Kenksmingiau yra rūpintis per daug, nei rūpintis per mažai.
Su šiais tėvais vargsta mokytojai ir raidos ekspertai. Tai tėvai, kurie nepaliaujamai rūpinasi, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi – jie rašo skundus dėl neteisybės žaidimų aikštelėje arba nuolat bombarduoja mokyklas laiškais su klausimais apie vaiko progresą. Yra dar ir prieraišiosios tėvystės tipai, kurie tiki, kad jie turi nuolat nešioti vaikus ant rankų ar miegoti vienoje lovoje, kad užmegztų saugius ryšius.
Iš pirmo žvilgsnio toks perdėtas rūpinimasis atrodo logiškas. Tėvai nori, kad jų vaikai užaugtų jausdamiesi mylimi ir laimingi. Šiame netikrumo, tikrų ir tariamų pavojų kupiname pasaulyje jie gali jausti pareigą užtikrinti vaikams viską, kas geriausia.
„Esti didžiulis nepasitikėjimas kitais tėvais ir visuomenės institucijomis, kurios skatina tėvus perdėtai rūpintis vaikais. Jie pervertina įtaką, kurią patys turi vaiko raidai“, - sako Hara Estroff Marano, knygos „A Nation of Wimps: The High Cost of Invasive Parenting“ autorė.
„Tėvams trūksta tikėjimo vaikų noru būti kompetentingais ir tuo, kad vaiko prigimtis įtakoja jo raidos eigą. Jie netiki, kad ryšys su vaiku gimsta tiesiog iš pačių įprasčiausių, kasdieniškiausių rūpesčio vaiku formų“, - sako ji. Noras kištis tampa dar stipresnis, kai tėvai regi savo atžalas kaip priemonę savo pačių laimei ir neišsipildžiusioms svajonėms įgyvendinti, priduria Tufts universiteto vaikų psichologas Davidas Elkindas.
Tačiau nuolatinis perdėtas vaiko saugojimas nuo streso arba manymas, kad vaikams jūsų reikia visą laiką, kad jaustųsi saugūs, gali juos sužaloti. Santykių ekspertė Michelle Givertz tyrė šimtus tėvų-jaunuolių porų ir nustatė, kad perdėtas besirūpinimas gali nulemti tai, kad vaikai (ir vėliau – suaugusieji) bus linkę į depresiją, neturintys tikslo, nesugebantys planuoti ir siekti tikslų.
„Neleisdami vaikams pralaimėti mažuose dalykuose, tėvai neleidžia jiems tobulėti“, - sako Marano. Taip vaikai praranda galimybę ugdyti pasitikėjimą savimi, išsivysto ilgalaikė priklausomybė nuo tėvų.
Taigi svarbu praktikuoti „nerūpestingą tėvystę“. Jei vaikai susiduria su nedidelėmis kliūtimis, jie įgyja specifinių įgūdžių ir pasitikėjimo savimi, kuris jiems praverčia tolimesniame gyvenime, sako Marano. Šioks toks „nerūpestingumas“ – atsitraukimas atgal, leidžiant vaikui suprasti, kad jį mylite, net jei nesate visą laiką prisiklijavę prie jo šono, kad jis pats gali atsikelti, kai parkrenta – tai vienintelis būdas jam sustiprinti ryšį su tėvais ir savo pačių pasitikėjimą.
Taigi leiskite vaikams gyventi su nusivylimu, spręsti savo pačių problemas, užtikrindami, kad jų jausmai išgirsti (net jei sakote „ne“) ir kad jūs visuomet suteiksite moralinę pagalbą. Tikėkite jų gebėjimu visuomet nugalėti kliūtis.
„Mūsų kaip tėvų užduotis yra padėti vaikams tapti savarankiškiems“, - sako Givertz. Leisti jiems patirti nusivylimą – geriausia praktika prieš jiems susiduriant su neišvengiamais didesniais gyvenimo iššūkiais.