipildytų norai?
– Taip, tai labai sena sistema, kuri vienaip ar kitaip pavaizduota visose kultūrose ir visose pasaulio religijose. Mums visiems žinomi jos principai, tik kažkodėl ne visada jų laikomės.
Kiekvieno noro išpildymui reikalingas tam tikras kiekis energijos. Kur jos gauti – tokio klausimo nėra, nes mūsų Visatoje viskas persmelkta energija. Vladimiras Vernadskis (minerologas, geochemikas) iškėlė teoriją apie noosferą, Nikola Tesla (išradėjas) – apie bendrą jėgos, elektros lauką, kiti autoriai irgi turi tokio vieno energijos lauko koncepcijų. Mums, žmonėms, tereikia suprasti, kaip prisijungti prie to neišsenkančio energijos šaltinio, kad galėtume nukreipti ją išpildyti savo „aš noriu“. Taigi sistema, apie kurią pasakoju, kaip tik ir aiškina, kaip galima prie jo prisijungti.
Lengviausia tai paaiškinti, pasitelkus elektros grandinės pavyzdį. Tarkime, aš – lemputė, noriu šviesti. Kad šviesčiau, aš – kaip lemputė – turiu leisti tekėti per save elektrai. Jei nebūsiu prisijungęs prie elektros tinklo, visa mano energija išsieikvos jaudinimuisi: „Noriu degti, bet taip ir neužsidegu šiame gyvenime, nepradėsiu šviesti, neapšviesiu, nerodysiu kelio – nei sau, nei paskui mane einantiems žmonėms.“
Taigi sistema, apie kurią pasakoju, sako, kad savo „aš noriu“ reikia padėti, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, ne į pirmą, o į trečią vietą. Pirmoje vietoje – atsakymas į klausimą: „Ką privalau daryti?“ arba „Ką galiu padaryti dabar pat?“, arba – mūsų nuolatiniams skaitytojams – „Kokį vaidmenį turiu atlikti būtent dabar?“. Jei koncentruojuosi ne į tai, ko noriu, o į tai, ką privalau, įvyksta prisijungimas prie visatos elektros tinklo ir pasigamina energijos atsakymui į klausimą „kaip gauti tai, ko noriu“.
– Sakai, kad šioje sistemoje „aš noriu“ atsiduria trečioje vietoje. Vadinasi, nepakanka vien prisijungti prie (elektros) tinklo?
– Nepakanka, nes kitame etape reikia suprasti, pajausti savo vietoje bendroje elektros grandinėje, sistemoje. Mūsų atveju, sistema – sociumas, kuriame yra tam tikri vaidmenys.
Reikia atsakyti į klausimą: „Kas aš šioje sistemoje, kas aš sociume?“ atlikdamas savo vaidmenį, jo laikydamasis palaipsniui suprantu savo svarbą, suvokiu savo vertę sociume. Kas aš? Lemputė ar jungiklis? Tranzistorius, varinės vielos gabalėlis, puslaidininkis? Sociume, kaip ir veikiančioje elektros grandinėje, nėra nereikalingų dalykų, kiekvienas iš mūsų turi jam skirtą vietą, savo socialinį vaidmenį. Kiekvienas žmogus yra neatsiejama, nepakeičiama sudėtingo mechanizmo dalis. Kai tik lemputė ima atlikti lemputės vaidmenį, ji jau nesitiki, kad ją palaikys plokščiosiomis replėmis. Ji neturės baimės, kad netaps plokščiosiomis replėmis ar plaktuku, nes ir nesieks jais tapti.
Na o perkėlus tai į žmogiško gyvenimo realijas, (pasakytina, kad) žmogus, priklausomai nuo to, kaip vaidina savo vaidmenį, vaidmenį, kurį jam skyrė Kūrėjas, atranda naują būseną – jaučiasi absoliučiai užtikrintas dėl rytdienos, nelieka skurdo baimės. Toks žmogus lengvai uždirba lygiai tiek pinigų, kiek jam reikia, ir nebijo „juodos dienos“.
Kai sąžiningai vaidiname save pačius, atkrenta iš šalies primesti pseudonorai. Lieka tik tikri norai, kurie iš karto išsipildo.
– Papasakok, kaip tai atrodo kasdieniame gyvenime – kaip būti lempute ir šviesti?
– Pavyzdžiui, man rašo žmogus: „Dima, susirgau, metastazės po visą kūną.“ Jo noras absoliučiai natūralus: „Noriu būti sveikas, nebenoriu sirgti.“ Apie ką dabar kalbėjome? Kad reikia susikoncentruoti į savo kasdieninių pareigų ir įsipareigojimų vykdymą. Taigi pirmiausia žiūrime, kokius vaidmenis aš atlieku.
Pradėsime nuo paprasčiausio vaidmens „aš – tai kūnas“. Reikia palaikyti savo kūno švarą, su saiku dirbti ir ilsėtis, protingai maitintis, duoti kūnui fizinio krūvio ir t. t. Toliau reikia rūpintis „kūnu“, kuriame gyvenu – tai butas, automobilis, dviratis, darbo vieta, žodžiu, visa erdvė, su kuria pastoviai susiduriu.
Jei aš – ne Robinzonas Kruzas, turiu daug kitų vaidmenų – esu sūnus, vyras, brolis, kolega, žentas, dėdė ir t. t. Reikia susitelkti į sąžiningą, nuoširdų šių vaidmenų atlikimą.
Palaipsniui atsiranda suvokimas, kur sistemoje įvyko trumpasis jungimas – kas vyko ne taip. Įprastai paaiškėja, kad žmogus atlieka ne savo vaidmenis ir dėl to užima ne savo vietą sociumo sistemoje, o vientisas socialinis organizmas, pasitelkęs ligą ar kitą problemą, skatina jį būti atsakingu ir pereiti į savo vietą.
– Vadinasi, problema rodo, kad žmogus elektros grandinėje, sociume atsidūrė ne savo vietoje?
– Taip, todėl reikia žiūrėti ne į tą vietą, kur grandinėje įvyko trumpasis jungimas, o bendrai į visą paveikslą.
– Vėl grįžtame prie to, kad bet kokios problemos sprendimas yra už logikos ribų.
– Ne, ši sistema logiška, tačiau logika būna įvairi. Yra tokia logika: „Kas protingas? Aš protingas, žinau, kaip reikia.“ Ir yra dieviškoji logika, kuri sako, kad viskas turi priežastį ir pasekmę, kad gydyti reikia ne sugedusią dalį, o ryšį – savo ryšį su absoliučiai bet kokiu reiškiniu šiame pasaulyje. Kadangi mus visada supa mums svarbūs asmenys – giminaičiai, draugai, kolegos ir t. t., pirmiausia reikia keisti savo požiūrį į šiuos žmones.
Atlieki savo vaidmenį – sužinai savo vietą šioje grandinėje, tai suteikia užtikrintumo, kad aš – ne šiaip prietaisas be naudos, kuris nežino, kam yra reikalingas, aš – griežtai surikiuotos sistemos dalis. Kai tik pradedu jaustis susijęs su šia sistema, per mane teka energija visų mano „aš noriu“ realizavimui. Nepakanka būti lempute – ji gali niekam nereikalinga gulėti dėžutėje. lemputės paskirtis ne gulėti, lemputės paskirtis – šviesti.
– Prašau, pasidalink savo patirtais pojūčiais, kai jautiesi esantis naudingu sistemos elementu?
– Ogi vakar nuvažiavau riedučiais 15 kilometrų, paskui einu namo, jausdamasis įvykdęs pareigą kūnui. Einu... o šypsosi turbūt visi mano organai, savaime suprantama, veide irgi plati šypsena. Žmonės net žvilgčioja į mane, bet aš šypsausi ne jiems, o tiesiog todėl, kad negaliu nesišypsoti.
Kiekvienas iš mūsų yra patyręs tokią absoliučios laimės be priežasties būseną arba įvykdytos pareigos jausmą. Pavyzdžiui, kai išlaikė egzaminą mokykloje ar po treniruotės, kai užbaigė kokį nors svarbų projektą, tada smegenys patiria savotišką palaimą, pakitusią sąmonės būseną, laimės būseną. Esant tokios būsenos, tarsi atsiranda, sudygsta sėklos kažkam naujam, atsiranda atsakymų variantų, kažkokių atradimų ir aiškus suvokimas, ką reikia daryti, norint realizuoti savo norus.