Atrodo, kad ne tik man vienai, bet visai nemažai daliai mane supančių žmonių, prasmės klausimai vis iškyla. Ir ką? Ką su gyvenimo prasmės klausimu daryti? Sakysite, ieškoti atsakymo. O kas yra atsakymas į prasmės klausimą? Net jeigu ir tai akimirkai protas išsamprotaus logiškai racionalų atsakymą, (pavyzdžiui, gyvenimo prasmė – užauginti vaikus), ar jums tada pasidarys lengviau? Turbūt tą akimirką pasidarys ramiau. Bet mes kalbame apie ramesnę akimirką, kuri greitai praeina ir ateina kita akimirka vėl su tuo pačiu prasmės klausimu. Tarsi užsicikliname. Klausiame, ieškome, surandame, gauname, bet vis tiek klausiame, ir tada vėl ieškome… Tada pradedam blaškytis, kartais panikuoti, nes ieškojimai tampa neefektyvūs, o rezultatai trumpalaikiai. Įvairūs kelių valandų ar dienos, savaitgalio seminarai, kažkiek tą egzistencinį nerimą nuslopina. Bet neilgam.
Jei esi iš tiesų ieškojęs atsakymo į gyvenimo prasmės klausimą, tai mane supranti ir kviečiu paskaityti toliau.
Vieno pokalbio su savo Mokytoju metu paklausiau:
– Kokia viso to prasmė?
– Prasmės nereikia ieškoti ir to klausti…
Mokytojas kalbėjo toliau, bet aš negirdėjau. Nes viduje kilo daug prieštaravimų tik ką išgirstam teiginiui. Greičiausiai, jei būčiau tada dėmesingai išklausiusi visą Mokytojo atsakymą, būčiau sužinojusi, tai ką vėliau ir pati atradau. Kita vertus, kai pats atrandi, visam laikui tai lieka sava.
Reikėjo truputį laiko, kad išgirstą Mokytojo atsakymą priimčiau į save. Ir priėmiau. O kai priėmiau, lengviau pasidarė. Daug lengviau ir laisvės viduje atsirado. Tačiau, tarp atsakymo ir jo priėmimo įvyko dar kai kas. Tiesiog atsakymas atėjo pats pas mane.
Sutikite, apie gyvenimo prasmę didžioji dalis knygų parašyta ir daug problemų iš šio klausimų kyla, taigi logiška, kad atsakymas, kuris tiktų man, turi būti. Tačiau kaip jį surasti neieškant?
Iš tiesų, atsakymas ir yra „nereikia ieškoti“. Taip kaip ir visi atsakymai į gyvenimo klausimus slypi mumyse, taip ir pati prasmė yra visada kartu su mumis. Prasmės nereikia ieškoti, o ją geriau jausti, joje būti. Gyvenimo prasmė – išgyventi dabartį taip kaip gali.
Neapsigaukite, tai nėra apie tai, kad gyvenu tik šia diena, kad neplanuoju ateities arba kad „tuščiai“ švaistoma energija, laikas irgi yra prasmė. Aišku, tai gali būti gyvenimo prasmė, jei mes sąmoningai priimame tokį sprendimą. Kalbant apie dabarties momento išgyvenimą, labai svarbu tampa sąmoningumas. Sąmoningai būti čia ir dabar reiškia, kad mes esame laisvi, tiek nuo praeities, tiek nuo ateities, kad mes dabartyje maksimaliai panaudojame savo protinius ir fizinius resursus ir tuo pačiu dar gebame girdėti savąjį vidinį balsą.
Greičiausiai jums gali kilti abejonė, apie tai, kad jei buvimas „čia ir dabar“ yra vienas iš tiesiausių kelių į asmenybės efektyvumą, kodėl daugelis žmonių to nedaro? Nedaro dėl to, kad būti dabartyje dažniausiai mūsų nemoko nei mokykloje, nei tėvai, nei universitetuose. Apie tai dažniausiai pradedame galvoti ir ieškoti būdų tada, kai prislegia praeities arba ateities našta taip, kad dabartis išnyksta (pamirštame, kur automobilio raktelius pasidėjome; pamirštame, ar arbatą gėrėme ryte; pamirštame susitikimą ir pan.).
Natūraliai kyla klausimas, tai kaip išmokti būti dabartyje? Praktikų yra įvairiausių, bet ta kuri pasiteisino man ir ką pati naudoju, t.y. dėmesingo įsisąmoninimo (angl. Mindfulness) meditacijos. Šių meditacijų esmė yra išlavinti savo dėmesingumą taip, kad sąmoningai ir išmintingai galėtume valdyti savo dėmesį. Kai sąmoningai patys kontroliuojame ir valdome savo dėmesingumą, jį nukreipti į dabarties momentą yra lengva.
Kai pradėjau jausti, kad didžiausia prasmė yra dabartyje: santykyje su savimi, santykyje su kitais, santykyje su pasauliu, pradėjau vėl stipriau justi sodrų gyvenimo skonį. Gyvenimo prasmė slypi sąmoningoje dabarties akimirkoje. Liaukimės ieškoję tai, ko nesame pametę ir mėgaukimės tuo, ką visada turime su savimi – dabartimi!