– Neseniai pasirodė naujas Sankt Peterburgo valstybinio universiteto mokslininkų tyrimas apie tai, kad tingėjimą šiuolaikiniame pasaulyje reikėtų vertinti kaip naujų idėjų generavimo priemonę ir ekonomikos variklį. Ką jūs apie tai galvojate?
– Tai populistinis pareiškimas. Yra toks mokslinis straipsnis, kuris vadinasi „Let the brain wonder by itself“ – „palikite smegenis ramybėje, tegul jos daro, ką nori“. Bet tai ne tingėjimo klausimas. Mes turime galingiausią neuronų tinklą, iš dalies jis mums paklūsta, tačiau kita dalis suka kažką pati, todėl nereikia jos spausti. Čia net galima pateikti metaforą iš žmonių tarpusavio santykių srities – jei mane labai stipriai spaus, aš apskritai atsisakysiu kažką daryti. Panašiai ir čia.
Kalbant apie mokslinius faktus, yra vadinamoji defolto smegenų būklė. Defoltas šiuo atveju turimas omenyje ne ekonomine prasme, o kai smegenys dirba vadovaudamosi nurodymu „daryk taip, jei nėra kitų nurodymų“. Šios būsenos esmė – žmogus tarsi nieko nedaro. Tai nereiškia, kad jis miega, tai tokia ypatinga būsena, labai svarbi, ypač kūrybiškoms smegenims – mes apie ją mažai žinome, žinome tik tai, kad ji egzistuoja. Kai jūs sprendžiate kažkokį sudėtingą uždavinį ar problemą, ir jums niekaip nesiseka, reikia spjauti, išeiti pasivaikščioti, suvalgyti kažką skanaus, pagalvoti apie kažką kito, užsiimti nesąmonėmis, tai yra, nebespausti savo smegenų. Jei jas spausite, jos atsisakys dirbti.
Siekiant populiarumo galima tai pavadinti tingėjimu. Tingėjimas – geras dalykas. Jei žmonėms nebūtų atsibodę nešioti vandenį naščiais, iki šiol dar taip jį tampytume. Aš va visada sakau, kad baisiausias siaubas, kuris man gali nutikti visatoje – jeigu išnyktų skalbimo mašinos. Niekada šito neištverčiau. Tai yra, tingėjimas geras kognityvine, rimta, o ne banalia prasme.
Turėjau vieną studentę, dabar ji labai garsi Europos vaizdo ir foto meistrė, bet tuo metu studijavo matematinę lingvistiką. Manęs paprašė ją priimti, kai dirbau Mokslų akademijoje, nes tuo metu visi Filologijos fakultete atsisakė su ja dirbti, niekas nenorėjo su ja turėti reikalų. Ji pas mane į Mokslų akademiją atėjo mūvėdama raudonus šarovarus – tais laikais tai atrodė ypač įspūdinga, tačiau kai su ja pasikalbėjau, supratau, kad ji be galo protinga. Ėmėme studijuoti, gana sėkmingai, ir ji netgi pradėjo rašyti disertaciją, bet staiga dingo. O jos aspirantūra baigėsi, buvo numatytas darbo gynimas. Aš pagalvojau – mane gi įspėjo su ja neprasidėti, ir štai. Kokius du mėnesius jos nebuvo. Staiga ji sugrįžo, visa užsidegusi. Aš klausiu: „Kur jūs buvote?“ Ji atsako: „Keliavau Nilo upe“. Bet ji išsitraukė disertaciją ir padėjo ją man ant stalo. Tai buvo labai gera gynyba, bet po to ji ir toliau elgėsi nenuspėjamai, o dabar yra tarptautinio masto garsenybė. Galbūt, jei ji nebūtų išvykusi plaukioti Nilu, ji nebūtų parašiusi tos disertacijos.
– Kaip šiuolaikiniam mokslininkui, o ir bet kuriam savo srities profesionalui, susidoroti su tokiais informacijos kiekiais? Smegenims juk sunkiau, nei prieš 50 metų?
– Ne faktas. Žinote, kodėl? Nes šis milžiniškas kiekis informacijos, kuri atakuoja mus iš visų pusių, viena vertus, sukuria situaciją, kai tampa prieinamos žinios iš viso pasaulio – anksčiau tokios galimybės nebuvo. Tekdavo ieškoti bibliotekose kažkokių žurnalų, o ir tų pačių nebuvo įmanoma rasti. Dabar tokios problemos nėra. Bet, kita vertus, tai turi ir kitą pusę – informacijos tiek daug, ir ją taip lengva gauti. Ir visiškai neaišku, ką su ja veikti. Kiekvienoje mano tyrinėjamoje mokslinėje sferoje kasdien pasirodo apie 50 naujų straipsnių.
– Kaip informaciją filtruoti?
Tai labai rimtas klausimas. Ne šiaip plepėjimui, bet mokslininkams, kurie dirba su informacijos apdorojimu. Jų vietoje aš apie tai pagalvočiau kaip apie mokslinę problemą. Galiu pasidalinti, kaip aš sukuosi iš padėties. Yra autoriai, kuriuos aš jau žinau ir kuriais pasitikiu. Bet juk galėjo atsirasti ir naujų, puikių autorių, apie kuriuos kol kas dar nežinau. Jei matau naują autorių ir suprantu, kad galbūt tai labai įdomu, pradedu rinkti gandus. Tai patikrintas metodas. Skambinu žmonėms, kuriais pasitikiu mokslinėje sferoje. Jei jie man sako, kad tai šlamštas, tuo viskas ir pasibaigia. Nors turėčiau patikrinti pati, bet fiziškai negaliu patikrinti visko. Egzistuoja paklaidos tikimybė, bet kitos išeities nematau.
– Šiandien pirmauja psichinės ligos, ir jomis suserga net labiausiai išsilavinę ir gabiausi žmonės...
– Kaip tik jie visada ir pakliūdavo į šią kategoriją.
– Kodėl? Kaip tai susiję su smegenimis?
– Tai kaina už genialumą. Jei kalbame apie itin aukštą lygį. Nes kas yra norma? Norma – tai, dėl ko mes susitarėme: štai šiais metais segėsime tokio ilgio sijonus, o tokių – ne. Nei vieni, nei kiti nėra geri, bet mes taip susitarėme. Turime susitarimą, kad vidutinis žmogaus ūgis toks, o svoris toks. Rytoj tai gali pasikeisti, ir šios normos pasislinks į vieną ar į kitą pusę, mes tai matome medicinoje. Todėl ir žemas lygis, ir itin aukštas pagal apibrėžimą yra patologija.
– O genialumas taip pat nukrypimas nuo normos?
– Taip.
– Kuo genijaus smegenys skiriasi nuo paprasto žmogaus smegenų?
– Tai neuronų tinklas, kuris veikia neįprastu būdu. Jis naudoja naujas jungtis, ir ne tik algoritmus. Beprasmiška klausti, kodėl. Niekas nežino.
– Tai yra, tai gebėjimas kurti neįprastas neuronų jungtis?
– Tai gebėjimas sugalvoti neįprastus ėjimus. Jei į šį klausimą pažvelgtume kitaip, tada didžiausias genijus būtų superkompiuteris, su kuriuo neįmanoma varžytis. Jis turi absoliučią atmintį, niekada nepavargsta, jam neskauda galvos, ir jis itin sparčiai apdoroja informaciją. Bet jis nedaro atradimų! Jis nesugeba eiti į tą pusę, į kurią eiti nenumatyta. Genijus eina ten, kur klampi pelkė, kur visi kiti įklimpsta. Galbūt įklimps ir jis, bet po 200 metų jį iš ten ištrauks ir pasakys: „Jo vardas Niutonas“.
Dažnai sakau, kad Mendelejevo lentelę susapnavo Mendelejvas, o ne jo virėja. Genijui reikia maistinės terpės tam, kad neuronų jungtys susidarytų ir imtų dirbti su kažkokia medžiaga. Rezultatas gimsta ne vidury dykumos.
– Jūs sakote, kad išsilavinimas jau dabar išsiskiria į elitinį ir įprastą. Ką reikia padaryti, kad išsilavinimas duotų supratimą, kokie vaiko polinkiai?
– Tai labai didelė problema. Jei tik žinotume, kokį patarimą duoti! Patarimų daug, bet jų kaina maža, todėl, kad jie arba teorinio pobūdžio, arba banalūs. Pavyzdžiui, reikia gero mokytojo. Ir pradėti reikia nuo pertvarkos mokytojų rengimo srityje. Juos prastai ruošia, bet kur rasti specialistų, kurie gerai paruoštų pedagogus? Tai ne teorinis klausimas, nes labai svarbu suprasti, kaip juos rengti. O tada reikia suprasti, kokių norime mokytojų. Jei tokių, kurie tiesiog viską atsimena – tokį mokytoją aš turiu rankinėje.
Taigi, kokio pedagogo reikia? Jei paklaustume studentų, jie atsakytų: mums reikia tokio, kuris mus išmokys mėgti mokymosi procesą, kuris mus atjaučia, kuris supranta mūsų emocijas, supranta, kaip mums sunku, nes mums pereinamas amžius ir mus ir taip sunku. Todėl klausimas, kokio pedagogo mums reikia, yra labai svarbus. Kad mokytojas netaptų internetinio kurso ar mechaninės programėlės analogu. Reikalingas žmogus. O kur jį paimti? Kaip jį paruošti?
– Sakote, kad smegenys – mūsų kapitonas, jos viskam vadovauja...
– Taip, deja. Reikia jas gerbti, nes jos protingesnės nei mes. Tai ne tik neuronų tinklas, bet ir visa ta kultūra, kuri yra tame tinkle (jei jūs mokėtės...). Visus gąsdinu sakydama, kad smegenys yra viršiausios. Mes negalime ignoruoti to, kas yra tarp ausų – tai labai galinga jėga. Labai daug kas priklauso nuo genų, nuo endokrininio statuso, tokių veiksnių daug. Žmogui kažkas nenusisekė gyvenime, ir jis visiems demonstruoja, koks jis mačo. O jis joks ne mačo, jis mikrobas. Tas, kuris išties stiprus, savo jėgos nedemonstruoja. Bet labai daug tokių, kurie demonstruoja, ir jie išsikrauna ant kitų, net ant vaikų.
– Ką reikėtų tokiu atveju daryti?
– Jei nebus rimto humanitarinio išsilavinimo, mes pražūsime. Visa šita technika puikiausiai apsieis be mūsų, o mes „užsilenksime“. Todėl reikia suteikti gerą humanitarinį išsilavinimą, ugdyti įprotį skaityti rimtas knygas, klausytis rimtos muzikos. Lankytis muziejuose, eiti pasivaikščioti, žiūrėti į gamtą ir mokytis iš jos.