Apie draugystę ir apie tai, ar pandemija lemia augančią jos svarbą, kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros docentu dr. Visvaldu Legkausku.
– Kaip manote, ar pandemijos metu draugo reikšmė išaugo?
– Be abejonės, nes sumažėjo bendras kontaktų skaičius. Tenkinant bendravimo poreikį dalyvauja visi žmonės, kuriuos sutinkame. Įskaitant pardavėjas, aptarnaujančias mus parduotuvėje. Jeigu neiname į fizines prekybos vietas, bet produktus užsisakome elektroninėje erdvėje, jeigu neiname į kavines, bet maistą mums pristato į namus, bendravimo kiekis sumažėja. Nebesutinkame tiek pažįstamų ir tiesiog praeivių gatvėje. Tokiam bendram kontaktų skaičiui sumažėjus, proporcingai išauga draugų reikšmė.
– Įmanoma išlaikyti draugystę, artimą ryšį, kai reikia laikytis socialinio atstumo?
– Čia padėti nelabai ir reikia. Ryšys laikosi natūraliai. Tai, kad reikia laikytis dviejų metrų atstumo, nieko nekeičia. (Juokiasi.)
Taip, gyvo bendravimo yra mažiau. Su tais žmonėmis, su kuriais didelė santykio dalis rėmėsi bendra veikla, jis tampa fragmentiškas. Tačiau, kita vertus, suintensyvėja santykis su tais, su kuriais užmegzta draugystė, paremta kalbėjimusi.
Dabar gyvenimas sunkesnis tiems, kurie nėra kalbūs. Jie pakelia telefono ragelį, tačiau nemoka išlaikyti ilgo pokalbio. Jų socialinis poreikis nėra taip gerai patenkinamas kaip plepiųjų.
– Per karantiną daug laiko leidžiame namuose, ar šis užsidarymas skatina žmones labiau ilgėtis kontakto su kitais?
– Individualu. Ekstravertai išsiilgsta, o intravertai džiaugiasi to atsikratę.
– Kaip, jūsų nuomone, plečiasi draugo sąvoka dėl socialinių tinklų vartojimo?
– Niekaip nesiplečia ir niekaip nesikeičia. Tiesiog atsiranda daugiau tokių naujų žmonių, kurie galėtų būti įvardijami pažįstamais. Tačiau ne akivaizdžiai, o elektroniniu būdu. Taip buvo visada. Nuo pat tada, kai buvo išrastas raštas. Žmonės susirašinėdavo. Tik priemonės skyrėsi. Tačiau, žinoma, artimesni santykiai dažniausiai susikurdavo jau vienaip ar kitaip susitikus. Negausu atvejų, kai tarp žmonių užsimezga artima draugystė dar prieš susitinkant.
– Jei žmogus jaučia, kad jam sunku užmegzti artimą pažintį, draugystę, ką jam patartumėte?
– Visų pirma reikia pripažinti sau, kad tai yra reikalinga. O antra – ieškoti vienokios ar kitokios pagalbos. Jeigu žmogui ilgesnį laiką nepavyksta užmegzti draugyste pagrįstų santykių su kitais, tikėtina, tame slypi gilesnės psichologinės priežastys. Todėl būtų pravartu tai aptarti su psichologu.
– Vieno gero draugo gana?
– Turi būti bent vienas, kurį žmogus suvoktų kaip artimą. Tačiau paprastai tokių būna daugiau. Du, trys. Artimi gali būti tie žmonės, su kuriais nuolat bendraujame. Draugystė – laikui imlus dalykas. Nuolatiniam bendravimui su penkiais ar šešiais žmonėmis, kurie nėra mūsų šeimos nariai, tiesiog nepakanka dienos valandų.
Sakykim, studentiško gyvenimo etape, kai atrodo, kad gali nemiegoti per naktis, gal ir pavyksta palaikyti artimą ryšį su būriu draugų. Tačiau ne įprastame suaugusio ir dirbančio žmogaus gyvenime. Tai nereiškia, kad toks žmogus negali turėti ne tokių artimų draugų. Bet kokiu atveju, jei žmogus turi kelis artimus, jis neišvengiamai turės didesnį ar mažesnį skaičių „tiesiog draugų“. Tai tokia sveika pusiausvyra.
– Toks amžinas klausimas... ar įmanoma draugystė tarp priešingos lyties atstovų?
– Tol, kol bent vienas jų reprodukcinius interesus nukreipia kitur, tai būna įmanoma. Tačiau, jei nutinka taip, kad abiejų reprodukciniai interesai nėra patenkinti, draugystė yra linkusi „migruoti“ į seksualinius santykius.