Kitaip sakant, žodis „vampyras“ reiškia, kad žmogus „pasimaitina“ savo auka, pasirauna iš jos „baterijas“.
Jei nepavyksta susidoroti su emocijomis
Yra žmogus, kuris jaučia kažkokias emocijas. Greičiausiai – negatyvias. Nors gali būti ir džiaugsmas. Ir jis negali susitvarkyti su savo susijaudinimu. Tos emocijos tarsi „nebesutelpa“ jame.
Reikia pasakyti, kad visos mūsų emocijos realizuojasi per raumenis. Pavyzdžiui, kai labai džiugu, mes galime gestikuliuoti rankomis. Vaikai šokinėja iš laimės, garsiai kvatojasi. Per raumenis nervų sistema pašalina emocijų perteklių.
Jeigu žmogus ilgą laiką save slopina ir neleidžia sau reikšti emocijų ir netgi jų atpažinti ir tyrinėti, jeigu pas jį pažeistas ryšys tarp kūno, emocijų ir smegenų žievės, tai rezultate jis negali savyje sutalpinti nė vienos bent kiek stipresnės emocijos. Jos į jo kūną natūraliu būdu netgi nepatenka. Tik iš baimės gali susukti pilvą, o nuo viso kito pradeda dažniau plakti širdis, skaudėti galvą ir t.t.
Kitaip sakant, emocijos neprasiskverbia giliau į žmogų, jos tarsi teliūskuoja paviršiuje. Jas gali išprovokuoti bet kokia smulkmena ir tada jos užgriūna aplinkinius. Jeigu žmogui baisu, jis pradeda gąsdinti kitus, kelia įtampą aplink save. Jeigu įpyko, tai neadresuoja tiesioginio impulso tam, kuris jį užgavo, o pradeda kamuoti visus aplinkui. Dažniausiai tuos, kuriuos atakuoti saugiau ir kurie negali atsimokėti bei atsikirsti.
Gydomės nuo vampyrizmo
Pasakysiu jums dar daugiau. Tokiais vampyrais mes visi periodiškai pavirstame. Vien dėl to, kad patys to nepastebėdami, užplūdus kokiai nors galingai bangai, pasąmoningai automatiškai suverčiame visas tas emocijas ant artimųjų, pavaldinių ar ant tų, kuriems nepasisekė pasipainioti mums po kojomis.
Ką galima padaryti, jei pagauname save tai darant?
Visų pirma reikia „atšildyti“ ir atgaivinti kūną, kad jis galėtų sugerti mūsų nuosavas emocijas ir perdirbti įtampos ar susijaudinimo perteklių.
Reikia treniruotis atpažinti savo emocijas ir sąžiningai jas pripažinti. Pavyzdžiui, vietoje: „Mane siutina, kad vaikas tyčia ruošia pamokas ne laiku“, pasakyti sau: „Aš sutrikusi dėl to, kad nežinau, kaip įskiepyti vaikui disciplinos jausmą ir pomėgį skaityti“.
Reikia treniruoti sugebėjimą „įpakuoti“ emocijas. Patalpinti savyje kažkokius jausmus ir pergyventi juos, kai turime tam resursų. Ne slopinti, o pergyventi.
Turime apibrėžti savo ribas ir laiku padidinti distanciją nuo tų dalykų, kurie išmuša iš vėžių. Pavyzdžiui aš kažkuriuo momentu pastebėjau, kad per TV rodo nemalonius bauginančius dalykus, ir parodo juos labai netikėtai, per reklamines pauzes. Tarkime, kokius nors nelaimingus vaikus, kuriuos atėmė iš tėvų, ar žiaurią automobilių avariją. Žodžiu, rodo kokius nors įprastus isteriškai dramatiškus reportažus, kuriuos taip mėgsta televizija. Po jų likdavo baimės jausmas, pradėdavau gailėtis nelaimingų vaikų. Ilgam sugesdavo nuotaika, negalėjau ramiai leisti vakaro su savo vaikais, tapdavau jiems nestabilia ir įbauginta mama. Kai padariau šį atradimą, aš paprasčiausiai išmečiau iš namų visus televizorius. O Feisbuką pravaliau taip, kad tokio pobūdžio pranešimai irgi nebepakliūdavo į akis. Po to ženkliai pagerėjo mano gyvenimo kokybė.
Kam aukai vampyras?
Dėl vampyrų išsiaiškinome. Dabar apie aukas. Iš tikrųjų – tai mišrūs vaidmenys. Ir tas, kuris užsiima vampyrizmu, jaučiasi auka, ir pati auka irgi paskui būtinai užsiims vampyrizmu. Pas auką neretai visiškai kiti metodai, dėl to ji nepastebi, kad naudojasi kitais žmonėmis, kad stabilizuotų savo sujauktą savijautą.
Ką daryti, jeigu žinote, kad štai šitas žmogus tiksliai išmuš jus iš vėžių?
Padidinkite distanciją. Kai tik pasitaikys tokia galimybė. Paprasčiausiai nebendraukite. Bent jau iki to laiko, kol neišsiaiškinsite, į kurią silpną vietą jums muša, kaip apsiginti ir ko iš jūsų nori.
Pamėginkite suprasti, kokią emociją jaučiate. Paprastai jų būna ištisa raizgalynė. Svarbu ją išpainioti ir visus tuos jausmus sau įvardinti. Galima nupiešti, vizualizuoti. Idealiu atveju pyktį galima išlieti bent jau padaužius bokso kriaušę ar pagalvę. Problemos tai neišspręs, tačiau leis greičiau atsipeikėti.
Pamėginkite suprasti, į kokią silpną vietą pataikė jūsų vampyras. Pavyzdžiui, jūs pradedate jaustis prasta mama, jeigu anyta kalba apie jūsų vaikų auklėjimą. Ar bloga dukterimi, jeigu jūsų nuosava mama pyksta, kad nepaskambinote penkioliktą kartą per šią dieną. Reikia atsekti, kas ir kada jums šitą kabliuką (kaltės jausmą) sumaitino, kaip žuviai, kad laikytų jus už jo ir lengvai manipuliuotų. Kai šitą kabliuką aptiksite, atsikratyti jo – technikos dalykas.
Ir dar vienas labai sunkus ir svarbus uždavinys – surasti sau naudą. Kodėl jūs ir toliau bendraujate su tuo vampyru ir leidžiate jam gerti jūsų kraują? Kodėl jūs maitinate jį savanoriškai?
Ieškome naudos ir skaičiuojame nuostolius
Argumentai, kad „nėra kur dingti“ neveikia tiems, kurie nesėdi kalėjime. Pasistenkite suprasti, pamatyti, kad jūs savanoriškai pasirinkote tokius santykius. Kodėl?
Štai keli galimi variantai.
- Aš taip įpratau ir bijau ką nors keisti. Vampyras sukuria man stabilumo ir saugumo pojūtį. Taip buvo visada mano gyvenime. Jeigu nuo jo pasitrauksiu, teks kažkaip kitaip organizuoti gyvenimą ir aš nežinau kaip, bijau atsakomybės.
- Aš bijau kirsti atgal ar griežtai pastatyti į vietą todėl, kad tada apie mane blogai pagalvos, atrodysiu blogas ar skandalistas.
- Kažkaip nepatogu prisipažinti, kad man nekomfortiška su šiuo žmogumi. Aš gi turiu mokėti su visais bendrauti. Nes kitaip atrodysiu nenormaliai.
- Esu stiprus (stipri) ir galiu su viskuo susidoroti. O gal tam žmogui reikalingas mano dėmesys. Jei atsisakysiu jį skirti, jam bus labai bloga.
- Turiu pasiteisinimą, kodėl nepadariau karjeros, neužsidirbau pinigų ir t.t. Aš juk gyvenu su vampyru, kenčiu.
- Aš noriu, kad mane mylėtų. O jeigu maitinsiu savimi po gabaliuką vampyrą, galbūt jis kada nors tai įvertins.
Kai nauda surasta, jūs patys galėsite suprasti, ar verta tęsti tuos santykius. O gal atėjo laikas kažką pakeisti gyvenime?