****************
Grįžusi į kabinetą po susirinkimo, kuris nesuteikė jokios naujos informacijos, Ema nekantriai pagriebė telefoną nuo stalo, tikėdamasi perskaityti Alano atsakymą į jos žinutę. Tačiau jokie nauji pranešimai nebuvo gauti. Abejodama, ar išvis išsiuntė žinutę ir jei taip, ar teisingu adresu, Ema dar kartelį patikrino savo telefoną. Žinutė tikrai buvo išsiųsta, ir tikrai Alanui.
Bandydama nukreipti savo mintis nuo laukimo, vadovė įsijungė į darbinį ritmą ir net nepastebėjo, kaip ofisas ištuštėjo, nes jau atėjo vakaras. Nejaukią tylą ir ramybę pertraukė atėjusios žinutės signalas.
Ema staigiai paėmė telefoną į rankas ir apsidžiaugė, kad pagaliau gavo žinutę iš Alano... Perskaičiusi tekstą telefono ekrane, Emos rankos pradėjo drebėti, širdyje susimaišė įsiūtis su liūdesiu... Kodėl jis taip parašė?.. Kodėl jis jos nesulaikė?.. Argi Alanui Ema nerūpi?..
Mintys šokinėjo viena prie kitos... Jų buvo daug, įvairių, jos susiliejo su jausmais ir sukėlė tikrą chaosą... KĄ DABAR DARYTI?
Tądien parašydama Alanui žinutę, Ema pasikarščiavo, – iš tiesų ji nenorėjo mesti konsultacijų. Nors ir buvo skaudu viską išgyventi, bet širdyje Ema džiaugėsi savo pasiryžimu tai padaryti, jai buvo labai gera, kad jos pakeleiviu į naują gyvenimą tapo būtent Alanas.
Kodėl Emai tą minutę kilo nesuprantamas noras parašyti Alanui žinutę apie konsultacijų nutraukimą... Kas žino.. Net pati Ema nežinojo... Galima tik spėlioti, kodėl mes kartais elgiamės taip, kaip iš tisų nenorėtume elgtis... Ema norėjo parašyti Alanui, kad persigalvojo ir nori toliau tęsti konsultacijas, bet jos EGO neleido to padaryti.
Emai staiga į galvą šovė, jos manymu, geniali mintis. Ji prisiminė neseniai matytą Carlos Murillo spektaklį „Tamsos žaidimas“. Tai spektaklis, kuriame pasakojama apie žaidimą, kuriuo metu ne visi dalyvaujantys asmenys žino, kad yra žaidėjai. O geriausia erdvė tokiems žaidimams – internetinė erdvė, kur gali apsimesti bet kuo.
Ema, pasinaudojusi šio spektaklio idėja, sugalvojo apsimesti Laura (toks buvo jos vardas gimus, bet paskui mama pakeitė į Emą, kai ją paliko tėtis), ir ta Laura turi tapti naująja Alano kliente, kuri bendraus su juo Facebooke ir negalės susitikti gyvai, nes tariamai gyvens užsienyje. Kiek truks toks žaidimas, Ema nežinojo...
Šiai dienai ji norėjo ir toliau bendrauti su Alanu, užsiimti savo gyvenimo archeologija. O prisipažinti Alanui apie savo klaidą ir pasikarščiavimą dėl žinutės ji dar negalėjo...
**************
Kitą dieną po pokalbio su Alanu Emą pradėjo graužti sąžinė, kad ji apgaudinėja patiklųjį psichologą, apsimesdama kitu žmogumi. Jų pokalbis fotografijų pagrindu buvo labai atviras ir nuoširdus. Ema seniai taip nesijautė: ją priėmė tokią, kokia ji yra, ir gyrė už tai, jos nesmerkė, iš jos nieko nereikalavo, leido tiesiog būti savimi, leido būti netobulai, leido svajoti, leido suklysti...
Ar atleis Alanas jos klaidą nutraukti konsultacijas? Ar atleis jos melą apsimetinėjant Laura? Ema pagaliau suprato, kad keliauti su Alanu po savo vidinį pasaulį jai buvo saugu ir gera... Ji labai išsigando, kad per savo ambicijas, išdidumą, baimę ir emocionalumą prarado tai, kas jai buvo brangu...
Nieko nelaukusi, Ema, suradusi pagaliau savo rankinuke telefoną, parašė Alanui žinutę: „Alanai, noriu tau prisipažinti, jog apsimečiau Laura, kad galėčiau tęsti konsultacijas su tavimi. Mano Ego neleido prisipažinti, kad suklydau nutraukusi mūsų sesijas, todėl nutariau apsimesti Laura ir tęsti terapiją jos vardu. Negaliu ir nenoriu toliau apsimetinėti. Gerbiu tave ir tavo atliekamą darbą, kuris padeda pažvelgti į save ir savo gyvenimą tarsi iš šalies, priimti save ir pamilti savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Suprasiu tave, jei nenorėsi toliau tęsti konsultacijų. Noriu, kad žinotum, jog vertinu mūsų terapiją ir man jos labai truks su tavim priešaky. Dar kartą atleisk. Tikiuosi, suprasi ir galėsim pratęsti mūsų darbą. Nuoširdžiai, Ema.“
Įmetusi telefoną į savo didžiulį juodą rankinuką ir įsipylusi stiprios juodos kavos, Ema atsisėdo ofiso virtuvėlėje. Įsmeigusi akis į už lango siaučiantį vėją ir apniūkusius debesis, Ema jautėsi liūdna ir sutrikusi. O karti kava dar labiau sustiprino šiuos jausmus. Mintys kosminiu greičiu skriejo Emos galvoje, pindamosi tarpusavy ir lenktyniaudamos kas patrauks didesnį jų šeimininkės dėmesį… Triumfavo mintis: „Ką gi atsakys Alanas...“ O paskui atšliaužė dar didesnis liūdesys ir nerimas, kas bus toliau...
********************
Alanui pasiūlius, Emai panorėjus, ji nuvažiavo į savo mėgstamiausią kavinę, kurioje gerdavo skaniausią Latte kavą. Įsitaisiusi ant minkštos sofos, su vaizdu į siaurą Senamiesčio gatvelę, Ema mėgavosi kava. Galvoje sukosi tūkstantis minčių ir jausmų... Laimėjo vienišumo jausmas, o tiksliau, negailestingas meilės badas...
Negailestingas meilės badas… „Kaip aš visada troškau patirti tą stiprų ir nuoširdų meilės jausmą, kurį, įsivaizduoju, tėvai turi duoti savo vaikams arba sutuoktiniai vienas kitam. Net negaliu apsakyti žodžiais, koks jis turi būti... Žinau, kiekvienas myli skirtingai, ir nuo to jo meilė nei bloga, nei gera: myli taip, kaip moka, myli taip, kaip jį mylėjo tėvai, ar priešingai, nei tai darė tėvai. Nėra įrankių, išmatuojančių meilės stiprumą; nėra tinkamų žodžių jai aprašyti...
Buvau tikrai mylima ir savo mamos, ir savo patėvio ir esu dėkinga jiems už tai. Jie man davė tiek savo jausmų, kiek galėjo... Tačiau gauta meilė neužpildė mano širdies iki viršaus – joje yra daug tuščios erdvės, kurią aš vis bandau užmaskuoti, paslėpti po intensyviu gyvenimu, po vakarėliais su draugais, po skirtingomis kelionėmis, po knygų skaitymu, po spektaklių žiūrėjimu. O ji vis neužsipildo ir neužsipildo. Lyg kažkas prakeiktų ją. Turiu nuostabų vyrą, gerbiantį, mylintį mane, žinoma, tiek, kiek moka ir gali, bet ir jis negali pripildyti mano kiauro kibiro. O aš taip norėčiau...
Trokštu prisipildyti meile ir nustoti godžiai ryti, ieškoti arba slėpti savo norus po tobulai laimingos moters priedanga. Kaip aš norėčiau, kad dabar mane stipriai kas nors apkabintų ir nepaleistų. Daug kartų sakytų „aš tave labai myliu“, daug kartų sakytų „tu man esi reikalinga“, kartotų ir kartotų, kokia aš esu svarbi ir ypatinga.
Jausčiau šilumą, švelnumą, bet kartu tas apkabinimas būtų tvirtas ir suteikiantis saugumą. Aš noriu jausti, kad rūpiu tam žmogui 100 procentų. Jis šią valandėlę galvoja tik apie mane, ne apie darbą, ne apie pirkinius, ne apie nieką kitą. Aš jaučiu tą meilės energiją, kuri mane užlieja, pripildo, pasotina ir stumia mane į priekį, į tolimesnį gyvenimą.“
Emos akyse pasirodė ašaros... Rankose ji laikė šiltą kavos puodelį, burnoje jautė saldų skonį, o širdyje bandė šiais pojūčiais užlopyti savo skyles ir pasijusti nors truputį geriau. Ji žinojo, kad tikrai nėra tokia vieniša, kaip jai dabar atrodo. Ji turi savo mylimąjį, ji turi tikrai gerų draugų, ji turi Alaną, turi save: kartais silpną, kartais stiprią, kartais liūdną, o kartais laimingą.
Svarbu pripažinti, kad tu gali būti visoks ir su tavim viskas yra gerai; gali leisti sau paliūdėti, pasvajoti, patinginiauti ir nekaltinti savęs už tokias akimirkas. Juk mes ne robotai, ne tobulybės, o tik žmonės – paprasti, bet kiekvienas savaip ypatingas ir nepakartojamas...
Nenoriai išėjusi iš savo mėgstamos kavinės į laukiantį darbą, Ema pasirinko ilgesnį kelią, norėdama dar pabūti viena su savo mintimis bei jausmais. Ir nors kaip tyčia visur degė žalia šviesa, pasirinkusi pirmą eismo juostą, netrukdydama eismui, Ema ramiai važiavo, nepaisydama likimo pakištos kojos, įjungus pakeliui žalią tunelį...
