Ką ten „arba“, dažniausiai tiesiog kenčiate. Juk žmogus norėjo padėti, kaip galiu pasirodyti jo akyse nedėkinga kiaule? Ir nenorėdami tapti nedėkingomis kiaulėmis, tampame kankiniais, vis iš naujo ir iš naujo klausydamiesi visų tų „Kas tau vėl negerai? Nutaisyk paprastesnį veidą“.
O gal žaidžiate priešingoje komandoje? Kitaip sakant, nenuilstamai darote gera, neleisdami sau net atsipūsti? O tie, kuriems darote gera, niekaip negali suprasti jūsų kilnumo ir rauko nosį, jus pamatę? „Nedaryk gero, vis tiek dėkingumo nesulauksi“, – bambate nepatenkinti, tačiau gero daryti nenustojate. Ir jūsų nesustabdo faktas, kad aplinkui – vien nedėkingi gyvuliai. Ko iš tų bukų padarų norėti, jie paprasčiausiai nesuvokia, kaip jiems reikia jūsų teikiamo gėrio. Kas gi daugiau jiems padės, jeigu ne aš? Juk ne svetimas žmogus, galų gale...
Tokio elgesio aukoms būtina suprasti, kad priimti „pagalbą“ ar jos nepriimti, o taip pat nusistatyti asmeninės erdvės ribas – tai jūsų asmeninė atsakomybė. Kas gali sutrukdyti jums tai padaryti? Ne, visai ne tas faktas, kad kitas žmogus nesupras ar įsižeis ar dar kaip nors negatyviai sureaguos. Ir ne kankinančios mintys apie tai, kas blogai, o kas gerai. Trukdo troškimas likti mažu vaiku. Paprasčiau tariant – infantilumas.
O agresoriams galime pateikti testą, kuris leis suprasti, kas iš tikrųjų vyksta už jų teikiamos labdaros užkulisių.
Užduokite sau klausimą: „Kaip į mano pagalbą reaguoja tasai, kuriam padedu?“. Jeigu reakcija teigiama, jeigu jis nuoširdžiai padėkojo, tada tai reali ir tikra pagalba. O jei nepatenkintas, tai greičiausiai čia buvo ne pagalba, o kažkas kito. Pavyzdžiui, jūsų troškimas tą žmogų kontroliuoti. Arba, kas dažniau pasitaiko, jūsų troškimas įsitvirtinti to žmogaus pagalba. Ir esate pasirengęs už tai mokėti kainą.
Ir dar klausimas: ar tas žmogus prašė jūsų pagalbos?
Įdomu, kad aukos ir agresoriai dažniausiai gyvena poromis: draugai, sutuoktiniai. Ir tos poros pakankamai stabilios bei tvirtos. Kol mirtis neišskirs... Ar kažkas panašaus.
Kai kurie žmonės išties nesugeba įvertinti mūsų gerumo ir yra nedėkingi. Dėkingumas, deja, nėra žmogaus funkcija „pagal nutylėjimą“. Ir jeigu ne vieną kartą įsitikinote, kad jūsų pastangos bergždžios, tai kas verčia jus tęsti?
Visa tai, kas čia buvo pasakyta, yra ne apie tai, kad teikti pagalbos nereikia. Gerumas – stiprios dvasios žmonių savybė. Be to, gerumas nelaukia padėkos ir dėkingumo. Bėda ta, kad neretai gerumu maskuojami labai savanaudiški dalykėliai.