Čia dalinuosi tarsi pastabomis paraštėse. Noriu pabrėžti ir kiek papildyti kai kurias šio straipsnio vietas. Todėl patarčiau pirma perskaityti straipsnį, o po to mano pastabas.
Visų pirma, labai kertinė, mano nuomone, straipsnio vieta yra ta, žmogus, kuriuo siekiama manipuliuoti, neįtaria, kad juo manipuliuojama. Manipuliacija iš esmės yra išdavystė, nes tai yra savanaudiškas elgesys, kuriuo manipuliuojama kito žmogaus suvokimu ir emocijomis tam, kad jis net neįtardamas elgtųsi taip, kaip nori manipuliuotojas.
Iš esmės visiškai nesvarbi priežastis, dėl kurios auka neįtaria, kad ja manipuliuojama. Romantiniuose santykiuose greičiausiai ta priežastis gali būti ta, kad manipuliatorius iš pradžių įgijo kito žmogaus pasitikėjimą kaip patikimas, besirūpinantis jo gerove ir pan. Kita priežastis gali būti naivus tikėjimas, kad visi žmonės yra geri ir niekas taip iš principo nesielgia. Kita priežastis gali būti artimas giminystės ryšys, pvz. tikėjimas, kad tėvas ir mama visada linki tik gero savo vaikui ir niekada taip nepasielgs. Tačiau priežastis yra visiškai nesvarbi.
Svarbus yra tik pats faktas, kad žmogus nemano, kad juo gali būti manipuliuojama, ir tai yra kertinė sąlyga tam, kad manipuliacijos veiktų. Manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius, nes jis siekia, kad žmogus, į kurį jis nusitaikė, niekada neįtartų, kad jis juo nesąžiningai žaidžia. Kitaip jis nebūtų manipuliatorius. Jis tiesiog būtų atviras agresorius. O manipuliatorius nori išlikti tarsi nematomas, „neapsišvietęs“, tačiau kad kitas žmogus elgtųsi tiksliai taip, kaip jis nori.
Veikia tokia schema: „gerasis“ manipuliatorius savo žodžiais inicijuoja tam tikrų minčių atsiradimą taikinio galvoje. Žmogus pasielgia taip, kaip nori manipuliatorius, ir galbūt netgi visai priešingai negu nori jis pats. Ir jis turi tam netgi labai gerą paaiškinimą, dėl ko jis taip pasielgė. Taip atrodo pavykęs manipuliacijos manevras.
Antras, man labai patikęs faktas iš straipsnio yra tas, kad manipuliacijoje visada yra melo. Klausimas, kodėl ta manipuliacija taip veikia? Be aukščiau išvardytos priežasties, todėl, kad tas melas yra labai gerai paslėptas, jis nematomas. Kaip paslėpti melą? Taip, kad niekas neįtartų, kad tai melas – įvynioti į tiesą. Būtent, manipuliatoriai visada manipuliacijose panaudos tiesos grūdą. Bent vieną faktą, kurio taikinys negali nuginčyti. Tas faktas ir yra blizgė, kurią kartu su kabliuku praryja naivi žuvelė.
Tai kokia čia manipuliacija, jei sako tiesą? Čia ir yra viso manipuliacijos meno grožis. Tiesa gali būti dalinė, gali būti labai iškraipyta, gali būti faktas, pateiktas visiškai kitame kontekste ir dėl to įgijęs visiškai kitą prasmę, galų gale permaišyta su melu. Tačiau vien tai, kad faktas yra faktas, dažniausiai apgauna auką. Neįtardama, kad ja manipuliuoja, išgirdusi neginčijamą faktą, auka praryja kabliuką.
Trečias, man labai patikęs pavyzdys iš minėto straipsnio – apie žiurkes. Tai yra laike parodyta dinamika, kas vyksta su manipuliuojamu žmogumi. Vienas atskiras manipuliacijos faktas galbūt ir neturi didelės reikšmės. Tačiau ilgainiui tai turi didelę reikšmę tam, kaip žmogus suvokia aplinką. Iš pradžių parodytas daiktas buvo mielas. Po kiek laiko žmogus bijo visko, kas nors kiek primena kokias nors to daikto (reiškinio, žmogaus tipažo, etc.) savybes.
Priešnuodis prieš manipuliaciją egzistuoja. Visų pirma, tai yra pats suvokimas, kad žmogus gali norėti mumis manipuliuoti. Antra, budrumo išlaikymas bendravimo metu. Tam labai tinka „mokslininko“ pratimas.