Šeimyniniai konfliktai kyla dėl to, kad sutuoktiniai ar tėvai su vaikais turi skirtingas vertybes ir laikosi skirtingų nuomonių. Suprasti ir priimti šias nuomones nėra lengva: tam reikia ir situacijoje susivokti, ir į save kritiškai pasižiūrėti. Darbinio konflikto metu panašiai: susivokti ir į save pasižiūrėti. Tad kokie gi skirtumai ir kokie panašumai? Jų yra keletas:

Šiuolaikinis darbas daug kam - materialinio pragyvenimo šaltinis. Šeima – daugiau saugumo ir emocinio, bet vis to paties stabilumo šaltinis.

Darbe užgaunamos mūsų ambicijos, susijusios su padėtimi visuomenėje, šeimoje - ambicijos, susijusios su vyro, žmonos, vaiko padėtimi.

Darbe mes nešiojame socialines kaukes, šeimoje - pagal galimybę esame asmeniški, be kaukių. Bent taip turėtų būti.

Vadinasi, viskas labai paprasta: susivok, kokia tavo pozicija ir kokia oponento pozicija? Susivok ir rask kompromisą.

Kai pas mus bus konfliktologų, mes kviesime juos į darbovietę. Kai psichologai gaus normalius atlyginimus, jie galės padėti spręsti šias problemas. O iki tol konfliktą pabandykime spręsti savo galvoje.

Jei jūs esate konflikto dalyvis, jums sunku šitaip protingai mąstyti. Jus vegetatika paveda: skruostai rausta, balso tonas kyla, pilvo duobutė šąla. Jums neišeina ne tik konflikto išspręsti, bet netgi jį suvokti. Nenuostabu: įsijungia emocinė baltai juoda logika: jūs teisus, o jis - ne. Jūs – geras, o jis - blogas.

Iš pradžių įvyksta vienas – kitas nemalonus pokalbis. Balsas pakeltas, trankomos durys. Įvykį grumuliuojame savo galvoje ir jis tampa vis labiau nepakenčiamas. Po kiek laiko išsivysto įprotis - su priešininku nebendrauti, vengti jo. Tarkime, jūsų viršininkas jūsų nevertina, kritikuoja ir dar telefoną atjungė. O jūs manote, kad nusipelnėte daugiau pagarbos. Ir pabandžius kažką išreikšti iš jūsų gerklės išėjo tik suspaustas garsas, kuriam interpretuoti reikia lingvistikos specialisto.

Jūs imate viršininko vengti. O savo fantazijose su juo kovojate: kaitinate jį ant lėtos ugnies, sukuriate jam automobilio avariją, užkemšate jam burną su jo paties kojinėmis ir pakabinate viduryje miesto naktį ant stulpo. Situacijos tai neišgelbėja, nes realybėje su juo reikia susitikti vėl ir vėl. Ir jis vis tiek lieka jūsų viršininku.

Žinoma, jo akimis žiūrint, jūs tiesiog nepatikimas. Jam susikrovė aibė rūpesčių, spaudžia didelė atsakomybė, jo paties valdžia ant kaklo, o čia dar jūs su savo ambicijomis. Jis svajojo apie bendraminčių komandą, o tenka dirbti su įsižeidusia individualybe. Ir apskritai jam migrena kartu su osteochondroze, klimakso ir egzistencinės neurozės fone.

Arba konfliktuoja bendradarbiai. Vienam reikia dirbti už du, o kitas atostogauja maloniausiu metų laiku. Ir atlyginimai skiriasi, nes vienas iš jų labiau administracijai patinka. Ir apskritai, “šešėlinius” pinigėlius viršininkas su savo draugeliu dalinasi. Užsirakinę, niekšai, vakare prie seifo. Mano, aš nematau.

Nei jūs, nei jis negalite spręsti konflikto tik iš savo pozicijų. Jums reikia mintyse atsistoti į kitą – trečią - poziciją ir pažiūrėti į savo konfliktą iš šono. Būtent: galvojant ne apie tai, kas ką išpažįsta, o kaip kas atrodo iš šio trečio taško.

Taigi pažiūrėkime į konfliktą iš šono. Kaip? O va taip, tiesiogiai. Kaip į šachmatus. Jūs šachmatais žaidėte kada nors? Iš paukščio skrydžio įsivaizduokite dėžutę be lubų - savo darbą. Ten sėdi dvi figūrėlės - jūs ir jūsų oponentas.

Įdėmiai pažvelgę, pamatysite, kad save ir jį jūs matote skirtingai. Blogiukas mūsų vaizduotėje nusidažo tamsesnėm spalvom, o jūs – šviesesne. Todėl pradžiai sureguliuokite apšvietimą - kad jam ir jums atitektų vienoda spalva. Be to, jūsų dydžiai skiriasi - padarykite, kad būtų panašūs. Ir dar – jei vienas juda, o kitas sustingo, padarykite, kad abi figūros judėtų.

Štai taip. Dabar jau jūsų ir jūsų priešininko figūros vienodėja. Palaukite: aš pasakiau “priešininko”? Na, kad jau dabar taip nebeatrodo. Atrodo, kad tiesiog du labai panašūs žmonės kažką daro. Dėl vietos kovoja, ar dėl pergalės - nesimato, kaip ten yra iš tikrųjų.

Kad jūs labai nenustebtumėte: kuo skiriasi jūsų ir priešininko šachmatų figūros? Spalva? Na, o jei žirgas būtų jūsų pačios spalvos, ar laikytumėte jį priešininku? Ne? Na va, ir aišku viskas.

Dabar vis dėlto pereikime prie turinio. Gerai, viršininkas ir aš tapome iš priešininkų saviškiais. Bet juk skirtumai vis vien lieka? Taip. Jis išpažįsta griežtą ekonomiją ir saviškių paramą, o jūs - pagarbą kiekvienam dirbančiam žmogui. Kaip čia sutarti?

Vėl prisiminkime šachmatus. Pirmiausia dar kartą priminkite sau, kad viršininkas ar jūsų kolega - tai tos pačios, jūsų spalvos figūra. Tai labai svarbu! Jei jis vėl nusidažė priešinga spalva - atstatykite vieną spalvą, kol nevėlu. Jei liks kita spalva - tarp jūsų gali būti tik karas ar konkurencija. O jums reikia ne kraują lieti, o konfliktą spręsti. Dabar pažiūrėkite, kokių bendrų dalykų jūs galų gale siekiate. Ką reiškia ”galų gale”? Jis juk, tarkime, egoistiškai rūpinasi savo draugeliu ir savimi, o aš – teisybe?!! Taip. Tačiau kam jam galų gale rūpintis savimi ir savo draugeliu? Kad galų gale, būtų teisybė. O jums ko reikia? Irgi teisybės... palaukite. Tad kuo mes skiriamės? Mes skiriamės ne supratimu apie teisybę, apie tai iš vis nemąstome. Ne, skiriamės būdais, kuriais tos miglotos teisybės siekiame.

Žirgas - jis eina kampu. Ar ne? O bokštas - tiesiai. Tačiau abiejų tikslas - šachuoti karalių. Jūsų viršininkas nori pasiekti teisybę stiprindamas save ir savo šalininkus, o jūs - stiprindamas save per sąžiningą darbą. Tarkime. Tad skiriasi būdai, kuriais jūs judate. Ar verta jums dėl būdų ginčytis? Ar verta bokštui perkrikštyti žirgą į savo ėjimų būdą? Kas iš to išeis?

Matote, kiekviena figūra galų gale juda į tą patį finalą. Vienos greitai žūsta, kitos pasiekia pergalingą galą. Ir dauguma figūrų turi savo ėjimus. Kai kurios - panašius, kitos - skirtingus. Kuo figūra retesnė ir įtakingesnė, tuo mažiau ji turi panašių į save ėjimų. Tuo ji vienišesnė, tarp kitko.

Bet,- pasigirsta skeptiškas balsas - ką, jei jautiesi, kad tave, kaip pėstininką, kažkas aukoja? O tu save laikai rikiu? Ką, atsiduoti į didelių žaidėjų rankas be jokio garso? Tylėti, kai tave skriaudžia? Tai - bailus oportunizmas! Niekada. Niekada Vorobjaninovas neištiesdavo rankos. Tuomet Ostapas Benderis ir pasakė: “tad ištiesi kojas, senas kvaily.”

Labai gerai kartais prisiminti, kad tie, kurie mumis bando žaisti, dažniausiai yra kitų žaidėjų rankose. O tie - dar kitų. Ir tas, kas mumis visais žaidžia, yra toks tolimas, didelis ir nematomas, kad vadinasi tiesiog Gyvenimu. Jei jūs piktybiškai nepriimate mano patarimų, tada pasitikėkite bent Aukščiausiuoju žaidėju.

Kaip jums spręsti konfliktą kolektyve? Sąžiningai stengdamiesi jį išspręsti vis dėlto prisiminkite didesnius žaidimus, kuriuose dalyvaujame. Gal tuomet paaiškės, kad mes visi esame vienos spalvos, gal tik atspalviai skiriasi, ir ėjimai. Ir dar vienas svarbus dalykas - šachuoti nėra ko. Tarp dviejų – trijų komandų prasideda broliavimasis. Visi pamiršta rietenas, susirenka daiktus ir eina ... namo, balsuoti, krepšinį žiūrėti ar mirti - kas kur. Bet visi pro tas pačias duris.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją