– Prieš pat šventes internete viena būrėja rekomendavo ieškoti žemės, geltonų, rusvų, balintos kavos spalvos drabužių, nes 2018-ieji – Auksinio (Geltonojo) šuns metai. Pasak jos, sutinkant Naujuosius, reikėjo puoštis metalo spalvos papuošalais, tiko masyvios apyrankės, žiedai, auskarai, o ant stalo turėjo būti kuo daugiau mėsiškų produktų, raugintų daržovių, bent šešių rūšių duonos. Kaip jums visa tai skamba?
– Skamba visai gerai, jeigu į tą rekomendaciją žiūrimą kaip į vakarėlio temą. Be to, pateikiama rekomendacija, kaip tam vakarėliui pasipuošti. Kalbant apie maistą, raugintos daržovės sveika. Taigi reikėtų pažiūrėti labai paprastai, su humoru.
– Vis dėlto spėju, kad taip siunčiama ir žinutė – jei rekomendacijų nepaisysite, metai nebus tokie sėkmingi. Kaip būtų galima paaiškinti, kodėl tikima astrologinėmis pranašystėmis, patarimais?
– Tokio tikėjimo priežastis galima įvardinti Rosenthalio efektu. Robertas Rosenthalis buvo amerikiečių psichologas, tyrinėjęs, kaip nuostatos veikia žmones. Pavyzdžiui, jis savo studentus suskirstė į dvi grupes poromis. Vienai grupei pasakė, kad partneris apie tave galvoja gerai, kitai – kad galvoja blogai. Tada poros turėjo išspręsti užduotį.
O rezultatas buvo toks, kad tie, kurie galvojo, jog partneris galvoja gerai, susikalbėjo. Tie, kurie galvojo, kad partneris galvoja blogai, nesusikalbėjo. Taigi taip paprastai šis efektas rodo, kad jei žmogui pateikiamas kažkoks nurodymas, nuostata, pasąmonė neblogai padirbėja, kad tai realizuotų.
– Skamba kaip savaime išsipildanti pranašystė.
– Čia reikėtų pažiūrėti truputėlį plačiau ir giliau. Savaime išsipildančių pranašysčių nelabai yra, nes mes patys save programuojame. Kodėl dabar populiarus neurolingvistinis programavimas? Tai reiškia, kad žmogus, sau kažką kartodamas, tai įteigia. Kai turi kodą arba scenarijų, pagal jį ir stengiesi gyventi, daryti visa tai, ką sau įteigi.
Kalbant apie gilesnį lygmenį, visi mes turime savo gyvenimo scenarijų (arba programą), sukurtą vaikystėje. Jei tėvai mumis tiki ir sako „tu gali, tu pajėgus, tau pasiseks“, atsiranda tikėjimas, kad iš tiesų pasiseks, ir labai dažnai tokiems žmonėms pasiseka. Jei nėra tikėjimo iš tėvų pusės, labai dažnai reikia patvirtinimo iš šalies – kad kažkas kitas pasakytų, jog tu gali.
Taigi pagal tokias programas tam tikra prasme mes gyvename ir mūsų pasąmonė labai daug padaro. Pavyzdžiui, horoskopas rašo, kad kažkuri diena nesėkminga verslui. Jei tuo tiki, pasąmoningai labai daug padarysi, kad diena ir būtų nesėkminga (tai Pigmaliono efektas).
– Ar darbo praktikoje buvo įsimintinų patirčių, susijusių su astrologų, būrėjų traumuotais žmonėmis?
– Nesėkmingų atvejų yra buvę prieš 20 metų, kai teko dirbti Vilniaus klinikiniame psichoterapijos centre. Žmonės, pabuvę pas būrėjus, patekdavo į mūsų centrą ir paskui tekdavo juos siųsti į psichiatrijos ligoninę. Jei žmogus psichika labili, nerimas labai aukštas, specialistas žino, kaip dirbti, ir tada visos intervencijos, priemonės nukreiptos tam, kad žmogus neprarastų santykio su realybe, nedidėtų jo nerimas. O būrėjai, ekstrasensai ar kiti tam nėra paruošti ir nėra pasirengę.
Manau, kad sveikiems žmonėms liekamųjų reiškinių galbūt ir nėra, bet kitiems pavojinga kreiptis į būrėjus. Žinote, mane pačią labai domino, kas vyksta su būrimo salonuose ir kaip žmonės tuo patiki, o draugės gimtadienio proga man padovanojo apsilankymą pas būrėją kortomis.
– Taigi turite ir praktinės patirties.
– Taip, ir man pačiai tapo labai aišku, kas nutinka. Taigi, kokia būrėjos funkcija? Paprastai pas būrėją ateina sutrikęs žmogus dėl jam svarbių dalykų. Jis ateina pozityvaus palaikymo, nuraminimo, kad viskas bus gerai. Ir būrėjos tą puikiai daro žinodamos tris sritis – paprastai tai yra meilė, darbas ir pinigai.
Kai būrėja pamatė, kad esu be vestuvinio žiedo, pradėjo kalbėti apie santykius ir kad manęs laukia vyras užsienietis. Kai atsakiau, kad turiu vyrą ir nesiruošiu jo keisti, būrėja labai nustebo ir gražiai išsisuko. Paskui kalbėjo, kad kažkur už kampo laukia pinigai ir kad turėsiu gerą darbą. Kai pasakiau, kad turiu gerą darbą, ji buvo labai nusivylusi.
Be to, ten būdama mačiau projekcijas moters, kuri savo poreikius (tai, ko jai trūksta) sudėlioja klientui. Ji man rekomendavo nukeliauti į kitą šalį, kur nors prie jūros, pagulėti prie baseino. Įdomiausia, kad ant jos sienos buvo iškarpų su jūra, baseinais, tad buvo labai aišku, kad tai jos poreikis, tikrai ne mano.
– Kokie dar žmonės tiki pranašystėmis?
– Siečiau tai su atsakomybe, kontrolės lokusu. Jei pažiūrėtume istoriškai, pamatytume, kad pranašų buvo visada ir visur. O į juos būdavo kreipiamasi, kai kažkokią poziciją užimančiam žmogui reikėdavo priimti svarbų sprendimą, tarkim, kada pradėti karą, kada ir kur statyti pilį ir pan. Tokiu atveju atsakomybė labai didelė ir ją prisiimti labai sunku. Tada kontrolės lokusas iškeliamas į išorę, kad išorinė dalis pasakytų, ką daryti.
Ir bet kuriam dabartiniam žmogui būna situacijų, kai reikia paramos iš išorės. Pavyzdžiui, kai reikia priimti sprendimą ir labai abejoji, labai bijai suklysti, tada atsakomybe pasidalinti arba atiduoti kitam visada lengviau.
– Kyla mintis, kad noras siekti aiškumo susidūrus su nežinomybe yra ir žmogiškosios prigimties dalykas?
– Be abejo, kad labai sunku išbūti nežinioje. Vienas klausimų, žmones dominančių labai seniai, – kiek laiko gyvensime, o po juo slypi mirties baimė. Tad nuėjus pas būrėją dažniausiai irgi tikimasi nuraminimo, kad gyvenimas dar tęsis.
Kai tiesiog nežinai, kiek laiko gyvensi ir kaip bus, yra vienaip. Kitaip yra situacijose, pavyzdžiui, kai žmogus serga, atliekamas koks nors onkologinis tyrimas ir reikia išlaukti 10 dienų nežinioje. Tada nerimas labai didelis, bet vieni gali išgyventi tą nerimą ir sulaukti atsakymo, o kiti tuo metu bėga pas būrėją, kad ji nuramintų.
– Neseniai teko girdėti istoriją, kai tokioje situacijoje atsitiko atvirkščiai – būrėja pasakė, kad bus blogai ir po kelerių metų laukia dar sunkesnė liga.
– Būrėja prisiėmė labai didelę atsakomybę, be to, čia yra dar viena grėsmė. Jei mes kalbame apie Rosenthalio (arba Pigmaliono) efektą, toks pasakymas yra kaip programa – žmogus gali gyventi arba programuoti save taip, kad tikrai susirgs. Dabar nekyla abejonių, kad stresinis faktorius turi įtakos visoms labai rimtoms ligoms, nes mūsų imuninė sistema arba mums padeda, arba nepadeda, arba yra prieš mus.
– Vadinasi, pritarimo ir palaikymo reikia ieškoti labai atsargiai.
– Manau, kad geriausias palaikymas yra ne būrėjų salonuose. Jei turime žmonių, kuriais pasitikime ir kurie mus palaiko, pabuvimas su jais, pasikalbėjimas yra daug efektyvesnis. Taigi pirmiausia turime remtis savimi, savo patirtimi, savo šeima ir jos patirtimi, tradicijomis ir neatiduoti atsakomybės už mūsų gyvenimą kitiems.
– Minėjote ankstyvosios vaikystės reikšmę ir tėvų vaidmenį kuriant programas, kurios iš dalies taip pat vėliau lemia, ar žmogus kreipsis į pranašautojus, ar ne.
– Po Antrojo pasaulinio karo buvo stebimi ir net filmuojami nuteistų moterų naujagimiai. Nors buvo maitinami ir prižiūrimi, iš pradžių vaikai labai protestavo, kad yra paliekami, buvo neramūs. Palaipsniui jie nurimo, tapo depresiški ir labai mažai kas išgyveno. Taigi galime tik kalbėti, koks svarbus tėvų ir vaikų ryšys, kokia atsakomybė ir kiek galime padėti artimiems ir svarbiems žmonėms.
Be abejo, galime ir kalbėti apie emocinę deprivaciją (atskyrimą). Ankstyvasis fizinis kontaktas naujagimiui labai svarbus ne tik su mama, bet ir su tėčiu, jis lemia saugią aplinką. Jei aplinka saugi, ir augimas, ir vystymasis kitoks. Jei nesaugi, galima ir anaklitinė depresija – ji pasireiškia kūdikiams ir vaikams nuo 6 mėn. iki 3 metų.