Išeina taip, kad nedaryti, ką užsibrėžėme yra labiau normalu, nei padaryti. Dėl to į tokius pasiryžimus dažnai žiūrima pesimistiškai. Kai žmogus laužo pažadus duotus kitiems, jis gadina santykius su jais, kai laužo pažadus sau – ima nebegerbti savęs ir nepasitikėti savimi, jaučiasi bejėgis, o tai dar labiau sunkina tolesnius apsisprendimus ir jų įgyvendinimą. Bet yra „antžmogių“, kurie įgyvendina, ką pasižada: jie susikaupia ir ima sportuoti, atsigauna, išgražėja, nustoja pyktis, išmoksta naujų dalykų. Kaip jiems tai pavyksta?
„Ką gali daryti tuoj, niekad nepalik rytoj!“ Visgi daugelis žmonių nusprendžia, kad pažadus sau įgyvendins nuo naujų metų, po atostogų, nuo pirmadienio, nuo rytojaus (alkoholikas prabunda ir mato užrašą: „nuo rytojaus nebegeriu“ ir lengviau atsidūsta – juk ne nuo šiandien!).
Ar verta pažadus atidėti? Jei galite neatidėti – puiku. Bet kartais verta apsiprasti su priimtu sprendimu ir leisti sau dar keletą dienų pasidžiaugti tuo, ko ketinate atsisakyti, pvz., jei ketinate laikytis dietos, tai iki valiai atsivalgyti, o tokie kontraversiški psichologai kaip Miltonas Eriksonas siūlo net persivalgyti iki blogumo, kad nebesinorėtų.
Kartais gerai, kai sutampa kelios aplinkybės iš karto. Pavyzdžiui, metate rūkyti, kai važiuojate į kelionę, kurioje bus daug įspūdžių ir nebus kada galvoti apie metimo kančias. Bet neverta tikėtis, kad ateis nauji metai ir gyvenimas savaime pasikeis. Kai žmogus nieko nedaro, jo gyvenimas it veikiamas fizikinio entropijos (irimo) dėsnyje linkęs natūraliai judėti degradavimo linkme.
Jau tai, kad kažko nedarėme iki šiol, nors žinojome, kad reikia, rodo, kad yra norų konfliktas. Tarkime, norisi ir būti gera motina, ir prie interneto pasėdėti. Dažniausiai, kai nepadarai, ką žadėjai nieko baisaus neįvyksta. Žmonės ima sportuoti, kai jiems pasidaro nebegerai su sveikata, vaikais imama rūpintis, kai atsiranda elgesio problemų, alkoholikas nustoja gerti, kai pasiekia dugną. Bet ar reikia laukti, kol prieisi iki dugno? Kaip įveikti norų konfliktą?
Pažiūrėkime į tai konkrečiau. Kai žmogus yra pailsėjęs, jis nori patirti ir išmokti kažką naujo, ieško naujų iššūkių, bet jei jis jau ir taip „pribaigtas“, jo didžiausia svajonė – nuo visko atsijungti ir pailsėti. Taigi, kiekvienas pokytis turi savo kainą: jis reikalauja laiko ir jėgų. Todėl iš pradžių reikia jam atlaisvinti vietos ir mesti kažką iš tų dalykų, kurie ryja jūsų laiką ir jėgas.
O kartais nėra jokių gilių priežasčių. Sprendimai, turėsiantys pagerinti gyvenimą tiesiog pamirštami. Pavyzdžiui, jūs nutarėte retkarčiais pagirti artimuosius, nes niekad to nedarote. Tai įsiveskite priminimą į telefoną, kuris iššoktų tada, kai esate su artimaisiais, arba įsirašykite tai į darbų knygelę. Norite būti tvarkingesnis? Prisikabinkite skelbimų ant sienos, kurie programuos jūsų pasąmonę taip, kad jūs nebegalėsite atsipalaiduoti tol, kol nepadarysite tai, ką pažadėjote! Prisiminti, ką pažadėjote gali padėti ir kiti žmonės, o ypač ryšys su kitais siekiant tikslų svarbus moterims.
Mokslininkai nustatė, kad kai apie apsisprendimą paskelbiama dideliam skaičiui žmonių, jį įgyvendinti lengviau. Kai nenorima kam nors sakyti apie savo pergyvenimus ir siekimus, galima pasižadėti ir psichologui. Bet pasižadant kitiems atsiranda tam tikra rizika: gerai jei tie žmonės primena, pagiria, palaiko, kai sunku, bet jei kritikuoja ir spaudžia, nuo to pasidaro tik dar blogiau, o jei ką nors pasižadate to visai nenorėdamas, tik vardan jų, tai jau ir visai nieko nebus.
Sakykime, savaitę jums sekėsi daryti tai, ką pasižadėjote, bet po to iškilo problemos darbe, susirgote, susipykote ir entuziazmas tęsti dingo. Išlaikyti tai, ką pradėjote yra ne mažiau sunku, nei pradėti. Psichologai siūlo būtinai „išsilaikyti“ ne mažiau kaip tris savaites, nes tada veikla jau virs įpročiu, kuris ją apsaugos nuo metimo. Tarkime, jūs jau savaime norėsite sportuoti ir jausitės blogai nesportavęs. Būna ir gilesnių priežasčių. Kai kurie žmonės keisdami savo gyvenimą nepasikeičia patys, nepradeda jausti malonumo iš naujų dalykų, o pamina save ir pamažu jų viduje kaupiasi įtampa, kuri galiausiai išsiveržia kad ir staigiais persivalgymais, pradėjimu gerti ir rūkyti ir t. t.
Bet dažnai priežastys paprastesnės ir kelerius metus sėkmingai vykę dalykai sužlunga dėl to, kad žmogus patiki savo sugebėjimais ir per daug atsipalaiduoja. Tarkime, vairuotojai daugiausia klaidų ima daryti po kelerių metų vairavimo, sveikuoliai pamažu aptingsta sportuoti ir grūdintis. Tokiu atveju reikia nedaryti jokių toli siekiančių išvadų, o tiesiog nesureikšminti paslydimo, susikaupti ir vėl prisiversti daryti tai, ką užsibrėžėte.
Koks turi būti tikslas ir pažadas, kad ji būtų įmanoma įgyvendinti? Visų pirma jis bent trims savaitėms turi būti konkretus ir vienintelis. Jei prisižadi per daug dalykų, kaip mėgsta vienas kitam prisižadėti susitaikę po konflikto sutuoktiniai, nepadarysi nė vieno. Pažadas turi būti ne per didelis, o realiai pasiekimas (todėl reikia mokėti pasidžiaugti ir mažu rezultatu). Pavyzdžiui, studentas tikrai nesės prie mokslų nuo pirmos sesijos dienos. Bet gali sėsti tris dienas prieš egzaminą, o ne paskutinę naktį.
Bet svarbiausia – pažadas turi būti be išlygų. Jei nenueisi sportuoti, nes blogai išsimiegojai ar buvo bloga nuotaika, tai panašu, kad sportui ateina galas, juk kiekvieną kartą gali atsirasti kita nepalanki sąlyga. Todėl svarbu iš anksto apgalvoti, ką darysite, jei atsiras viena ar kita kliūtis.
Galiausiai, jei negalite prisiversti pats, gudriai „apžaiskite“ save, sukurdamas jus verčiančias aplinkybes. Jei namie nebus pyragėlių, juk nebėgsite į parduotuvę, jei ištrinsite draugo telefoną ir pasidėsite jį mašinoje, gal būt jam isteriškai neskambinėsite, jei užmokėsite už sporto abonementą ar kalbų kursus ir neisite, bus gaila pinigų, jei pasižadėsite autoritetingam žmogui laiku pristatyti darbą, bus pavojinga jo nepadaryti. O dar geriau – susigalvokite sau sunkių bausmių ir vertingų apdovanojimų patys ir užsibrėžtų pažadų įgyvendinimas virs savotišku žaidimu. Sėkmės pradedant naują gyvenimą!